Šaltinis: moteris.lt
Kovo 1-9 dienomis Lietuvoje šurmuliuosianti kino fiesta kino festivalis „Šeršėliafam“privertė prisiminti praėjusius metus, kuomet festivalis žiūrovus džiugino septintą kartą. 2012-aisiais žiūrovams padovanojęs aibę puikių kino juostų, festivalis pirmąkart išrinko Metų kino moterį, kuria tapo vykdančioji prodiuserė, Kino tarybos ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narė Lineta Mišeikytė, apdovanota už nuoseklų darbą inicijuojant fiskalinių paskatų modelį Lietuvos kino pramonei.
Netrukus po apdovanojimų su L. Mišeikyte susitikome UAB „Baltijos filmų paslaugos“ biure Vilniaus centre. Mane pasitiko šviesiaplaukė garbanė, pasipuošusi vos prieš kelias dienas atsiimta autorine juvelyrės Vitos Pukštaitės-Bružės sukurta sidabrine „Kino fėjos“ sege. Greitakalbe žodžius berianti moteris nei akimirkai neleido suabejoti savo aistra kinui ir kiekvienu savo žodžiu spinduliuoja neaprėpiamą meilę darbui.
Paklausta apie jausmus, užplūdusius tapus Metų kino moterimi, L. Mišeikytė teigė, jog visų pirma ją aplankė didelis netikėtumas, kadangi visos šiam apdovanojimui nominuotos moterys buvo jo vertos. Vertindama kolegių indėlį ir darbą kino pramonėje, moteris pasakojo besijaučianti taip, lyg apdovanojimą atsiimtų visų moterų vardu. „Žinoma, smagu būti įvertinta, tad šiuo apdovanojimu džiaugiuosi tiek aš, tiek mano kolegės ir nominantės, o apdovanojimo atsiėmimas buvo mūsų bendra šventė“, – džiaugėsi vykdančioji prodiuserė, tvirtindama, jog šiuo metu kine dirba daug moterų, o jas vienija noras ir pastangos pakeisti kino situaciją Lietuvoje.
Daugelio žmonių siekiamybė – tapti garsiais ir matomais, t. y. tuo, ką galima būtų pavadinti žvaigžde. Daugelis jų svajoja apie į kairę ir dešinę dalinamus interviu, fotografavimąsi žurnalo viršeliams ir minias gerbėjų. Tam, kad tai gautų, daugeliui užtenka tiesiog atsidurti prieš kamerą. „Kodėl Jūs pasirinkote darbą už jos?“, – klausiu prodiuserės. L. Mišeikytė, teigdama, jog prodiuserio darbo niekas nemato, tačiau nuo to jis netampa mažesnis, teigė nejuntanti dėmesio stokos ir niekuomet nesvajojusi filmuotis. „Būdama už kameros jaučiuosi labai gerai. Tuomet, kai projektas vyksta sklandžiai, o režisierius ir filmavimo grupė yra patenkinti bei įvykdo savo sumanymą, esu laiminga ir jaučiu moralinį pasitenkinimą. Didžiausias apdovanojimas man yra gerai nufilmuota juosta ir ekrane matomas gražus galutinis rezultatas“, – teigė moteris, prisipažinusi, jog atsiimti „Kino fėjos“ segę ir būti fotografuojamai buvo itin didelis išbandymas, pareikalavęs drąsos. „Už kadro yra labai daug nematomų dalykų, todėl tas apdovanojimas, kuris buvo skirtas moterims, kine dirbančioms už kadro, nudžiugino tuo, jog mūsų darbas buvo pastebėtas ir įvertintas“, – pamažu kintančia Lietuvos kino pramonės situacija džiaugėsi L. Mišeikytė.
Paprašyta įvardinti Lietuvos kino pramonėje vyraujančius sunkumus, pirmiausia moteris pasidžiaugė politikais, kurie ne tik lankosi kino festivaliuose, tačiau ir suvokia jų būtinybę bei noriai bendradarbiauja su kino pramonės atstovais, bandydami pagerinti kino padėtį Lietuvoje. „Gegužės 1 dieną duris atvers Lietuvos kino centras, o Vilniaus savivaldybėje įsikūrė Vilniaus kino biuras, tad džiugu, jog ir politikai suprato, jog kinas nėra tik menas, tačiau ir stipri ekonominė šaka, kadangi kino projektai generuoja daug mokesčių ir įdarbina žmones. Politikai pakeitė požiūrį į kiną ir tai džiugina“, – kalbėjo ji. Nepaisant to, moteris apgailestavo, jog dalį valdžios atstovų vis dar sunku įtikinti tuo, jog Lietuvos kino industrijoje susidariusią padėtį reikia keisti.
Įvertinta už fiskalinių paskatų modelio inicijavimą L. Mišeikytė džiaugėsi, jog, nors galutinis rezultatas dar nepasiektas, tačiau įstatymo projektas jau užregistruotas Seimo plenariniame posėdyje, o pavasario sesijos metu įvyks balsavimas, kurio metu turėtų paaiškėti tolimesnė nacionalinio kino ateitis. Teigiamo rezultato besitikinti moteris pripažino, jog šis darbas pareikalavo itin didelių pastangų, tikėjimo ir bendražygių palaikymo. „Šiuo metu kino bendruomenėje vyksta geri postūmiai ir vienijimasis, siekiant bendro tikslo. Fiskalinių paskatų modelis leistų verslo sektoriui aktyviau dalyvauti kino industrijoje bei prisidėti prie kino kūrimo tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Priėmus Pelno mokesčio įstatymo pataisą, šiuo metu tik iš kuklaus valstybinio finansavimo gyvenanti kino industrija atsigautų. Turime potencialą ir galime kurti kiną, tad finansavimas – itin opi problema“, – teigė moteris, pridūrusi, jog ilgisi stambių užsienio kino projektų: „Užsienio kino projektai į Lietuvą pritraukia investicijų, tai padeda ne tik šalies ekonomikai, tačiau ir kino industrijos augimui bei įdarbina daug žmonių. Turime nemažai asmenybių, galinčių dirbti kine, tačiau dabar, nesulaukiant tokio projektų skaičiaus, su kokiais galėtume dirbti, dalis žmonių emigruoja, susiranda kitus darbus arba praranda kvalifikaciją, tad kino industrijai tai yra didelis praradimas.“ Anot pašnekovės, kino projektų stoka yra rimtas kliuvinys Lietuvos kino pramonės augimui. Projektų trūkumas lemia, kad Lietuvoje neauga nauja kino kūrėjų karta, tad tiesiog nėra kam perduoti profesionalų įgytą patirtį.
Šaltinis: moteris.lt
L. Mišeikytė prisipažino tikinti, jog dėl fiskalinių paskatų modelio sukūrimo, kuris leistų skatinti kino gamybą Lietuvoje, į kino pramonę galėtų įžengti daug naujų žmonių, o šalies kino industrija atsigautų dar metų pabaigoje arba 2013-ųjų pradžioje. „Šiuo metu užsienio kino projektai Lietuvoje nėra filmuojami, kadangi dauguma užsienio šalių, išskyrus Lietuvą, turi fiskalinių paskatų modelius, tad Lietuva nepatenka į kino gamintojų žemėlapį. Norėčiau, kad mūsų šalyje būtų filmuojami tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai kino projektai“, – šviesia Lietuvos kino ateitimi neabejojo L. Mišeikytė.
Vykdančioji prodiuserė su šypsena prisiminė nuo 1997-ųjų kino studijos „Warner Bros“ Lietuvoje kurtą 52 serijų serialą „Nauji Robino Hudo nuotykiai“ (orig. „The New Adventures of Robin Hood“). Ketverius metus šalyje filmuotas serialas sudarė galimybes užauginti naują specialistų kartą, o vyresniesiems įgyti naujos patirties. „Šis projektas Lietuvos kino pramonei davė daug pliusų“, – teigė pašnekovė, Lietuvai linkinti sulaukti tarptautinio kino projekto, kurio filmavimas truktų daugiau negu keturias savaites: „Dvylika ir daugiau serijų trunkantys serialai yra unikali galimybė jauniems kino specialistams įsitvirtinti šioje srityje, o stambaus masto projekto kūrimas duotų postūmį šalyje formuotis postprodukcijos įmonėms ir didėti pačios kino pramonės mastams.“
Paklausta, kas lėmė, jog savo gyvenimą susiejo su kinu, prodiuserė teigė, jog meilę kinui jutusi nuo mažų dienų, tačiau niekuomet nemaniusi, jog dirbs kino industrijoje. „Tai galima pavadinti likimu“, – šypsojosi pašnekovė, savo karjerą kino aikštelėje pradėjusi kaip anglų kalbos vertėja. „Kad ir kur dirbdavau, visuomet su meile grįždavau į kiną“, – į prisiminimus leidosi ji. Prakalbus apie poilsį ir įkvėpimo paieškas, L. Mišeikytė apdovanoja mane šypsena, teigdama, jog yra viena nedaugelio laimingųjų, kurie ilsisi dirbdami mėgstamą darbą. „Turiu darbą, kuriame neskaičiuoju valandų“, – džiaugėsi vykdančioji prodiuserė, tikinusi, jog itin smagu dirbti su tais projektais, kurie artimi jos sielai. „Paskutinis filmas su kuriuo dirbau kaip vykdančioji prodiuserė – Audrius Juzėno „Ekskursantė“. Tai labai humanistinis ir įdomus filmas, tad tikiu, jog žiūrovas eis į kino salę ir džiaugsis jį pamatęs“, – pasakojo moteris, pridūrusi, jog tikimasi, kad juosta kino salėse suksis jau šių metų rudenį. (Filmo premjera nukelta į 2013-ųjų pavasarį, aut. pastaba)
Pokalbiui pakrypus nacionalinio kino linkme, ėmėme kalbėtis apie bene garsiausią pastarojo laikmečio lietuvišką filmą – Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, Lietuvoje perrašiusį kino salių lankomumo statistiką ir tapusį pelningiausiu šalyje rodytu filmu. Šio filmo sėkmė įrodė, jog žmonės yra išsiilgę nacionalinio kino ir nori kino ekranuose pamatyti lietuvišką produkciją. Tačiau, anot. L. Mišeikytės, filmo sėkmę lėmė ne tik tai. „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjai vykdė itin sėkmingą reklaminę kampaniją, kurią moteris įvardina kaip vieną geriausių Lietuvoje. Negailėdama pagyrų talentingam filmo prodiuseriui Žilvinui Naujokui, Metų kino moteris kolegos darbą įvertino ypač gerai ir skyrė jam aukščiausią balą.
Būtent pagarba kolegoms, nuoširdus jų darbo vertinimas ir tikėjimas Lietuvos kino ateitimi, šią moterį išskiria iš gausaus kino kūrėjo būrio. Akimirką pagalvoju, jog seniai prieš save mačiau žmogų, kuris taip degtų aistra savo darbui ir spindėtų vos paklaustas apie mylimą veiklą. Sunku paneigti, jog L. Mišeikytės optimizmas ir entuziazmas, – užkrečiantis. Šios moters savybės turbūt net ir didžiausią skeptiką priverstų patikėti, jog auksiniai Lietuvos kino laikai – dar priešaky.
Šių dienų aktualijos lemia ir pokalbio temas, tad prabylame apie vieną didžiausių šiandienos visuomenės rykščių ir apkalbų objektų – emigraciją. „Šį klausimą draugai ir kolegos man užduoda labai dažnai“, – paklausta apie galimybę emigruoti, šypsodamasi prisipažino L. Mišeikytė. Moteris pridūrė, jog „gal tai nuskambės kvailai ir naiviai, tačiau aš labai džiaugiuosi būdama čia ir man gera Lietuvoje, nes matau buvimo čia prasmę“, – džiaugėsi ji, teigdama, jog visuomet smagu įgyti patirties dirbant užsienyje ir grįžti į Lietuvą, kurią užsieniečiai vertina dėl šalies grožio, gamtovaizdžio, kino pramonėje dirbančių lietuvių profesionalumo ir kvalifikacijos. „Dažnai užsieniečiai, pamatę šias lietuvių savybes, išsiveža juos dirbti į užsienį, ir aš visuomet džiaugiuosi, kuomet, pasisėmę patirties, jie grįžta į gimtinę ir karjerą tęsia čia“, – kalbėjo moteris, tikinusi, jog padidėję kino projektų filmavimo apimtims, tikėtina, jog sumažės jaunų žmonių emigracija, nes, anot jos, kinas yra jaunų žmonių sritis. „Pradėjus nuo žemiausio laiptelio, po kelerių metų, užkopęs aukščiau, ne tik žinai, kaip sukasi filmavimo procesas, tačiau ir geriau atlieki savo darbą, žinodamas kiekvieną filmavimo grupės elementą“, – kalbėjo pašnekovė, tikindama, jog filmavimo aikštelėje dirba labai daug žmonių: „Jie yra komanda, tad kiekvienas filmavimo grupės narys yra svarbus ir reikalingas. Atkreipkite dėmesį, kad atsiimdami apdovanojimus režisieriai, aktoriai ir kiti kino pramonės dalyviai dėkoja visai komandai. Jie suvokia, jog kiekvienas filmavimo aikštelėje atsidūręs žmogus yra itin svarbus pačiam procesui ir būtent padedami šių žmonių visi kiti gali gerai atlikti jiems skirtas užduotis.“
Paklausta, ko palinkėtų ir ką patartų jauniems žmonėms, svajojantiems apie karjerą kino pramonėje, gražių epitetų jaunimui negailinti prodiuserė visus jį mylinčius žmones ragino išbandyti save kino projektuose ir visų pirma išsiaiškinti, ar ši meilė tikra. Anot pašnekovės, tik darbu patikrinęs save, iš arčiau pamatęs kaip gimsta kino projektas, žmogus gali nuspręsti, ar nori likti šioje terpėje ir nebegali gyventi be kino. „Jeigu suprasi, jog esi gimęs kurti filmus – būk kantrus, daug dirbk ir išlauk savo šlovės valandos“, – visiems linkėjo 2012-aisiais Metų kino moterimi išrinkta L. Mišeikytė.