Kaip ir kiekviena meno rūšis, animacija turi tam tikrus momentus savo istorijoje, kuriuos būtų galima įvardinti kaip kertiniais. Tie momentai visam pasauliui parodo, kad yra naujų galimybių pateikti turinį ir formą, naujų inovatyvių būdų papasakoti istorijas, naujų estetinių sprendimų sužavėti žiūrovą.
Ir prieš penkerius metus, kai pasirodė „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ (2018), nutiko vienas iš tokių momentų – staiga visi pamatė, kiek dar daug vizualių sprendimų galima sukurti su CGI animacijos technika. Todėl visiškai nenuostabu, kad „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ kūrėjai laimėjo tų metų „Oskaro“ statulėlę už geriausią animacinį filmą. Tačiau, kaip būna su filmais, kurie dažnai tampa netikėtomis sėkmės istorijomis, daugumos galvoje kilo klausimas, ar tęsinys sugebės prilygti pirmajai daliai. O kad tęsinys bus tikrai, buvo aišku. Šiaip ar taip, tai buvo ne tik geriausiai kritikų įvertintas, bet ir pelningiausias „Sony“ studijos animacinis kino filmas.
Taigi, šių metų vasaros pradžioje pasirodo „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ – įspūdingesnis, spalvingesnis ir net 140 minučių trukmės tęsinys. Ši dalis prasideda parodydama, kaip pagrindiniams personažams (Gven Staisi ir Mailsas Morales) sekasi praėjus šešiems mėnesiams po pirmojo filmo pabaigos. O šie, kaip ir su jau žiūrovams pažįstamomis žmogaus-voro versijoms, susiduria su vienišumo, gyvenimo balanso bei neužtikrintumo dėl savo ateities problemomis. Tačiau ši egzistencinė rutina sudrumsčiama naujos krizės, kuri grasina sugriauti multivisatą.
Kovoti su tokio pobūdžio blogiukais pasirodo Žmogaus-vorų bendruomenė (surinkta iš pačių įvairiausių multivisatos versijų), kuri, protagonisto džiaugsmui, ne tik sudaro progą vėl susitikti su Gven, bet ir pakliūti į Žmonių-vorų būstinę. Šis nuotykis Mailsui yra tikra sielos atgaiva – trumpą akimirką jis nustoja jaustis vienišas ir trumpam tampa išties laimingu.
Tačiau tuomet Maigelis O‘Hara – Žmogaus-vorų bendruomenės vadas – jam praneša, kad priežastis, kodėl atskiros visatos pradeda griūti, yra ta, jog kas nors sutrukdo kanoniniam įvykiui. Protagonisto siaubui vienas iš tokių įvykių yra jo tėvo mirtis, kuri turi įvykti po poros dienų.
Mailsas atsisako susitaikyti su tokia lemtimi ir pasiryžtą kovoti prieš visą armiją Žmonių-vorų tam, kad galėtų išgelbėti savo tėvą nuo lemties, kuri, atrodo, privaloma kiekvienam žmogui-vorui. Šiam pavykstą atitrūkti nuo savo persekiotojų ir grįžti namo. Tačiau, prieš galėdamas ką nors padaryti, jį sugauna naujas galingas priešininkas. Šioje vietoje žiūrovai sužino, kad reikės laukti tęsinio.
Kaip ir pirmasis filmas, ši dalis nei kiek nenuvilia estetiniu požiūriu – animacija sugeba ne tik vizualiai išskirti atskiras visatas, bet ir perteikti skirtingus estetinius komiksų potyrius. Kitaip sakant, atrodo, lyg kiekviena visata yra iliustruota vis kito komiksų dailininko. Veiksmo scenos taip pat yra tokios, kokių galėtų pavydėti dabartiniai vaidybiniai veiksmo filmai. Šiaip ar taip, tai yra savo skale pats ambicingiausias animacinis filmas medijos istorijoje. Tačiau šis filmas nebūtų toks stiprus, jei ne istorija – filmo kūrėjai sugebėjo pagrindiniams personažams suteikti svajones bei baimes, paaiškinti jų motyvacijas, ir pilnai paaiškinti absoliučiai visų konflikte dalyvaujančių asmenų motyvacijas.
Kitaip sakant, nėra komiksinių blogiukų, kurie yra blogi, nes taip reikia. Todėl žiūrovai filmo pabaigoje pilnai pažįsta personažus ir nuoširdžiai nori, kad jiems pasisektų. Būtent dėl puikiai išplėtotų personažų, paskutinės trisdešimt filmo minučių visus kino salėje prikaustė prie ekranų.
Tačiau filmas taip pat turi smulkių trūkumų. Pirmiausia – trukmė. Nors tikriems Žmogus-voro ar net animacijos mėgėjams šis filmas tikrai neprailgs, tačiau tiems, kurie planuoja ateiti su kartu su mažesniais žiūrovais, tokia trukmė gali tapti išbandymu.
Kita filmo nuodėmė yra stilių įvairovė. Nors smulkiomis dozėmis tai yra nepaprastai gaivus bei inovatyvus estetinis potyris, tačiau kai į vieną vietą sugrūdama daugiau Žmonių-vorų (kurie turi savo atskirus stilius), vaizdas labai greitai tampa perkrautas ir netgi blaškantis. Taip pat paminėti reikia ir vis pasirodančius personažus ar įvykius, kurie nieko naujo neprideda ar atkartoja jau ir taip žinoma informaciją. Tai, aišku, nėra labai akivaizdu žiūrint (pirmiausia dėl nuostabios animacijos grožio), bet išėjus iš kino teatro negali nepagalvoti, kad išmetus kelias scenas filmas paprasčiausiai priartėtų prie kulminacijos greičiau ir energingiau.
Galiausiai, filme yra nemažai humoro, kuris nors ir puikiai sugeba pasišaipyti iš daugybės dešimtmečių trunkančios bei daugybe skirtingų įsikūnijimų įgavusios Žmogaus-voro frančizės, tačiau pašaipos iš Žmogaus-voro istorijose kanoninių tragedijų kažkaip pasirodė labai neskaniai. Filmui, kuris siekia, kad žiūrovas nuoširdžiai jaudintųsi, kad animaciniam personažui pavyktų išgelbėti savo šeimą, kelis kartus sustabdyti visą veiksmą, tam, kad galima būtų pasišaipyti iš atskirų Žmogaus-vorų patiriamo sielvarto, jog mirė jų dėdė Benas, pasirodė kažkaip neskaniai.
Visgi, tai tėra tik smulkūs ir akimirką trunkantys lengvą susierzinimą keliantys filmo momentai, kuris yra visapusiškai stiprus, padarytas su meilę ir suteikiantis nuostabią pramogą. Dar daugiau, animacija iškart sugeba iššaukti stiprų norą ne tik pamatyti tęsinį, bet ir dar kartą pažiūrėti pirmą šios busimos trilogijos dalį.
Atskirai dar noriu paminėti kino kūrėjų gebėjimą įdėti tiek daug naratyvinių temų į istoriją. Visuomet būna rizikinga, kad populiaraus kino kūrinio tęsinys pasirinks apgaulingai lengvesnį kelią ir fokusuosis, kad naujame filme būtų daugiau veiksmo bei humoro. Tačiau tai, kad kūrėjai šiame filme niekada nenutoldavo nuo tokių temų kaip vienatvė, likimas bei draugystė ir yra tas stuburas, kuris sugebėjo išlaikyti ženkliai padidėjusią apimtį, bet niekada nepalūžti.
Apibendrinant, yra labai keista gyventi laikais, kai animacijos ilgametražiai kūriniai ženkliai dažniau nei vaidybiniai filmai sugeba ne tik kad nenuvilti, bet ir atgaivinti meilę pačiam kino teatro potyriui. Dar daugiau. Išeinant iš kino salės nejučia pagavau save mąstant, jog niekada nesitikėjau, kad ateis laikai, jog vienintelė iš didžiųjų pasaulio animacijos studijų nesugebės užtikrinti, kad animacijos kino potyris būtų vertas kino bilieto kainos. Ir tai bus „Disnėjaus“ studija.
Tačiau jei „Disnėjaus“ nuosmukio kaina yra rezultatas, kuomet kitos studijos viena po kito išleidžia tokius animacijos šedevrus kaip „Guillermo del Toro’s Pinokio“, „Batuotas katinas Pūkis: paskutinis noras“, „Super Mario Broliai“, o dabar ir „Žmogus-voras: aplink multivisatą“ – kaina tikrai yra to verta. Todėl labai malonu visiems nuoširdžiai rekomenduoti pamatyti šį filmą.