fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Žuvis ir katė“. Ar skani žmogiena?

Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Labai originalu. Lėta, įtraukia ir nepaleidžia. „Žuvis ir katė“ (Fish & Cat, 2013) – antroji Shahramo Mokri juosta ir bene pirmasis Irano siaubo filmas. Tačiau ten nebus rėkiančių merginų, pjaunamų kojų ar kraujo. Viskas slypi detalėse ir simboliuose, kuriuos, prisipažinsiu, suprasti esu dar per mažai susipažinusi su Irano kultūra ir režisieriaus intencijomis. Todėl gali būti, kad kai kurios scenos man pasirodė neadekvačios ir nereikalingos tik dėl to, jog ne viską iki galo supratau.

Viena iš įdomiausių, žaviausių ir profesionaliausių šios juostos ypatybių – vienas ilgas, paskiras planas, dar vadinamas „Bravura shot“ (Bravūros planas). Taip. Ne veltui komanda filmavimams ruošėsi mėnesį. Visas filmas nufilmuotas be trūkčiojimų, montažo, vienu kartu. Tai turėtų Jus nustebinti ir pakerėti. Veiksmas nevyksta uždarame name ar kitoje mažoje erdvėje. Operatorius Mahmudas Kalari (vienas iš jo žinomiausių darbų – „Išsiskyrimas“ (A Separation, 2011) sukuria nenutrūkstamo, gyvo laiko iliuziją, kur vietą randa pasakojimas esamuoju laiku, veikėjų mintys, prisiminimai. Žinoma, toks bravūros pasirinkimas turi ir savų minusų – kai veikėjas iš vienos erdvės persikelia į kitą, jis eina – kartu eina ir kamera. Daugiau nieko nevyksta, pripratusiems prie greito veiksmo ar įvairių montažo triukų, tokie ėjimai gali pabosti. Tačiau tai menas. Ir jį reikia vertinti.

S. Mokri idėją šiai juostai pasufleravo žinia apie provincijos restoraną, kuriame patiekiamas maitas su žmogiena. Taigi ir „Žuvies ir katės“ istorija prasideda nuo restorano, kuriam vadovauja keisti, įtartini virėjai Babakas ir Saeedas. Po to jie atsiranda netoli palapinių miestelio esančiame miške, kuriame įsikūrusios studentų grupelės, atvykusios į banglenčių su aitvarais skraidinimo festivalį. Čia prasideda katės ir pelės žaidimas, tik šiuo atveju katės (Babakas ir Saeedas) vaikšto, šniukštinėja prie upės įsikūrusius studentus, tarsi laukdamos ne pelės, o žuvies, kurią galėtų nutverti.
Veiksmas nevyksta taip greitai, kaip atrodo. Pradedant nuo vieno pasakotojo, kamera juda su juo, tačiau jei pasirodo kitas veikėjas, kamera gali nusekti paskui jį. Todėl kartais dėl savarankiškos kameros vienų veikėjų dialogai išnyksta užnugaryje, kur kamera nebemato, ir pradedame girdėti kitų veikėjų balsus. Suprantu, kad sakyti, jog kamera yra savarankiška ir gyva yra šiek tiek kvaila ir juokinga, tačiau nieko negaliu padaryti, operatorius sudarė tokį įspūdį, lyg jo nebūtų.

Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nors istorija sukurta remiantis žmonių žudymo, kepimo ir valgymo mitu, tačiau čia kortos iki galo taip ir nėra atskleidžiamos. Ar tie įtartini virėjai kepa valgį ir ar jauni studentai taps jų naujais patiekalais – neaišku. Tačiau įtampos filme pakanka. Kai kuriose situacijose, kad ir kokios jos bebūtų lėtos ir ištęstos, norisi rėkti: neik, neklausyk, nedaryk. Bet kur gi… Ar kas kada nors paklauso?

Taigi viso filmo metu režisierius genialiai žaidžia su įvairiomis pasakojimo formomis: tiesioginiu pasakojimu, prisiminimais, veikėjų mintimis, kai kurios istorijos nėra užbaigiamos ir paliekamas klausimas: ar jis liko gyvas? Juostoje esantis laikas atrodo turėtų būti dabarties, tačiau veikėjai kalba apie tragediją, kuri įvyko praėjusiais metais, o, pasirodo, ji vyksta dabar. Laikas tampa iliuzija, sapnu, mitu, kuris kuriamas „čia ir dabar“ momente nieko nemontuojant.

Juostoje apstu simbolių, kuriuos norint perskaityti derėtų susipažinti su Irano kinu iš arčiau. Taipogi siaubo filmų mėgėjai pastebės ir vakarietiškų, klasikinių siaubo filmo elementų: pilkuma, siaubingas, tačiau nepavojingas miškas, įtartinos išvaizdos veikėjai, kurie gali būti ir neblogi.

„Žuvį ir katę“ verta pamatyti ir dėl gero operatoriaus ir nepriklausomos (juokauju) kameros darbo bei vieno ilgo, paskiro plano. Bent šis elementas privers pamąstyti apie pastangas, įdėtas kuriant juostą.

„Žuvį ir katę“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje:
Kt 2014-03-20 18:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Sk 2014-03-23 13:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Sk 2014-03-30 11:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Tr 2014-04-02 20:45 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, didžioji salė

Kaune:
An 2014-03-25 18:00 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė

Filmo anonsas:

 

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.