CLINIC 212 archyvas
Vienas mėgstamiausių mano hobių (šalia gautų reklaminių skrajučių permetinėjimo į kaimynų pašto dėžutes ir landžiojimo po negailestingas wikipedijos džiungles) yra svetimų pokalbių klausymasis viešose vietose. Patinka man jis dėl to, kad nieko nekainuoja, leidžia daug sužinoti, o taip pat skatina kūrybinį mąstymą, nes paprastai išgirsti viso labo nuotrupą, kuriai kontekstą iš esmės turi susikurti pats. Ypač smagu svetimų pokalbių klausytis išeinant iš kino salės, pačiam gromuliuojant tai, ką pamatei. Štai išeinant iš naujojo „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ pavyko nugirsti tėvo ir sūnaus pokalbio gabaliuką. Jo esmė buvo tokia: vaikui patiko, bet vietomis buvo baisu. Ką tas berniukas galėjo turėti omenyje? Pagalvokim.
Nieko naujo nepasakytumėm pareiškę, kad pastaraisiais metais sulaukiame labai daug Žmogaus-Voro. Dešimtmetis prasidėjo dviem nelabai vykusiais vaidybiniais filmais, tada turėjome labai gerai pavykusį reboot’ą, padovanojusį dar vieną filmą, kuriame Žmogus-Voras buvo pagrindiniu personažu, o dar dviejuose – pagalbiniu. Be to, kitąmet laukia dar vienas „The Avengers“, kuriame šis veikėjas tikriausiai bus, o taip pat ir tiesioginis filmo tęsinys, kuriame jis tikrai bus. O kur dar visokie animaciniai serialai, kompiuteriniai žaidimai (šiemet vienas buvo), komiksai ir žaislai. Kuo jau kuo, bet Žmogumi-Voru persisotinti labai paprasta.
Kyla labai natūralus klausimas. Ar „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ pasiūlo bent ką nors, ko mes dar nematėme ir nepatyrėme (nes, kaip galite pastebėti, matėme ir patyrėme mes labai daug)? Kitaip tariant, ar galime bent kažkaip pateisinti jo egzistavimo faktą? Na, pradėkime nuo to, kad tokios ambicingos Žmogaus-Voro istorijos aš dar nebuvau matęs. Prasideda viskas pasaulyje, kuriame egzistuoja Žmogus-Voras (Peteris Parkeris). Paauglys Mailsas Moralesas bando gyventi savo paauglišką gyvenimą, kol vieną dieną jam įkanda radioaktyvus voras (pasirodo, tokių pilnas Niujorkas!). OHO! Kas galėjo pamanyti?
Taigi jis kaip ir tampa antruoju Žmogumi-Voru. O tuo tarpu, kol naujasis herojus bando susivokti, kas čia ir kaip, toks liūdnai pagarsėjęs blogietis Kingas Pinas bando sukurti tokį aparatą, kuris atidaro portalą į kitas dimensijas. Bandydamas jį išjungti, originalusis Žmogus-Voras žūva ir Mailsas Moralesas lieka vienas. Tačiau! Pasirodo, kad dėl laimingo (arba nelabai) atsitiktinumo į tą pasaulį pakliūna dar penki skirtingi voriški žmonės(?). Kitaip tariant, viskas baisiai meta!
O taip pat ir gana stipriai originalu. Filmas gana dažnai rizikuoja tapti kažkokiu cluster–fuck’u, bet visgi sugeba neperžengti šios ribos (tegu ir atsiduria visai arti jos). Netgi daugiau. Jis reguliariai stebina savo kūrybiškais sprendimais, protingu (meta)humoru, o taip pat ir sentimentalesnėmis akimirkomis. Labai įdomu stebėti, kaip skirtingi voriški veikėjai bendrauja tarpusavyje, kas juos vienija, o kas skiria. Galų gale, pati filmo mintis, tegu ir sentimentali, yra labai miela. Netikėta yra ir tai, koks brandus „Žmogus-Voras: Į naują visatą“. Temos jame tikrai nelabai vaikiškos, ir visai nenuostabu, kad tasai mano aprašytas berniukas vietomis šiek tiek bijojo.
Dar prie priežasčių šiek tiek išsigąsti pridėkime patį animacijos stilių. Būtent jį šiaip jau buvo galima išskirti ir kaip pagrindinį traukos į kino sales šaltinį. Nieko nuostabaus. Animacija čia iš tikrųjų yra unikali. Kažką tokio matyti iki tol aš paprasčiausiai nelabai turėjau galimybės. Filmas iš esmės atrodo kaip judantys komiksai. Jeigu sustabdytum kokį nors vieną kadrą, ko gero, galėtum jį taip imti ir tiesiog perkelti į knygelę, ir niekas net nesuprastų, kas čia ką tik atsitiko. Iš tiesų, aukščiausias lygis. Juo labiau, kad skirtingi „vorai-asmenybės“ turi ir savo unikalų stilių. Tarkim, čia yra noir pasaulio žmogus-voras, manga stiliaus vorė–mergaitė, o taip pat Looney Tunes stiliumi nupieštas kiaulė-voras. Nepaisant tokių skirtumų, jie visi kažkokiu būdu labai gražiai žiūrisi šalia vienas kito.
Visgi reikia pastebėti, kad kino ekranas ir knygelės puslapis – tai du gana skirtingi dalykai (tai kas, kad abu plokšti). Puslapiuose labai daug kas yra paliekama skaitytojo vaizduotei. Dailininkai ten gali piešti fantastiškus, epiškus dalykus, nes skaitytojas su savo iš esmės neribota vaizduote gali padėti, taip sakant, „užpildyti tarpus“. Paradoksalu, bet didžiajame ekrane, kuriame, regis, turėtų būti gerokai daugiau galimybių, šitai taip gerai nepavyksta. Kadangi viskas labai aktyviai juda, o fone garsiai skamba muzika, per didžiąsias veiksmo scenos žmogus pasijunti nebelabai suprantantis, kas čia vyksta. Išsikreipia krypties pojūtis, aplinkos nebeatrodo realios. Kažkas vyksta, lyg ir daugiau mažiau žinai kas, bet tik tiek.
Nemažai sumaišties galvoje sukelia ir pats filmo siužetas. Kaip jau minėjau, viskas čia labai meta. Nesunku įsivaizduoti, kad jeigu esi prisiekęs komiksų skaitytojas, tai „Žmogus-Voras: Į naują visatą“ su visais savo intertekstais ir aliuzijomis tau suteiks ypač daug malonumo. Bėda ta, kad tokių kino salėje paprastai būna mažuma. Aš, tikriausiai, nesupratau daugelio dalykų. Vaikai, ko gero, net išvis nežino, kas yra tie intertekstai ir aliuzijos. Iš to natūraliai kyla klausimas: kam šitas filmas skirtas? Užkietėjusiems komiksų gerbėjams? Nagi valio. Pagarba jiems. Tačiau ar ne per brangus malonumas tokiai mažai subkultūrai siūlyti produktą už tokią žvėrišką kainą?
Čia ir yra didžioji „Žmogaus-Voro: Į naują visatą“ bėda. Forma jo labai unikali ir patraukianti, bet jos efektas pamažu nusidėvi ir tu supranti, kad pačiai istorijai trūksta mėsos, t. y. struktūros, pagrindimo, ryškesnių veikėjų motyvacijų, tikresnių pokalbių ir panašių dalykų. Visa ko centre čia esantis Mailsas Moralesas lyg ir visai neblogas personažas, patiriantis augimo skausmus ir būtinybę tvarkytis su šiek tiek per didelėmis atsakomybėmis. Jo kelionę labai įdomu stebėti. Reikalas tas, kad ji pasibaigia kažkaip neužtarnautai, o ir tie personažai, kurie jam joje padeda, neišplėtoti ne iki galo. Visa tai labai keista, nes filmas, regis, tikrai gana ilgas. Netgi per ilgas! Tiesiog kai kurios vietos ištemptos per ilgai, o štai kitoms laiko pagailėta. Abydnumo jausmas dėl to apima tikrai per dažnai.
Taigi, ar galime šitą filmą vadinti nenusisekusiu? Toli gražu! Už originalumą visada norisi apdovanoti, bet akivaizdu, kad kūrėjai užsižaidė su forma ir pamiršo kitus svarbius (svarbesnius!) filmo elementus. Rezultatas? Gražus, bet nelabai universalus ir funkcionalus produktas, tarnaujantis labiau ne kaip geras daiktas savaime, o kaip pažadas ateičiai – štai, pasižiūrėkite, kaip originaliai galime prikurti dalykų! Tad pirmyn, mielieji, kurkite. Aš suintriguotas. Tačiau tik suintriguotas, o ne patenkintas.
Filmo anonsas: