Mitologiniame kontekste egzistuoja dvi priešingus polius nurodančios sąvokos: sacrum ir profanum. Lotyniški žodžiai paprastai skamba baisiai gluminančiai, bet šiuo atveju viskas labai paprasta. Sacrum – tai sakralumas, veikiantis erdvėje ir/ar laike. Profanum – profaniška (įprasta, kasdieniška) erdvė/laikas.
Mes gyvename esmingai nuprofaniškėjusiame pasaulyje, kuriame sakralumui nebelabai likę vietos. Kaip ir visa religija, jis pakankamai stipriai degradavęs, patyręs eroziją. Tačiau tam tikromis formomis ši skirtis mūsų gyvenime vis dar reiškiasi. Dažniausiai per ritualus ir ypatingas vietas.
Dalyvaudami kokiose nors vestuvėse ar laidotuvėse dar sugebame suprasti, kad dalyvaujame veiksme, kur kalbama simboliais, ir kad bažnyčioje nelabai derėtų daužyti IQOS’iuką – tam bus laiko per pagrindinį balių!
Ta riba tarp sakralaus ir profaniško labai natūraliai yra absurdiškai komiška. Jeigu tik sugebi ant jos išsilaikyti, nelyginant koks banglentininkas ant bangos, gali sukurti šį tą nuostabaus. Kaip tik taip ir nutiko režisieriui Titui Lauciui, kurio „Paradą“ norisi rodyti ir mamai, ir sesei, ir ciniškam draugui, ir dar pačiam prie jo sugrįžti, idant pasitikrintum, ar juostoje spėjai pastebėti viską, kas buvo verta pastebėjimo.
Ant popieriaus viskas labai paprasta. Buvo kadaise tokie Miglė ir Eimantas. Žmonės jauni, pilni hormonų. Nuo vieno prie kito, ir nutiko nėštumas (nesakau, kad neplanuotas, nes parodykite jūs man bent vieną atvejį, kai nėštumas taip va ėmė ir radosi iš niekur). Teko ženytis. Deja, santuoka iš reikalo – tai trapus darinys. Metai kiti, ir prisireikė skirtis. O dabar, abiem herojams jau priartėjus prie penkiasdešimties, Eimantas užsinori susituokti dar kartą.
Bėda ta, kad bažnyčia žmonių neskiria ir liepia santuokoje gyventi iki mirties. Nebent išeitų ją kažkaip anuliuoti. To jis Miglės ir paprašo. Čia ir užsisuka absurdiškas bažnytinio teismo siužetas ir, dar svarbiau, pačių veikėjų permąstymai apie tai, kas nutiko su jų santykiu. Tik jau nebe dvidešimtmečių, o iš tolimos ir brandžios perspektyvos.
„Parado“ grožis slypi tame, kad jis visai nebando vaizduotis teigiantis kokią nors unikalią žinią ar gilią įžvalgą. Maždaug, štai pasižiūrėkite, kaip mes čia giliai užkabinom, kaip originaliai. Nieko panašaus, filmas paprasčiausiai piešia tegu absurdiškas, bet absoliučiai įtikinamas gyvenimo scenas (kam neteko pozuoti prie nabašnyko ir gauti pastabų, kad kažkaip nepakankamai gedintis atrodai?) ir leidžia tau pačiam jas interpretuoti. Aš gal ir turiu savo įsivaizdavimą, apie ką šita istorija, bet net nesivarginsiu jo išsamiai dėstyti, mat jūsiškės mintys, labai gali būti, bus stipriai kitokios.
Su didesniu užtikrintumu galiu nebent pastebėti akivaizdžius dalykus. Emocinis filmo centras – Miglės personažas. Joje susikerta praeitis, dabartis ir ateitis. Viena vertus, iš nesėkmingos santuokos likusi dukra, kuri teberiša ją su Eimantu. Antra vertus, antroji santuoka atrodo esanti pakankamai sėkminga – dabartinio jos vyro niekaip nepavadinsi neigiamu personažu (greičiau atvirkščiai). Trečia vertus, antroji Miglės dukra jau abiem kojom įžengusi į paauglystę, reikalauja vis daugiau autonomijos, kitaip tariant, netrukus prasidės naujas mamos ir dukros gyvenimo etapas.
Savotiška vidurio amžiaus krizė žmogų ištikusi. Bažnytinio teismo epopėja tik dar labiau ją pagilina. Pokalbiai ir liudijimai iškelia paviršiun senus įvykius, senus jausmus. Natūraliai atsiranda minčių: „O kas būtų buvę, jeigu būtų buvę?“
Klasikinė žmogiška silpnybė – mūsų atmintis gana selektyvi. Laikui bėgant, išsitrina atsiminimai apie nenusisekusią buitį, apie nesusikalbėjimus, apie nesusipratimus ir nesupratimus. Lieka tik sentimentai to, kas buvo gerai, ir koks buvai pats.
„Paradas“ priverčia nebyliai paklausti: o ką iš tikrųjų reiškia išsiskirti su žmogumi? Ar iš viso įmanoma tai padaryti visiškai? Su kuo iš tikrųjų reikia skirtis? Su žmogumi, į tą žmogų nukreiptais lūkesčiais ar prisiminimais apie tą žmogų?
Tačiau sugrįžtant prie sakralumo ir profaniškumo temos. Bažnyčios (sacrum) ir esamos herojų situacijos (profanum) absurdiškas supriešinimas labai veiksmingai perteikia tą konfliktą tarp to, kas galėjo (ir gal netgi turėjo) būti, ir to, kas yra iš tikrųjų. Gyvenime sunkiausia įveikti traumą, kurią sukelia tai, kas galėjo būti. Nostalgiją nerealizuotam potencialui. Kai jaunas kunigėlis klausia, ar dar galimas susitaikymas, taip lengva suprasti Miglės frustracijos pilnus žodžius, aš taigi jau turiu vyrą. Juokingiausia tai, kad visai nejučia ji pati ima sau uždavinėti šį klausimą.
Patikėti jos išgyvenimais labai lengva ir dėl to, kad Rasa Samuolytė puikiai vaidina savo personažę. Kaip ir Giedrius Savickas. Jiems čia galima išsakyti didžiausią komplimentą: kitąsyk pamiršti žmogus, kad žiūri vaidybą. Tiek mielumas, tiek pyktis, tiek nejaukumas yra natūralus, gyvenimiškas, tikras. Priekaištų, turbūt, galima pažerti pačiam scenarijui.
Kažkurios scenoms tarsi trūksta išbaigtumo ar kelių papildomų eilučių. Kažkas atrodo šiek tiek pritempta. Kažkas įvyksta per greitai.
Tačiau ar būtina taip kabinėtis prie visko? Svarbiausia – jausmas. O jausmas toks, kad „Paradas“ yra tikras. Tikra istorija apie tikrus žmones. Ir jų tikrą gyvenimą, kuris, kaip ir dauguma gyvenimų, yra pilnas tragikomiškumo. Be patoso ir be gigantizmo. Tai filmas, kurį labai lengva rekomenduoti. Filmas, koks nesimėto nei lietuviškame, nei tarptautiniame kontekste. Labai įdomu, kur Tito Lauciaus kūryba pasuks toliau.
Filmo anonsas: