Abejonių, pasirodžius žinioms apie naująjį Matto Reeveso režisuotą „Betmeno“ (The Batman, 2022) filmą, tikrai netrūko. Ir skaitytojas turbūt sutiks – tam yra pagrindo.
Visų pirma, filme pagrindinį vaidmenį turėjo atlikti Benas Affleckas, pasirodęs nekokiose „Teisingumo lygos“ filmų interpretacijose. Vien sąsajos su Zacko Snyderio „plastikinėmis“ epopėjomis kėlė siaubą. Antra, ir turbūt dar svarbiau – ar įmanoma sukurti išties gerą filmą po Christopherio Nolano „Betmeno“ filmų trilogijos?
Ne vienam (ir visai pagrįstai) galėjo pasirodyti, kad „Tamsos Riterio“ (The Dark Knight) sagoje tiesiog nelabai liko ką pasakyti nesugadinant gero jos įvaizdžio. Šypseną galėjo sukelti net filmo anonsas, kuriame, tipiškai paskutiniųjų metų filmams, perdėtai sulėtintai perdėliota legendinės roko grupės daina (šiuo atveju auka – grupės „Nirvana“ himnas valkatavimui „Something In The Way“)
Tačiau tenka pripažinti, jog skeptiškumas pasirodžius filmui kino teatruose turi būti permąstytas. „Betmenas“ yra labai neblogas superherojaus filmas, tvirtai pradedantis dar vieną „Užkariautojo su apsiaustu“ (The Caped Crusader) trilogiją, kuriai didžioji dalis filmo komandos „pasirašė“ dar 2019 m. pabaigoje.
Filmo sėkmę iš dalies lemia tai, kad M. Reevesas savo vizijoje nebando atkartoti Ch. Nolano, Timo Burtono ar (ačiū visiems pragaro ir dangaus dievams!) Joelio Schumacherio mums parodytų Betmeno versijų.
Savo matyme M. Reevesas pasitelkia gerbėjams reikšmingą, tačiau filmuose gana primirštą Betmeno kaip Geriausio Pasaulyje Detektyvo (The World‘s Greatest Detective) amplua. Didelę juostos dalį viskas labiau primena detektyvinę istoriją su paslaptimi tunelio gale, nei veiksmo ir įtampos prigrūstą atrakcionų kalnelių kelionę. Stebėtina, tačiau tai „Betmeno“ visai nepadaro nuobodaus – priešingai, sukuria galimybių kitaip plėtoti jau visiems iki kaulo pažįstamą Bruce‘o Wayne‘o/Betmeno personažą.
Daug „Betmenui“ duoda ir aktorių darbas. Po savo pasirodymo Paulo T. Andersono filme „Bus kraujo“ (There Will Be Blood, 2007) aktorius Paulas Dano save „užsirekomendavo“ kaip turintis puikius gebėjimus perteikti psichotiškus personažus. Nenuvilia jis ir „Betmene“, surengdamas vieną smagiausių pasirodymų, kartu paversdamas blogiečio Mįsliaus personažą ne tiek apgailėtinu ir (ne)juokingu (žr. Jimo Carrey‘o versiją), o išties nestabiliu ir gąsdinančiu. Tai, po visos eilės metų nesėkmių, yra puiki vieno įdomesnių Betmeno visatos blogiuko interpretacijų. Nuo P. Dano neatsilieka ir neatpažįstamai į Pingviną pakeistas Colinas Farrellas bei šaltai psichopatiškas Johno Turturro bandymas įkūnyti Karminą Falkoną.
Atskiro paminėjimo nusipelno pagrindinis herojus. Kaip žinia, B. Afflecką Betmeno vaidmenyje ilgainiui pakeitė Robertas Pattinsonas. Brito vaidyba rimtai patobulėjo nuo to laiko, kai jis vaidino „Saulėlydžio“ trilogijoje, todėl jo Betmeno įvertinimas priklausys nuo žiūrovo skonio. Viskas kaip ir neblogai, tačiau jaučiami ypač stiprūs ankstyvų 2000-ųjų emo elementai.
Žiūrovui iškart galvoje gali kilti mintis prieštarauti, kad Betmeno veikėjas jau iš principo yra emo veikėjas – nuolatos liūdintis, nepatenkintas, matantis tik tamsą ir nieko daugiau. Ir jūs būtumėte teisūs. Tiesiog R. Pattinsono pasirodymas prie viso šito prideda dar ir juodai rožines „Sum41“ ir kitų muzikinių dinozaurų maikes bei gotišką makiažą ant vyriško veido. Tad galutinis įvertinimas telieka žiūrinčiajam. Bendro įspūdžio nepagadina, tačiau gali kilti klausimų.
Vienintelės Zoë Kravitz vaidinama Moteris Katė pasirodo kaip neišbaigtas ir seklokas personažas, tačiau už tai galima priskirti atsakomybę ne tik ribotai aktorystei, tačiau ir (greičiausiai) scenaristams, bandžiusiems „sukišti“ visko kuo daugiau į vieną filmą.
Jei jau kalbame apie minusus, būtent siužetas ir jo „paslaptis“ nėra itin stiprūs. Didelę filmo laiko dalį atrodo, kad yra pernelyg daug judančių dalių, kurios sukuria kiek apkrauto pasakojimo įspūdį, pabaigoje nesuteikiant už tai žiūrovui kokio nors didesnio atlygio. Tas atsispindi ir juostos trukmėje – trijų valandų filmas kiek prailgsta, ypač su visa eile vienas kitą sekančių epilogų kūrinio pabaigoje.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad filmo siužetas yra prastas. Ne. Tiesiog reikia pasiruošti jį priimti tokį, koks jis ir yra. Remiantis tikrai nenuvalkiota maisto ir kino analogija – naujasis „Betmenas“ yra tarytum pica.
Tai pica pagaminta ne Italijoje savo amatą šlifavusio šefo, atradusio geriausią minimalistinę komponentų simfoniją, o „rajoninė“ pica, ant kurios „visko daug pridėta“. Ir šalia dar česnakinio patiekta. Kitaip tariant, visi supranta, kad nėra kažkokio ypatingo šedevro. Tačiau kai esi alkanas, visa tai gali būti labai labai skanu. O dėl to, kas dedasi paskutiniu metu pasaulyje, kinematografinė „rajono pica“ tikrai nepamaišo. Tad su sėkmingu „picos“ serviravimu galima pasveikinti M. Reevesą ir jo komandą.