„Du Kine“ archyvas
1987 metų režisieriaus Melo Brookso „Žvaigždžių karų“ parodijoje „Spaceballs“ buvo toks veikėjas vardu Jogurtas. Jis pagrindinį filmo veikėją Lone Starr šiek tiek pamokė valdyti Švorcą, o atsisveikindamas išreiškė viltį, kad viskas susiklostys gerai ir dar pavyks susitikti filme „Spaceballs 2: The Search for More Money“.
„Žvaigždžių karų“ septintasis epizodas „Galia nubunda“ irgi lygiai taip pat sėkmingai galėjo šitaip vadintis. Tiesa yra tokia, kad nėra absoliučiai jokios (ne piniginės) priežasties, dėl kurios vertėjo imtis naujos trilogijos. Gal ir galima bandyti argumentuoti, kad reikėjo nuplauti priešistorės gėdą, bet daug lengviau apsimesti, jog ji iš viso neegzistuoja. Daugelis „Žvaigždžių karų“ gerbėjų taip ir daro.
Už originaliąją trilogiją geriau nebus. Tinkamas laikas ir tinkama vieta kitados leido sukurti tobulus pramoginio žanro filmus, kurių magijos jau nebepakartosi. Ir gerai, kad jau nebepakartosi. Kai žinai, kad kažko jau nebeįmanoma patobulinti, gali imtis kažko naujo. Žinoma, šiuolaikinis Holivudas naujomis idėjomis nelabai domisi, todėl 2015-ųjų pabaigoje, po 32 metų tylos mes gauname „Žvaigždžių karų“ tęsinį.
„Forum Cinemas“ archyvas
Kadangi pasirinkimo nebuvo, galime bent jau pabandyti pasimėgauti tuo, ką gavome. Čia panašiai kaip su kokiu vakarėliu, į kurį eiti nenorite, bet antra pusė vis tiek nusitempia (aš tai nežinau, bet draugai pasakojo, kad taip būna). Atsikračius skepsio ir cinizmo pertekliaus tame vakarėlyje kartais net pavyksta visai neblogai praleisti laiką. Lygiai taip ir nutinka su naujaisiais „Žvaigždžių karais“. Tai iš tikrųjų yra labai kompetentingai sukaltas filmas su sveikomis dozėmis emocijų ir intriguojančių detalių bei šiek tiek per daug veiksmo ir humoro. Originaliajai trilogijai jis, be abejo, neprilygsta, bet priešistorė prieš jį jau ima panašėti tik į kažkokį nemalonų sapną.
„Galios nubudimo“ siužetas rinkodaros sumetimais laikytas tokioje paslaptyje, kad apie jį būtų sunku kažką ir pasakyti nieko neišduodant. Tačiau labai aptakiai jį nusakyti galima taip: nuo „Džedajaus sugrįžimo“ praėję maždaug 30 metų. Galaktikoje tebevyksta konfliktas tarp buvusių sukilėlių (dabar jau establishment’o) ir buvusios Imperijos likučių. Pirmojoje pusėje visi mūsų senieji ir naujieji herojai, o kitoje – Kylo Rennas, būrys generolų, minia stormtrooper’ių ir vadas Snoke’as. Kitaip tariant, viskas labai paprasta – gėris kovoja prieš blogį. Visai kaip ir originaliojoje trilogijoje.
Iš karto reikia pasidžiaugti, kad naujasis filmas turi tai, ko neturėjo priešistorė – sielą. Nuo pat pirmųjų kadrų (netgi ne kadrų, o tekstinės įžangos, kuria tradiciškai prasideda „Žvaigždžių karai“) pajunti tą pačią dvasią, kuria kažkada alsavo trilogija. Jokio priešistorės sterilumo ir gremėzdiškumo. Jau per pirmas penkias minutes supranti apie ką šis filmas ir kokios dviejų konfliktuojančių pusių motyvacijos, o tai tokio žanro filme yra labai svarbu.
„Du Kine“ archyvas
Režisierius J. J. Abramsas yra tiesiog tobulas žmogus šiam darbui. Akivaizdu, kad jis yra sagos gerbėjas ir jaučia įsipareigojimą prieš jos gerbėjus. Ir tą įsipareigojimą įvykdo. Kūrėjus galime pagirti vien dėl jų dėmesio smulkmenoms. Kone kiekviename kadre gali pastebėti kažką smagaus – įdomų creature dizainą, kraštovaizdžio elementus ir t.t. Visa tai susideda į puikiai realizuotą franšizės Visatą. Jeigu George’as Lucasas, panašu, net nelabai suprato, už ką žmonės myli „Žvaigždžių karus“, tai J. J. to aiškinti visiškai nereikia. Jis puikiai suvokia, kad centre turi būti labai žmogiška istorija, o kosminės kovos, šviesos kardų kautynės ir kiti elementai tėra įrankis jai atsiskleisti visu gražumu.
„Galia nubunda“ kaip tik ir yra žmogiškoji istorija. Tragedija ir komedija viename. Tik susipažinęs su kiekvienu iš naujai pristatomų pagrindinių veikėjų kone akimirksniu supranti, kas jie ir apie ką jie galvoja. Pagrindinė veikėja Rey yra svajotoja, labiau mėgstanti fantazuoti, o ne aktyviai tų savo svajonių siekti, ir jos asmeninis iššūkis yra perlaužti savyje šį barjerą. Finnas turi suprasti, kas jis yra ir, ką turi daryti šiame pasaulyje. Galų gale, pats įsimintiniausias ir įdomiausias iš naujųjų veikėjų Kylo Rennas yra pasiklydęs žmogus, žūtbūt bandantis būti tuo, kuo nėra, bet dėl šio savo tikslo pasiryžęs bet kam. Šis Adamo Driverio suvaidintas personažas yra tiesiog tobulas blogietis. Visų pirma dėl to, kad nėra blogas vardan paties blogumo. Jo įniršis kyla iš vidinio konflikto, kurio eigą stebėti visų trijų filmų metu turėtų būti itin įdomu. Kylo Reną netgi labiau vertėtų vadinti antiherojumi, o ne antagonistu. Tokio personažo „Žvaigždžių karai“ dar nebuvo turėję. Ir tai yra labai gerai.
Visgi toks originalumas yra labiau išimtis, o ne taisyklė. „Galia nubunda“ iš esmės balansuoja ant ribos tarp pataikavimo gerbėjams ir manipuliavimo jais. Taip, ji niekada neperžengiama, bet jau pats artumas yra savaime gluminantis. Filmas jums pameta tiek daug pažįstamų vaizdų, kadrų, netgi scenų, kad gali pasijausti žiūrintis ne VII, o IV sagos epizodą. Būtent iš pastarojo daugiausiai skolinamasi. Žinoma, galima tiesiog rėžti G. Lucaso pamėgtą frazę: it’s like poetry, it rhymes. Suprask, kad abu filmai pradeda trilogijas ir todėl tam tikri akcentai neišvengiamai atsikartos. Visa tai puiku, bet sykiu ir netiesa. Tarp motyvų, dvasios ar net įvaizdžių atkartojimo, ir jau matytų scenų, prasminių akcentų pateikimo tik šiek tiek kitaip yra nemenkas skirtumas. Ne vieną ir ne du kartus žiūrint „Galios nubudimą“ galvoje šmėkšteli mintis: pala pala, kur aš tai jau mačiau. Tada supranti, kad matei tai IV epizode, ir akimirksniu supranti kaip scena baigsis, nes tavyje tarsi atsiranda prisiminimas apie ateitį. Savotiškas deja vu.
„Forum Cinemas“ archyvas
Scenarijus neabejotinai yra pagrindinė „Galia nubunda“ problema. Kaip jau ir tapo įprasta šiuolaikiniame Holivude, filmas sau užsibrėžia kuklų tikslą patikti absoliučiai visiems. Prie šio tikslo įmanoma priartėti tik žaidžiant pakankamai saugiai, bandant siužetą klijuoti iš labai gerai apskaičiuotų elementų. 50 g veiksmo, 20 g humoro, žiupsnelis dramos… Todėl dažnai atrodo, kad siužetas į priekį stumiamas kažkaip dirbtinai. Filme turi įvykti serija įvykių, ji logiška ir gerai apgalvota, bet tiek veikėjams, tiek žiūrovams absoliučiai nepaliekama laiko jų apmąstyti, emociškai į juos sureaguoti, nes jau reikia judėti prie kitos veiksmo scenos.
IV epizode yra tokia nuostabi ir visiems puikiai žinoma scena, kurioje Luke’as Skywalkeris žvelgia į dvi besileidžiančias saules. Tą melancholišką akimirką tarsi pasijunti suprantantis tą įkyrų, verkšlenantį bernioką ir jo svajones. „Galios nubudime“ panašiems dalykams tiesiog nėra laiko. Jo ir negali būti! Juk žiūrovams reikia daug veiksmo ir pramogų. Gal todėl filme jaučiasi toks veiksmo scenų ir humoro perteklius. Nes neduok Dieve kažkam kino salėje pasidarys nuobodu. Ironiška, bet kaip tik tos perspaustos veiksmo scenos ir kelia didžiausią nuobodulį. Kelias jų būtų buvę galima tiesiog išimti ir laimėtą laiką atiduoti veikėjų charakterių vystymo scenoms. Nuo to filmas būtų tapęs tik stipresnis.
Tačiau VII epizodas visgi neturi nei vieno dalyko, kuris jį gadintų iš esmės. Esama daugybė aspektų (dauguma jų scenarijuje), kurie atrodo silpnai arba galėjo būti padaryti geriau. Jie šiek tiek erzina, gadina patirtį, bet net ir tai netrukdo pripažinti fakto, kad „Galia nubunda“ yra pakankamai geras filmas bei kokybiškas tęsinys. Tenka dar sykį pasikartoti – būtų buvę daug geriau, jeigu jis iš viso neegzistuotų. Tačiau jis egzistuoja, o jo kūrėjai puikiai padirbėjo tiek pristatydami „Žvaigždžių karus“ naujajai kartai, tiek primindami senajai.
Filmo anonsas: