GPĮ archyvas
Vasarą Lietuvos ir pasaulio kino teatrus įprastai užgriūna brangių, tačiau infantilių Holivudinių blockbusterių filmų banga. Šį savaitgalį ekranuose naujas jaunosios kartos režisieriaus Drake`o Doremuso filmas „Zoja“ („Zoe“) neturėjo būti vienas iš jų…
Drake`as Doremusas išgarsėjo nuskynęs laurus 2011-ųjų „Sundance“ filmų festivalyje, kuriame prisistatė romantine drama „Kaip pamišę“ („Like Crazy“). Režisierius vis dar tęsia asmenišką santykių ir meilės problemų nagrinėjimą, neretai bandydamas įspėti, kokiu būdu mūsų romantiniai santykiai dėliosis netolimoje ateityje. Tą buvo galima matyti jo filme „Vienodi“ („Equals“, 2015), tą galima matyti ir „Zojoje“.
Filmas pradedamas stambiu Zojos (prancūzų aktorė Lea Seydox) planu. Ji atsakinėja į kompiuterinės programos jai užduodamus klausimus apie save ir savo (norimą) antrąją pusę („Tam, jog jūsų mylimas šuo išgyventų, jam reikia amputuoti priekines galūnes – amputuosite ar užmigdysite šunį?“ ir pan.). Tai revoliucinga vienos technologijų kompanijos programa, kuri leidžia įvertinti porų santykių sėkmės koeficientą, atsakiusi į klausimus pora gauna verdiktą – „Sėkmingų jūsų santykių galimybė – 75 procentai. Sveikiname!“. Zoja yra šios firmos darbuotoja.
Tačiau, tai ne vienintelis porų santykius pagerinti siekiančios firmos produktas. Ji taip pat kuria vaistą „Benizolį“, leidžiantį poroms trumpam pasijusti taip, kaip jos jautėsi savo pirmojo įsimylėjimo akimirką. Taip pat firma kuria „sintetikus“, t. y. robotus-humanoidus, nors dauguma pasaulyje egzistuojančių humanoidų išvaizda aiškiai skiriasi nuo žmonių ir yra skirti elementarioms užduotims atlikti (vedžioti šunis, groti pianinu ir pan.). Tačiau Zojos darbovietė kurdama šias technologijos yra pasistūmėjusi ženkliai toliau – ji jau kuria humanoidų prototipus, kurie yra neatskiriami nuo gyvų žmonių ir kurie patys turi jausmus. Šie humanoidai turėtų tapti idealiu partneriu. Partneriu, kuris tavęs niekada nepalieka. Tokį humanoidą – Ešą – filme vaidina Theo Jamesas.
GPĮ archyvas
Už revoliucinių išradimų „vairo“ stovi firmos smegenys – Koulas (visiems puikiai pažįstamas Ewanas McGregoras). Paradoksalu, jog santykius pagerinti turinčios bendrovės išradėjo santykiai yra sugriuvę – su savo žmona atlikę testą jie gavo labai mažą sėkmingų santykių tikimybės balą ir negalėdami to pamiršti išsiskyrė. Zojos akys nemeluoja – ji domisi Koulu, tačiau santykiams tarpų jų kelią pastoti gali ne tik ateityje populiarus testas. Vienintelis galimas filmo nustebimas „puikiai“ suspoilintas filmo aprašyme „Forum Cinemas“ internetiniame puslapyje, kadangi esu labai geras, čia jo neminėsiu, ir minėto aprašymo prieš žiūrint filmą rekomenduoju neskaityti.
Nemažai užėmęs filmo siužeto aprašymas įrodo – temų ir idėjų filmui netrūko. Jų netgi buvo per daug, ir tai yra vienas ryškiausių filmo Achilo kulnų.
Humanoidų ir žmonių santykių problema ne naujiena nūdienos kultūroje. „Dirbtinio intelekto šedevro“, robotės Sofijos, turai po pasaulį ir Lietuvą (plačiau apie „šedevrą“ Lietuvoje galite paskaityti čia); humanoidai naujai atgimusiuose Ridley Scotto (prodiusavusio ir „Zoją“) franšizėse „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ („Blade Runner 2049“, 2017) bei „Svetimas: Covenant“ („Alien: Covenant“, 2017); serialo „Vakarų pasaulis“ („Westworld“, 2016-) sėkmė ir daugelis kitų pavyzdžių leidžia tvirtai teigti – ši tema aktuali, šią temą galima parduoti.
Tačiau „Zoja“ į šią temą vargiai įneša ką nors naujo. To filmas ir negalėjo, nes šios temos jis visiškai neišplėtojo. Apskritai, pažiūrėjus filmą lieka neaišku, kam jo autoriams scenarijuje reikėjo Theo Jameso suvaidinto Ešo (nuorodą į humanoidą Ešą pirmojoje „Svetimas“ dalyje?) personažo. Pogrindinis humaniodų viešnamis (netikėtame, susidėvėti baigiančios humanoidė-prostitutės, vaidmenyje matome buvusią popdiva Christiną Aguilerą – niekada negalvojau, jog kada teks panaudoti tokius žodžius viename sakinyje) taip pat lieka tik eskizu. Savo gyliu ir plėtote šioje temoje filmą gerokai lenkia jo komerciniai-Holivudiniai priešininkai.
GPĮ archyvas
Dar mažiau išplėtota „Benizolio“ tema, o revoliuciją sukėlusi santykių vertinimo programa skamba paprasčiausiai… kvailai ir atgyvenusiai (Atsakai į kelis bendrus klausimus ir turi santykių vertinimą, rimtai? Labiau pasitikėčiau „Facebook“ testo, bandančio atspėti, iš kurios pasaulio šalies esu kilęs rezultatais…). Atrodo, jog scenaristai brainstormino ateities santykių tema, tačiau geriausios minties taip ir neišrinko, todėl į filmą sudėjo visas. Gaila, nes kai kurios idėjos skamba įdomiai ir turėjo potencialo.
Negalima neįtarti, jog ateitis ir mokslinės fantastikos siužetai tebuvo tik filmo kiautas. Visų jų reikėjo atsisakyti, nes filmo esmė – santykiai. Filmas nebūtų nieko praradęs. Vyro ir moters santykiai, meilės ir susvetimėjimo temos galėjo įgauti daugiau realistiškumo, personažai tapti gilesni (kai kurie net atrasti paskirtį filme!), galbūt filmas net išlaikytų kokį tais Bechdel testą (jis to akivaizdžiai negali). Dabar… Žiūrėdamas filmą bent kelis kartus prigavau save galvojantį, jog daug mieliau šiuo metu sėdėčiau namuose ir dar kartą peržiūrėčiau, pavyzdžiui, Sofios Coppolos „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“, 2003).
Tiesa, ne viskas yra blogai. Puikus, alternatyvus, elektroninės muzikos takelis, įspūdinga vizualinė pusė (vyriausias operatorius Johnas Guleserianas yra nuolatinis Drake`o Doremuso filmų palydovas) – iš pažiūros atrodo, jog tikrai žiūri neblogą indie produkciją. Tačiau milžiniškas butaforijos kiekis ir nors vienos išplėtotos idėjos trūkumas burnoje palieka keistą skonį – lyg žiūrėtum tas pačias Holivudo konvencijas tik aptrauktas labiau hipsetriams patrauklia oda.
Filmo anonsas: