Pokalbis su Arūnu Stoškumi: „Jeigu turi kino teatrą, jis turi funkcionuoti“

Arūnas Stoškus Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Arūnas Stoškus
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Arūno Stoškaus veiklos sąraše – daugiau nei 40 jo prodiusuotų filmų. Tai plačiai žinomi „Duburys“, „Džiazas“, „Dangaus šešėlis“, 2014 m. pasirodę „Lituanica paslaptis“, „Vienatvės gaudesys“ ir kt. Dabar A. Stoškus – UAB „Lietuvos kinas“ generalinis direktorius. Taip, tai tos pačios „Ozo kino salės“ šeimininkai, Vilniaus kino veteranai, kurie, kaip svetingi namai, jau ilgą laiką kviečia kino mylėtojus. Čia patenka daugelis patikrintų senų bei naujų lietuviškų, kino klasikos filmų; čia jų peržiūros kartais virsta individualiais kino seansais su šūsnimi kino istorijų.

„Lietuvos kinas“ dirba jau nuo 1944 m. Ten sukauptas didžiulis filmų archyvas: kaip jie patys įvardina, ten saugomos 6586 vaidybinių, 7720 dokumentinių ir 412 animacinių filmų kopijos, tarp kurių – unikali nebylaus kino kolekcija, dabarties kino klasikų kūriniai ir Lietuvos kinematografininkų filmai. Per ilga gyvavimo laiką čia daug kas keitėsi, bet misija liko ta pati – atverti duris geram kinui.

Arūnai, kaip iš kino gamybos atsidūrėte „Lietuvos kine“?

Galima sakyti, atsidūriau reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Dėl vieno savo filmo reikalų ėjau pas ministrą ir po to iš ministerijos atėjo pasiūlymas. Aš šioje srityje tiesiog nardau (Juokiasi). Kinas man patinka ir tai man gerai žinoma sritis.

Taigi jau metus su trupučiu dirbu šį darbą. „Lietuvos kinui“ priklauso „Naglio“ kino teatras Palangoje, šis pastatas (aut. – UAB „Lietuvos kinas“, „Ozo kino salė“) Vilniuje ir „Jūratė ir Kąstytis“ Klaipėdoje.

Reklama
„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Ar pradėjus dirbti „Lietuvos kine“ padėjo vidinis kino pažinimas? Juk anksčiau aktyviai dirbote kino gamybos procese, o dabar aktyviai kuriate kino bendruomenę?

Be abejo, patirtis, pažintys, visos kino bendruomenės pažinojimas – labai didžiulis pliusas. Bendravimas ir kalbėjimas, taip pat kaip ir savo galimybių žinojimas, man labai svarbus. Paprastai aš bendrauju, kalbuosi, stengiuosi įgyvendinti savo sumanymus.

Pirmiausiai ateinu ir kalbuosi – o kaip jie darė? Tarkime ir „Naglio“ kino teatro renovacija Palangoje: nuvažiavome pasižiūrėti į Panevėžį, klausėme, kaip jie atnaujino įrangą, tada nuvykome pasitikrinti į Marijampolę, nuvažiavome į „Forum Cinemas“… Apėjau visą ratą – ateini pas žmones, susipažįsti, kalbiesi.

Pabandykite palyginti žiūrovų srautus Palangos „Naglio“ kino teatre ir „Lietuvos kino“ salėje Vilniuje – kur jų susirenka daugiau?

Vasarą, žinoma, Palangoje. „Naglio“ kino teatre, kai prasidėjo nauja kino skaitmenizavimo era ir 35 mm juostų kino rodymas traukėsi į užmarštį, niekas nieko nedarė (be kosmetinio paties kino teatro remonto). Pasikeitus technologijoms, reikia daug ką pertvarkyti, kad žiūrovas, atėjęs į kino teatrą, galėtų kokybiškai žiūrėti šiuolaikinį kiną.

Lietuvos kinematografininkų sąjunga norėtų atnaujinti lietuviško kino festivalį Palangoje: galbūt savaitės trukmės, parodyti ten filmus pasikviečiant aktorius, patiesiant raudoną kilimą… Padaryti tokį tikrą kino renginį. Juk, jeigu turi kino teatrą, jis turi funkcionuoti.

Arūnas Stoškus Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Arūnas Stoškus
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Kokie artimiausi Jūsų planai „Lietuvos kine“?

Pirmiausia, galvojame pradėti nuo „Naglio“ kino teatro, antra – norime aktyvinti „Ozo kino salės“ veiklą, ir, žinoma, plėsti kino paslaugų krepšelį.

„Naglio“ kino teatre Palangoje reikia filmų rodymo aparatūros, kino ekrano ir tada jau, žinoma, sutvarkytos aplinkos. Kalbėjome ir su Palangos meru, ir su Kultūros ministerija, visi tam pritaria. Tai, ko gero, per keletą metų, jeigu viskas gerai ir sklandžiai vyks, „Naglio“ kino teatrą padarysime šiuolaikišku. Nesame komercinė bendrovė, todėl repertuare norime turėti ir lietuviškų filmų, ir gero kino, kuris rodomas tik festivaliuose. Darysime temines programas, kurios apims ir naujausius komercinius filmus, ir gerą festivalinį kiną.

Matyti, kad „Lietuvos kino“ veikla po kurį laiką užsitęsusios tylos suaktyvėjo. Kas pasikeitė?

Mes esame „Lietuvos kinas“. Tas vardas mus įpareigoja plėsti bei aktyvinti kino paslaugų krepšelį. Galiu kalbėti tik apie pastaruosius metus, kai pats dirbu čia, bet mums labai svarbu suaktyvinti „Ozo kino salės“ veiklą. Norime, kad čia būtų rodomas ne visai komercinis, bet alternatyvus kinas, kurį galima pamatyti tik festivalių metu.

Norime ne tik suaktyvinti „Ozo kino salę“, bet ir organizuoti joje edukacinę veiklą: skatinti vaikų, senjorų, šeimų susidomėjimą kinu. Turime didžiulį sandėlį, didžiulę bazę 35 mm juostos filmų, kurių rodymas nyksta. Tai seni, unikalūs lietuvių autorių filmai. Norime stiprinti santykius su Lietuvos kino festivaliais, galbūt daryti jų pratęsimą ir jų filmus rodyti mūsų kino salėje. Dar viskas dėliojasi ir reikia šiek tiek laiko, kad galėtume labai aiškiai viską pasakyti – bet pamažu pasitikriname ir nuosekliai bandome tai padaryti.

„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Kaip Jums atrodo, ar šios galimybės realios?

Mes turime galimybę visą 35 mm juostų archyvą skaitmeninti ir daryti tokias retrospektyvas. Atėjęs čia pamačiau, kad neturime tokių sąlygų, kokias turi Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Dabar 35 mm juostas ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje naudojamos labai retai. Sakykime, norėdamas pačiupinėti, pamatyti tą juostos „grūdą“, kuris matosi kino ekrane, buvau centriniame archyve ir supratau, kad Lietuvoje 35 mm formato juosta filmuojamas tik valstybės metraštis. Jie nusprendė, kad negatyvas išliko jau daugiau nei šimtą metų, jis ilgiau gyvuoja ir tikrai išliks ateityje. O dirbant su skaitmena, reikia vis kažką perrašyti, patikrinti ir panašiai.

Norėdamas išsaugoti geriausius Lietuvos filmus, Lietuvos kino paveldą, kreipiausi į Lietuvos kultūros ministeriją prašydamas, kad su Lietuvos kino centru (LKC) padėtų sudaryti ekspertų komisiją, kuri atrinktų geriausius filmus. Tų kopijų yra labai daug – tiek į Centrinį valstybės archyvą nesutalpinsi. Todėl reikia atrinkti pačias geriausias ir jas perduoti į archyvą, kad išliktų istorijai. Dabar ekspertų komisija, kurioje dalyvauja ir Živilė Pipinytė, Lietuvos kino centro, „Lietuvos kino“ atstovai, sudarinėja filmų sąrašą. Artimiausiu metu jie turi pateikti, jų nuomone, vertingiausių Lietuvos filmų sąrašą. Į tuos vertingiausius filmus įeina Lietuvių vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai, kronikos, apybraižos – visas sukurtas paveldas. Ekspertai svarsto, kad tai galėtų būti ir lietuvių aktoriai, vaidinę rusiškuose filmuose, nes mes tokių filmų ateityje nebepamatysime, o norisi, kad jie taip pat išliktų. Sąraše turėtų atsidurti ir filmai, filmuoti Lietuvoje, kuriuose pavaizduoti Lietuvos miestai. Tai autentiška medžiaga, kuri gali prapulti. Juk jau keičiasi aplinka, statusai… Tai būtų užfiksuota. Galbūt ekspertai dar kažką pasiūlys, kas mums yra labai vertinga.

Ko pasigendate Lietuvos kino politikoje?

Galvodami apie ateitį, žinome, kad Lietuvoje dar nėra nacionalinės filmotekos. Turime tokią viziją ir apie ją kalbėjomės su kinematografininkais, su sąjunga, su Kino politikos taryba. „Lietuvos kinas“ galėtų būti kaip vienas nacionalinės filmotekos iniciatorius. O tai reiškia, kad visą nacionalinį kino paveldą kažkas koordinuotų, jis būtų vienoje vietoje.

Jeigu dabar norėtumėte viską sužinoti apie kurį nors lietuvišką filmą, informacijos vienoje vietoje nerastumėte. Lietuvos kino centre kaupiama viena informacija, Centrinis archyvas saugo negatyvus, kai kurias kopijas, o filmų teisės – vėl LKC, po to Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kaupia rašytinę medžiagą, Kino ir teatro muziejus kaupia plakatus, apdovanojimus, kažkokią kitą informaciją… O vienoje vietoje tos visos informacijos nėra, viskas yra išbarstyta. Viena iš nacionalinės filmotekos funkcijų ir būtų visą informaciją surinkti į vieną vietą.

Norime išanalizuoti, ar „Lietuvos kinas“ galėtų būti iniciatorius ir pradėti tuos pirmuosius žingsnius. To reikėtų kino visuomenei, visiems žmonėms, kurie domisi kinu, norėtų daugiau sužinoti apie lietuvišką kiną. Tokia nacionalinė filmoteka yra ir Lenkijoje, Paryžiuje… Taigi galima remtis jų patirtimi ir tai daryti. Mums vienareikšmiškai to reikia.

Arūnas Stoškus Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Arūnas Stoškus
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Kine esate praktiškai visą gyvenimą. Kas dirbant „Lietuvos kine“ sunkiausia?

Vienas iš tikrai sudėtingų dalykų yra finansavimas. Be abejo, ir didžiulė konkurencija – bet kokiu atveju rodydamas filmus konkuruoji su komerciniais kino teatrais, kurie turi visas reikalingas sąlygas. O norint rodyti alternatyvų kiną jį vis tiek reikia turėti: reikia išversti, sutitruoti, sumokėti už teises…

O kokia kino industrijos būklė Lietuvoje?

Žiūrint analizę, kurią paruošė Kultūros ministerija, į kino industriją valstybė nėra padariusi investicijų. Taigi kodėl išnyko kino teatrai Lietuvoje? Kai prasidėjo Nepriklausomybė, kino teatrai buvo perduoti savivaldybėms, jos nebeturėjo pinigų jų išlaikyti, tada juos privatizavo… Išlikusius kino teatrus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų: tai Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Šiauliuose. Visur kitur filmai rodomi kultūros centruose. O sąlygos ten – jų praktiškai nėra. Bet valstybės požiūris, mano akimis, į kiną darosi palankus. Ir man tai labai patinka.

Kaip manote, kas to požiūrio pasikeitimą nulėmė?

Manau, kad viskas prasidėjo nuo ministro. Jis mano, kad visos profesionalaus meno sritys turi duoti pridedamąją vertę. Ministro atkaklumas davė savo vaisių, tad struktūrinių fondų dalis lėšų ateina čia.

Kadras iš filmo „Lituanica paslaptis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kadras iš filmo „Lituanica paslaptis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ar iš visuomenės jaučiate tiesioginį lietuviško kino poreikį ?

Jis tikrai jaučiamas. Mokytojai pradėjo vesti tokias netradicines pamokas, kurių metu analizuoja lietuvių kino autorius. Ir visą informaciją reikia kažkur surasti. Galiausiai, rajonuose kultūros centrai kažką daro, jie irgi tuo domisi. Jie klausia: „Ar galima tokį filmą gauti, mes nežinome iš ko galime gauti teises?“

Ar „Lietuvos kino“ pastate esanti „Ozo kino salė“ jau turi savo žiūrovų bendruomenę?

Pavienių žiūrovų yra, bet bendruomenės, kaip kino klubo, nėra. Nors labai norėtųsi, kad ji būtų. Ateina žmonių, kurie klausia, kokių turime filmų, nes jie nori ateiti su visa draugų kompanija ir kartu žiūrėti gerą kiną. Tokių pavienių grupių vis atsiranda. Bet, kad tai vyksta aktyviai, negalėčiau pasakyti.

Kokia lietuviško kino padėtis Jūsų akimis? Kokie filmai dabar žiūrimiausi?

Iš mūsų praktikos galiu pasakyti, žiūrimiausias – lietuviškas vaidybinis kinas. „Naglio“ kino teatre Palangoje vienareikšmiškai daugiausiai žmonių pritraukė „Ekskursantė“. Kiek kartų mes tą filmą rodėme, salė visada buvo pilna žiūrovų. Į naujausius lietuviškus filmus, pavyzdžiui, „Lošėjas“, žmonės eina visada. Atsiranda poreikis pažiūrėti, kas naujo. Formuojasi žiūrovų ratas, kuris laukia to lietuviško kino. Aišku, turime ir stiprių dokumentinių filmų. Galbūt kino teatrai nenori jų rodyti, bet pagrindinės jų peržiūros vyksta festivalių, premjerinių rodymų metu.

„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

Mes orientuojamės į jauną žiūrovą, jauną publiką. Pirmiausiai tvarkomės, kad mūsų kino teatro aplinka būtų patrauklesnė, po to atitinkamai dėliojame repertuarą, tematiką. Orientuojamės į studentus, darome „Studentų savaites“, kurių metu studentas gali į du filmus ateiti už vieno bilieto kainą. Mes to dar labai neviešiname, bet jie mus patys susiranda. Ta jauna publika smalsi, nori kažką naujo pamatyti, todėl ir orientuojamės būtent į tokį žiūrovą.

O per tuos metus, kol jūs dirbate kine, kino žiūrovas pasikeitė? Koks jis dabar?

Anksčiau daugiau dirbau kino gamybos procese, su kino teatrais nebuvau susijęs, todėl kino žiūrovo portreto labai tiksliai apibūdinti negalėčiau. Dokumentinio filmo didžiausia auditorija yra televizija. Pavyzdžiui, „Lietuvos televizija“ į lietuvišką kiną jau daug metų žiūri palankiai. Kino žiūrovas auga, formuojasi, jo pasaulėžiūra plečiasi kartu su filmais. Vis tiek kuri filmą, jį reklamuoji, stengiesi viešinti apie ką jis, ką nori juo pasakyti, ką tu sukūrei, kokią žinutę siunti… O tas žiūrovas gauna tą žinutę ir eina pasitikrinti – ar tikrai?

Dabar filmų kiekis padidėjo. O kuo jis didesnis, kuo režisieriai daugiau filmų „daro“, tuo labiau „atmuša“ tą darbinę „ranką“. Juk negali kurti filmo kartą per penkerius ar dešimt metų ir sakyti – štai, žiūrėkite, sukūriau šedevrą. Vis tiek filmai turi išeiti kas keletą metų, jeigu kuri filmą, turi jausti tą pulsą. Ypač kuriant vaidybinius filmus – jausti aktorius, žinoti, kokie jie yra. Gamybos procesas yra labai įtemptas. Filmą kuri daugiau kaip trisdešimt dienų (vėliau vyksta ilgas jo baigimo procesas) ir pats filmavimas yra labai greitas, turi tam būti labai stipriai pasiruošęs, jausti viską.

„Ozo kino salė“ Fotografė Laura Urbonavičiūtė

„Ozo kino salė“
Fotografė Laura Urbonavičiūtė

O Lietuvos kinas iš tiesų atsigavo?

Jis gal ne visai atsigavęs, bet perspektyvų turi – jis pakankamai sustiprėjęs. Dabar įvesta mokesčių lengvata, skatinanti kino gamybą, tad dabar „Lietuvos kino studija“ pradėjo filmuoti, dirbama su užsienio filmais, kurie atvažiuoja į Lietuvą filmuoti. O mūsų žmonės, kino komanda, dirbdama kartu įgauna didžiulės patirties. Kaip kitaip ją įgauti? Dirbdamas su užsienio filmais, greitai ir operatyviai supranti visą kino sistemą, kaip dirba pasaulis…

Jeigu kino finansavimas, lengvata, kurią minėjau, padidėtų, būtų dar didesnis lietuviško kino pakilimas. Didžiulio pakilimo dabar nėra, bet profesionalumas tikrai padidėjo. Dirbdamas su profesionalais tu pats imi daryti viską profesionaliai. Turime tiesioginių pavyzdžių, kai mūsų žmonės taip tampa savo srities specialistais ir juos renkasi pasauliniai kino grandai. Paprastai kino specialybės gali išmokti tik per praktiką. Pavyzdžiui, „fokus puleriai“ – tai žmonės, kurie nustato fokusą, tai pakankamai subtili specialybė. Ir ją gali įgyti tik per praktiką filmuojant, niekas jų neruošia. Yra daug lietuvių, kurie su šiais darbais keliauja po visą pasaulį, o vėliau prisideda kuriant ir lietuviškus filmus. Taip kyla ir mūsų filmų kokybė.

Kokį kiną žiūrite pats?

Aš mėgstu lietuvišką kiną, ypač vaidybinį. Be abejo ir dokumentinį kiną, pats esu daug metų dirbęs kuriant dokumentinį kiną. Esu normalus žiūrovas – mėgstu ir tuos filmus, kuriuos rodo kino teatruose. Mėgstu festivalinius filmus, turiu omenyje „Kino pavasarį“ ir „Scanoramą“. Festivalių filmų juk pats nepamatysi, nesusirasi. O mūsų festivaliai pakankamai stiprūs, atveža tikrai gerų filmų.

Ačiū už pokalbį!

Kristina Palšytė

Kristina Palšytė

Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių.
Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.
Kristina Palšytė

Vienas komentaras

Komentuoti

Jūsų el.paštas nebus publikuotasPažymėti laukai būtini *

*