Nuo 1962 metų, kuomet Stanas Lee ir Steve Ditko išleido pirmąjį „Žmogaus-voro“ komiksą, šis superherojus tapo ne vieno paauglio ar coming of age jaunuolio mėgstamiausiu fikciniu veikėju. 15-os metų genetiškai modifikuoto voro įkastas jaunuolis ne tik galėjo skraidyti Niujorko dangoraižiais, bet ir buvo paprastas vaikinas iš Kvinso rajono, mokykloje susidūręs su patyčiomis ir pinigų trūkumu. Tad nenuostabu, kad su „žemiškiausiu“ komiksų superherojumi greitai pradėjo tapatintis didžioji dauguma jaunuolių, paversdami jį populiariausiu „Marvel“ herojumi.
Tikriausiai tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl per pastaruosius penkiolika metų kino teatruose rodoma jau trečioji Žmogaus-voro franšizė. 2015 metais „Marvel“ su „Sony“ grupe sudarę sutartį pagaliau galėjo sugrąžinti mylimiausią veikėją į savo visatą ir pirmą kartą pristatė naująjį, Tomo Hollando įkūnytą, Žmogų-vorą filme „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ (Captain America: Civil War, 2016).
Šiuo metu kino teatruose rodomas Jono Wattso „Žmogus-voras: grįžimas namo“ (Spider-man: Homecoming, 2017) nebepasakoja veikėjo priešistorės ir dėl to tik geriau. Kas norėtų trečią kartą žiūrėti, kaip Piteriui įkanda voras? Taip pat scenarijaus autoriai nusprendė neįtraukti dėdės Beno ir jo mirties istorijos, filme palikdami tik užuominą apie jį. Tokiais sprendimais filmo kūrėjai sutaupė laiko ir galėjo labiau susikoncentruoti į pagrindinę siužeto liniją. Nors dėdę Beną tikriausiai vis tiek išvysime kituose „Žmogaus-voro“ filmuose. Juk jo mirtis turėjo didelės įtakos Piterio asmenybės formavimuisi.
Naujausiame Žmogaus-voro filme Piteris Parkeris po kovos su Kapitonu Amerika grįžta atgal į Niujorką, kur Tonio Starko priverstas, jis toliau gyvena įprastą gyvenimą, svajodamas įrodyti savo vertę ir tapti vienu iš Keršytojų. Po pamokų jis apsivelka savo kostiumą ir gelbsti vietinius gyventojus nuo vagių ir smulkių piktadarių, kol rajone pasirodo Adrianas Tumas, arba geriau žinomas kaip vienas žymiausių Žmogaus-voro priešininkų Grifas (Michael Keaton), aštuonerius metus su bendrininkais kūręs ginklus, naudodamas ateivių paliktas medžiagas.
Iš pradžių Piteris stengiasi įvairiais būdais pasitelkdamas Hepį (Jon Favreau) susisiekti su Geležiniu-žmogumi, tačiau jiems nepatikėjus gresiančiu pavojumi Parkeris pats imasi iniciatyvos ir bando sustabdyti blogiečius.
Nors internete greitai filmui buvo priklijuota „geriausio Žmogaus-voro filmo“ etiketė, „Grįžimą namo“ galima laikyti tikru „Marvel“ studijos filmu be ankstyvosios žmogaus-voro dvasios. Vien tai, kad filme herojus yra geriausiai žinomas kaip „Žmogus-voras iš youtube video“, parodo į kokią žiūrovų grupę taikėsi kūrėjai. Tai – Y arba Z kartos atstovai, labiau užaugę su Roberto Downey Jr. Geležinio-žmogaus filmais nei Žmogaus-voro komiksais.
Iš vienos pusės kūrėjai bando prisitaikyti prie socialinių tinklų kartos jaunimo, parodydami su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai paaugliai, iš kitos pusės žmogus-voras nebeprimena to drovaus jaunuolio, kuris dabar kiek panašus į jaunąją Tonio Starko versiją. Juk ir jis dabar dėvi išmanųjį kostiumą su 576-iomis šaudymo funkcijomis, kurios išties jam labiau trukdo nei padeda.
Nuorodos į žymųjį Žmogaus-voro ir Merės Džeinės bučinį bei antrosios dalies traukinio sceną (šiame filme žmogus voras gelbsti žmones kelte) tik parodo, kokie yra stiprūs pirmosios Samo Raimi franšizės vaizdiniai, per trumpą laiką tapę kultiniais ir lengvai atpažįstamais masinėje kultūroje, kuriuos įtraukę filmo kūrėjai, žaidžia su žiūrovų nostalgija. Išėjus iš kino teatro kaip tik labiau kilo noras pažiūrėti Tobey Maguire įkūnyto Žmogaus-voro pirmuosius filmus, o ne kitus „Marvel“ studijos kūrinius.
Silpnesniąja filmo dalimi tapo antraplaniai veikėjai. Tonio Revolori įkūnijamas Flešas visai neprimena gąsdinančio mokyklos peštuko, nuo kurio nuolat nukentėdavo Parkeris. Jis pats greičiau atrodo, kaip moksliukas, kurį po pamokų ar pertraukų metu skriaudžia kiti mokiniai. Todėl visiškai lieka neaišku, kodėl Piteris jam nusileidžia. Mažai filme matoma Marisos Tomei vaidinama teta Mei taip pat visiškai neatitinka komiksuose vaizduojamos tetos prototipo. Nors pačios aktorės teigimu, filme neparodyta scena, turėjo paaiškinti, kokį teisingą pavyzdį ji rodo sūnėnui. Deja, filme ji parodoma kaip jaunatviška niujorkietė, galbūt labiau patiksianti jaunajai kartai nei tikriesiems komiksų gerbėjams.
Michaelio Keatono stipriai sukurtas pagrindinis antagonistas Grifas, nors ir puikiai suvaidintas, atrodo tarsi be tikslo. Jis labiau panašus į įprastą ginklų prekeivį. Tik skirtumas tas, kad jo parduodami ginklai turi didesnę galią. O ir atrodo, kad kurti pavojingesnius planus jis pradeda tik tada, kai jį pastebi Žmogus-voras.
Taip atsiskleidžia filmo scenarijus skylės, užkaišiotos „Marvel“ filmams būdingu humoru. Nei vienas veikėjas neatrodo iki galo išbaigtas, o ir pačia siužeto linija nebandoma laužyti paties žanro, ką bandė daryti DC „Nuostabiosios moters“ (Wonder Woman, 2017) kūrėjai, taisyklių.
Iš tiesų, nei vienas solinis Žmogaus-voro filmo scenarijus niekada iki galo ir neatskleis viso turimo potencialo, kadangi įžengęs į „Marvel“ visatą Žmogus-voras neteko galimybės būti vieninteliu superherojumi. Dabar scenarijaus autoriams nuolat teks galvoti apie kitų herojų siužetines linijas, kurios persipins Žmogaus-voro filmuose, taip vis mažiau dėmesio skiriant veikėjų plėtotei bei Piterio Parkerio meilės gyvenimui. Juk ir „Grįžime namo“ jam svarbiau įrodyti savo vertę dėdę Beną atstojančiam Starkui nei užkariauti Lizos (Laura Harrier) širdį.
Filmo anonsas: