Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Naujausias danų režisieriaus Tobiaso Lindholmo („Užgrobimas“, 2012) kūrinys „Karas“ – įtempta ir negailestinga įtariamo karo nusikaltimo analizė, kelianti taikos misijos prasmingumo Afganistane klausimą ir dar kartą teiginį „karas nesibaigia karo lauke“ patvirtinanti juosta.
Grupė Danijos karių griežtai tvarkinga rikiuote juda per Afganistano dykynę. Jų tikslas, palaikyti tvarką regione, saugant civilius gyventojus nuo Talibano gresmės. Šiose teritorijose pilna minų, keliančių didžiulį pavojų, tačiau su kariais nuolatinį ryšį palaikantys žvalgybos karininkai ramina, suteikdami profesionalų vadovavimą. Vis dėl to, nutinka kažkas blogo, o pasekmės ypatingai slegia vyriausiajį karininką Klausą (akt. Pilou Asbæk). Varomas kaltės jausmo ir norėdamas pakelti nusiminusių karių moralę, jis nusprendžia prisijungti prie karių, kartu eiti su jais į žvalgybos turus. Klausas dar nežino to, bet šio sprendimo pasekoje jis atsidurs kažkur, kur neturėtų būti ir atliks sudėtingą sprendimą, kurio pasekmės kardinaliai pakeis filmo siužetą.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Lindholmas pasitelkia jau anksčiau savo darbuose naudotą struktūrą, pirmojoje filmo pusėje veiksmas šokinėja tarp įtampa pripildyto, kupino nervus tampančių situacijų Afganistano ir Danijos, kur Klauso laukianti žmona Maria, viena augina tris vaikus ir susiduria su kasdieniais iššūkiais. Namų situacija neskamba labai originaliai, tačiau vaizduodamas šeimynines problemas Lindholmas išvengia melodramos ir įvykius atpasakoja itin realistiškai.
Antroji filmo pusė perkelia žiūrovą į dar kitokią erdvę ir „pasodina“ jį į teisėjo kėdę. Režisierius iškėlęs sudėtingą moralinę dilemą palieka nuspręsti, kas teisinga, o kas ne, mums patiems. Dažnai filmuose karo tematika girdima frazė „jūs nesuprantate, ką reiškia ten būti“ pasigirsta ir šiame filme, tačiau nebereikalo, nes kai virš galvos „laksto kulkos“ ir kovojama dėl gyvybės, atliekami sprendimai gali atrodyti visai kitaip.
Tobiaso Lindholmo „Karas“ nagrinėja anksčiau nepaliestas temas ir įpučia naują vėjo gūsį į jau pakankamai nuvalkiotą žanrą. Jis nuolatos verčia abejoti mūsų moraliniais įsitikinimais ir nesuteikia jokių paprastų atsakymų.
Filmo anonsas:
Kostas Simonavičius