TKKF archyvas
2010 metais išleista prancūzų rašytojos Julie Maroh novelė „Mėlynasis angelas“, dar žinoma kaip „Žydra spalva – šilčiausia“, tapo šiuo metu ypač vertinamo prancūzų režisieriaus Abdelatiffo Kechiche įkvėpimu. Jo drąsi novelės ekranizacija sukėlė pasaulyje didžiulį ažiotažą ir virto 66-ojo „Kanų kino festivalio“ sensacija. Be abejonės, tokios pat reakcijos ji sulaukė ir Kaune.
Pradėkime nuo to, jog tai istorija apie penkiolikmetę Adelę, kuri išgyvena patį sunkiausią savo gyvenimo etapą – paauglystę. Etapą, kai jauna mergina iš vaiko tampa moterimi už nugaros palikdama nerūpestingą vaikystę, po truputį įžengdama į suaugusiųjų pasaulį. Adelė bręsta ne tik protiškai, bet ir lytiškai. Kaip ir visos jos bendraamžės, taip ir Adelė jau pradeda kreipti dėmesį į vaikinus, gyvendama pagal visuomenėje nustatytas normas, jog merginai skirta susitikinėti su priešingos lyties atstovais. Nauji potyriai gundo jauną merginą, o režisieriaus už virvelių tampomas lyg marionetė Adelės personažas netrunka pasinerti į pirmuosius malonumus. Tačiau netikėta pažintis su lesbiete Ema apverčia Adelės gyvenimą aukštyn kojomis. Šis susitikimas leidžia Adelei pasinerti į visiškai nepažįstamą pasaulį, o Emos glėbyje Adelė iš mergaitės pamažu virsta moterimi.
Filmų apie meilę yra begalės, tačiau dauguma jų – paviršutiniški. Žiūrovui brukamos nusistovėjusios taisyklės, kuriama gyvenime retai sutinkama tikrosios meilės iliuzija, žiūrovą bandoma užliūliuoti pasakos motyvais, apsaugant nuo tikrojo širdgėlos skausmo, panardinant į meilės ir aistros verpetą, į meilę žiūrint pro ryškiai rožinius akinius. Tačiau „Adelės gyvenimas“ – kitoks.
Abdelatiffas Kechiche atsisako žaisti pagal taisykles, pastatydamas nuoširdžią ir tikrą meilės istoriją. Režisierius nebijo rizikuoti ir drąsiai renkasi retam režisieriui priimtinus drastiškus kino gamybos metodus.
Drąsus režisieriaus pareiškimas šiuo metu ypač jautria homoseksualumo tema nėra vien ekstravagantiška sekso ir malonumų virtinė. Nors režisierius ir ryžtasi plačiai atverti duris į Adelės ir Emos miegamąjį, sekso scenas paversdamas aistringais, dešimt penkiolika minučių trunkančiais nuodėmės epizodais, tačiau Abdelatiffas Kechiche tai daro iš meilės, leisdamas Adelei bręsti ir susipažinti su visiškai svetimu pasauliu. Būtent meilė yra pagrindinis „Adelės gyvenimo“ variklis, kurį homofobiškai nusiteikusi ir pagal nustatytas dogmas gyvenanti minia yra linkusi ignoruoti.
Tačiau „Adelės gyvenimas“ nėra vien antausis homofobams. Režisierius paliečia ne tik tolerancijos temą, bet piešia ir skirtingų klasių portretą. Adelė kilusi iš eilinės darbininkų klasės šeimos, tuo tarpu Ema – meniškos sielos personažas, ir nors abi merginas vienija svaiginantis seksas, režisierius išrengia savo veikėjas iki sielos gelmių, mėgindamas įrodyti, kad vien sekso nepakanka sujungti dviejų, visiškai skirtingų žmonių sielų.
Tiek jau kino industrijoje įsitvirtinusi Lea Seydoux, tiek naujokė Adele Exarchopoulos savo pasirodymu užgniaužia kvapą genialaus režisieriaus rankose virsdamos tikrų tikriausiais deimantais.
Poetiškas požiūris į pirmąją meilę, dramatiška Adelės istorija, virsmas suaugusiu žmogumi ir bandymas įsitvirtinti negailestingoje visuomenėje. Nuogas ir tikras „Adelės gyvenimas“ ne tik, kad virto 66-ojo „Kanų kino festivalio“ sensacija, bet ir nuskynė prestižinę „Auksinę palmės šakelę“ bei tapo pirmuoju filmu, kurio abi pagrindinės herojės sulaukė „Kanų“ komisijos simpatijų ir apdovanojimų.