67-osios Berlinalės gidas: filmų rekomendacijos (II dalis)

Tarptautinis Berlyno filmų festivalis
Šaltinis – berlinale.de

Pirmoje dalyje trumpai aptarėme svarbiausius Berlyno kino festivalio praktinius aspektus, o šiame tekste dalinamės išankstinėmis rekomendacijomis, t. y. daugiau nei 10 filmų, į kuriuos festivalyje verta atkreipti dėmesį.

Kasmet Berlinalės programoje būna apie 400 juostų, todėl išsirinkti nėra paprasta. Būdų yra įvairių. Vienas iš variantų – pagal žinomus, mėgstamus ar tiesiog tuos kino kūrėjus, kurių darbai jums atrodo įdomūs. Rinktis galima ir pagal šalis, kurių kinas domina, arba pasikliaujant kitų šaltinių rekomendacijomis.

Rašytoja, žurnalistė, tinklaraštininkė ir ekskursijų „Berlynas kitaip“ organizatorė Lina Ever pasakoja, kad kasmet stengiasi nueiti bent į du festivalio filmus, o juos rinkdamasi vadovaujasi savo nuomone: „Renkuosi kitų šalių kūrėjų filmus pagal asmeninius kriterijus, ne pagal ekspertų rekomendacijas, nes labai mėgstu pati atrasti savuosius perliukus. Dėl bilietų nesikaunu, perku juos internete. Į atidarymo filmą neinu, nes po mėnesio kito jį galima be eilių pažiūrėti kino teatre.“

Taigi, jei daug laiko neturite, tuomet Berlyne neskubėkite pamatyti Danny Boyle`o „Traukinių žymėjimas 2“ (T2 Trainspotting, 2017) ar Jameso Mangoldo filmo „Loganas“ (Logan, 2017). Juos Lietuvoje pradės rodyti kovo pradžioje. Verčiau rinktis filmus, kurie Lietuvos ekranuose, vargu, ar pasirodys.

Tarptautinis Berlyno filmų festivalis
Šaltinis – berlinale.de

Reklama

„Labai svarbu detaliai susipažinti su ryškiausiais kiekvienos programos filmais, planuoti savo dienotvarkę ir visuomet turėti planą B – juk ne visada pavyksta patekti į norimą seansą, tad tokiu atveju padeda planas B“, – pataria kino mėgėja, rinkodaros specialistė Amelija Otkinskienė.

Kino teatro „Pasaka“ direktorė Greta Akcijonaitė teigė, jog šiųmetėje Berlinalėje ketina pamatyti Oreno Movermano filmą „The Dinner“, Alaino Gomiso „Felicite“, Sally Potter „The Party“, Agnieszkos Holland „Spoor“ ir Danny Boyle`o „Traukinių žymėjimas 2“.

„Komedija, kuri palaipsniui virsta tragedija. Tikiuosi aštrių kampų, drąsaus požiūrio, kūrybinės laisvės proveržio iš labai įdomios britų režisierės Sally Potter. Moterų kūryba mane visada ypač domina, – filmą „The Party“ apibūdino G. Akcijonaitė.

Po daugiau nei 5-ių metų tylos šiemet Berlinalės konkursinėje programoje bus pristatytas žymiausio suomių režisieriaus Aki Kaurismaki filmas „The Other Side of Hope“ (2017). „Havro“ (Le Havre, 2011) tęsinyje toliau vystoma imigracijos ir svetingumo temos. Filmas Suomijoje pradedamas rodyti  likus šiek tiek laiko iki festivalio – nuo vasario 3 d.

Filmo „The Other Side of Hope“ anonsas: 

Sicilijoje gimęs, tačiau Etiopijoje vaikystę praleidęs italų režisierius Luca Guadagnino labai myli Italiją ir Tildą Swinton. Pastarųjų jo filmų „Aš esu meilė“ (Io sono l‘amore, 2009) ir „Didesni purslai“ (A Bigger Splash, 2016) veiksmas vystomas Italijoje lyg iš atostogų atvirukų. Ne išimtis ir naujausias jo darbas „Call Me By Your Name“ (2017), sukurtas pagal Andre Acimano 2007-ųjų novelę. Filmas nukelia į 1983-ųjų šiaurės Italiją, kur ir taip karštą vasarą aitrina tarp 17-mečio Elio ir 24-erių svečio bundantys jausmai. Filmo premjera įvyko ką tik pasibaigusiame Sandanso kino festivalyje – ten jis buvo palankiai sutiktas kino kritikų. Berlinalėje filmas įtrauktas į „Panorama Special“ sekciją. 

Filmo „Call Me By Your Name“ anonsas:

Konkursinėje programoje šiemet taip pat yra Sebastiano Lelio tragikomedija „A Fantastic Woman“ (Una mujer fantastica, 2017). Filmo veiksmas, kaip sufleruoja pavadinimas, sukasi aplink moterį, padavėją bei naktinio klubo dainininkę Mariną, kurios vaidmenį atlieka debiutuojanti aktorė Daniela Vega. Anot S. Lelio, filmas pasižymi „didinga estetika, gyvybingu pasakojimu, įtampa ir emocijomis“. 2013 m. režisieriaus iš Čilės nuotaikingas filmas „Glorija“ (Gloria, 2013) atidarė „Kino pavasarį“, o Berlyno kino festivalyje pagrindinio vaidmens aktorė Paulina Garcia už vaidybą buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“.

Kalnuose gyvenanti ir į pensiją išėjusi inžinierė randa savo kaimyno lavoną, šalia jo elnių pėdsakus. Situacija kartojasi – vėliau ji randa kitų kaimelio vyrų lavonus. Visi jie buvo medžiotojai. Taip trumpai galima apibūdinti dar vieno dėmesio verto filmo „Spoor“ (Pokot, 2017) siužetą. Detektyvo elementų turinčio trilerio kūrėja – viena iš iškiliausių lenkų kino ir televizijos režisierių Agnieszka Holland, išgarsėjusi „Oskarui“ nominuotais filmais „Kartus derlius“ (Bittere Ernte, 1985), „Europa, Europa“ (Europa Europa, 1990), „Tamsoje“ (In Darkness, 2011).

Filmo „Spoor“ anonsas:

 

Rasizmo tema iš istorinės perspektyvos nagrinėjama biografiniame filme „I Am Not Your Negro“ (2017). Režisierius Raoulas Peckas naudodamasis Samuelio L. Jacksono balsu ir Jameso Baldwino paskutine, nepabaigta novele „Remember This House“ rodo Ameriką afroamerikiečio rašytojo ir socialinio kritiko J. Baldwino akimis. Šis filmas – puiki galimybė ne tik daugiau sužinoti apie vieno iš iškiliausių XX a. Amerikos rašytojų asmenybę, bet ir puikus 90 minučių įvadas į rasizmo politiką ir istoriją.

Filmo „I Am Not Your Negro“ anonsas: 

Berlinalėje rodomas Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo filmas „On The Beach At Night Alone“ nėra naujausias jo darbas. Subtilusis kino kūrėjas Pietų Korėjoje spėjo pristatyti kitą savo kūrinį „Yourself And Yours“. Kaip bebūtų, festivalyje pristatomas filmas nuteikia teigiamai – jame vaidina Park Chan-wookas filmo „The Handmaiden“ (2016) žvaigždė Kim Min-hee, kuri sukūrė vaidmenį režisieriaus filme „Tada blogai, dabar gerai“ (Right Now, Wrong Then, 2015). Šis filmas Lokarno kino festivalyje laimėjo pagrindinį apdovanojimą. Jį Lietuvos žiūrovai matė „Kino pavasario“ metu.

Filmo „On The Beach At Night Alone“ anonsas:

 

Į „Panorama Special“ sekciją įtraukta į Cirro Guerra „Gyvatės apkabinimą“ (El abrazo de la serpiente, 2016) panaši, juodai balta istorinė drama Vazante (2017). Debiutiniame pilnametražiame filme režisierė Daniela Thomas atveria XIX a. Brazilijos žaizdas – vergiją, mišrias ir priverstines santuokas, anksčiau laiko nutraukusias mergaičių vaikystę. Pati režisierė teigė, jog filmas pirmiausia atskleidžia meilės istorijas, kurios paklojo pagrindą šiuolaikinei Brazilijai.  

Rumunų kinas pastaruoju metu išgyvena aukso amžių. Režisierius Calin Peter Netzer 2013-aisiais už trečiąją pilnametražį filmą „Child‘s Pose“ (Pozitia copilului, 2013) Berlyno kino festivalyje laimėjo „Auksinį lokį“. Šiemet jo filmas „Ana, mon amour“ (2017) vėl kaunasi konkursinėje programoje.

Filmo „Ana, mon amour” anonsas: 

Auksė Podolskytė

Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*