Straipsnių seriją „Lietuviai pasaulio ekranuose“ kadaise pradėjome pasakojimu apie tai, kaip tarpukariu lietuviai įtemptai ieškojo tautinių kino žvaigždžių Holivude, o jų neradę, patys jas „išrasdavo“. Šiame straipsnyje į viską žvelgiame iš kitos pusės. Pradedame nuo išgalvotų lietuvių ir klausiame – kaip ir kodėl personažai-lietuviai atsirado kino filmuose, kurių autoriai nieko bendro su Lietuva, atrodo, neturėjo?
Medžiagos straipsniui tikrai netrūksta, šį kartą atrinkome keturias istorijas, vienų personažai gerai žinomi, kitų – mažiau. Iš karto prižadame ateityje paruošti ir straipsnio tęsinį, o skaitytojus kviečiame dalintis kitais savo žinomais pavyzdžiais parašant socialiniuose tinkluose ar mums tiesiogiai. Pradedame!
I. Žemaičių grafas ir žvėris
Lietuva vakariečių akims ilgai buvo egzotiškas, svetimas, laukinis, baugus ir nepažįstamas kraštas. Viduramžiais jį siekta „kultūrinti“ ugnimi ir kalaviju, pretekstu – atvesti laukinius Lietuvos pagonis į „tikrąjį“ krikščionių tikėjimą. Na, o vėliau, jau XIX a., kraštas tapo ir Vakarų mokslininkų susidomėjimo objektu. Būtent tuomet vokiečių kalbininkai nukalė terminą „baltai“, buvo gyvai susidomėta krašto gyventojų kalba ir kultūra. Susidomėjimas neapsiribojo vien moksliniais traktatais, nuvingiavo jis ir į grožinę literatūrą, pavyzdžiui, prancūzų literatūros klasiko Prospero Mérimée (1803–1870) novelę „Lokys. Profesoriaus Vitenbacho rankraštis“ (Lokis – Le manuscrit du professeur Wittembach, 1869).
„Lokys“ buvo paskutinė Prospero Mérimée novelė, pasirodžiusi autoriui dar gyvam esant, ir ji tiesiogiai atspindėjo to meto Vakarų mokslininkų susidomėjimą lietuvių kalba. Kaip pats teigė, rašydamas novelę autorius po ranka turėjo lietuvių kalbos gramatiką: „Ten [Lietuvoje] kalbama beveik grynu sanskritu!“ – rašė jis laiške draugei. Tai įrodo ir dažni novelėje prancūzų kalba naudoti lietuvių kalbos žodžiai, pavyzdžiui, ji pradedama epigrafu: „Miszka su Lokiu, / Abu du tokiu“.
Novelės centre taip pat atsirado mokslininkas – profesorius ir pastorius Vitembachas – iš Vakarų (Vokietijos), traukiantis į Lietuvą, Žemaitiją. Čia jį veda kultūrinė misija – išversti į žemaičių kalbą Evangeliją pagal šventą Matą. Tam jis ieško įvairiausių leidinių žemaičių kalba, fiksuoja vietos folklorą – dainas ir pasakas. Leidinių paieškos profesorių atveda į išsilavinusio žemaičių grafo Mykolo Šemetos dvarą. Grafas turi iš tėvo paveldėtą profesorių taip viliojančią gausią biblioteką. Tačiau inteligentiškas ir kultūringas grafas slepia savo žvėriškąją pusę, jis – savo motinos ir laukinio lokio sūnus. Lokiui grafo kūne išsiveržus į paviršių, savo vestuvių naktį jis nužudo savo nuotaką.
Prospero Mérimée novelė Lietuvoje ir aplinkiniuose kraštuose prisiminta dar ilgai po jos pasirodymo. 1930-aisiais ją į lietuvių kalbą išvertė Marija Urbšienė-Mašiotaitė, tuomet novelė publikuota spaudoje, o jau vėliau, pokariu, ir atskiru leidiniu. Domino ji ir filmų kūrėjus.
Pirmieji novelę į kino ekranus perkėlė sovietų kinematografininkai. 1925-aisiais pasirodė filmas „Lokio vestuvės“ (Медвежья свадьба, rež. Konstantinas Eggertas, Vladimiras Gardinas). Filmo kūrėjai rėmėsi pagal Prospero Mérimée novelę pastatyta Anatolijaus Lunačarskio pjese teatro scenai. Filmo veiksmas vyko Lietuvoje, o pagrindinį grafo – filme tapusio Kazimieru Šemeta – vaidmenį atliko filmo režisierius Konstantinas Eggertas (1883-1955). Baugus gotikinių pilių fonas ir Eduardo Tisse kamera kūrė atmosferą, kiek primenančią to meto Vokietijos kino ekspresionizmą. Tačiau sovietai įterpė ir propagandinę liniją – grafas Šemeta filme ne tik kovoja su savo lokiška prigimtimi, kaip tikras žvėris jis išnaudoja ir vietos valstiečius.
Sovietinės „Lokio vestuvės“ sėkmingai bent kelis kartus (1928 ir 1932 m.) rodytos ir nepriklausomos Lietuvos kino ekranuose. Reklamose spaudoje filmas pristatytas kaip „Lietuvos dvarininko tragedija“. Nors apžvalgininkai teigė, jog Lunačarskis gerokai pagadino Prospero Mérimée novelę, tačiau „meniškas artistų vaidinimas viską atitaiso“.
Gerokai tikslesnę kinematografinę novelės versiją vėliau originaliu pavadinimu pateikė lenkų režisierius Januszas Majewskis (Lokis. Rękopis profesora Wittembacha, 1970). Spalvotame filme, kaip ir novelėje, buvo apstu lietuviškų motyvų ir terminų. Grafą Šemetą šiame filme įkūnijo dar ir šiandien vaidinantis lenkų aktorius Józefas Duriaszas (1936-). Kaip ir pirmoji adaptacija, taip ir šis filmas sėkmingai demonstruotas (tuomet jau sovietų okupuotoje) Lietuvoje.
Vėliau novelė dar kelis kartus ekranizuota. Kitą, erotinę, su atviromis santykiavimo su lokiu scenomis, versiją Prancūzijoje pastatė lenkų išeivis Walerianas Borowczykas (La Bête, 1975). Tačiau ji, kaip ir nesenas baltarusių filmas (Masakra, rež. Andrejus Kudzinenka, 2010), toli nutolsta nuo originalo medžiagos ir lietuviškų akcentų ten arba nėra, arba likę nebedaug. Lietuvos kino kūrėjai šia klasikine istorija, atrodo, dar nebuvo susidomėję, visgi 2000-aisiais buvo sukurta Broniaus Kutavičiaus dviejų veiksmų opera „Lokys“, ne kartą skambėjusi scenoje.
II. Žymiausias lietuvių kilmės gurmanas
Lietuviai gerbia ir saugo savo kulinarinį paveldą. Tikras lietuvis nepraeis pro šalį socialiniuose tinkluose išvydęs šaltos rožinės sriubos fotografiją – jis būtinai primins, jog tai yra lietuviškas, o ne lenkiškas ar, neduok Dieve, latviškas, „išradimas“; kaip tikras lietuvis privers ir kiekvieną užsienio svečią būtinai suvalgyti ABU cepelinus! Tai nenuostabu – lietuviai savo gurmaniškais pomėgiais garsėjo dar gerokai prieš tai, kai keturi šalies restoranai pasipuošė „Michelin“ žvaigždėmis. Gurmanišką lietuvio prigimtį tauriausiai įkūnijo legendinis kino personažas – Hanibalas Lekteris.
Tautinė Hanibalo Lekterio, kine įkūnyto sero Anthony Hopkinso (1937-), kilmė lietuviams yra anokia naujiena. Jį žinome visi, esame matę bent viename filme, apsukresni tautiečiai su Hanibalo Lekterio atvaizdu ir kokius patriotišku užrašu, a la „Proud to be Lithuanian!“, sugeba net marškinėlius išleisti. Tačiau nepaminėdamas šio kino personažo straipsnio autorius pats rizikuotų minios įniršiu, tad – miniu.
Nors išsilavinusį daktarą-kanibalą Hanibalą Lekterį geriausiai pažįstame aktoriaus Anthony Hopkinso pavidalu, kurį matėme filmuose „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, rež. Jonathan Demme, 1991), „Hanibalas“ (Hannibal, rež. Ridley Scott, 2001) ir „Raudonasis drakonas“ (Red Dragon, rež. Brett Ratner, 2002), aktorius nebuvo pirmasis, suvaidinęs legendinį personažą. Ši garbė atitenka škotų aktoriui Brianui Coxui (1946-), Hanibalo vaidmenį atlikusiame Holivudo veiksmo filmų poeto, režisieriaus Michaelio Manno filme „Žmonių medžiotojas“ (Manhunter, 1986).
Filmas buvo pirmoji rašytojo Thomo Harriso (1940-) romano „Raudonasis drakonas“ (1981) adaptacija ekrane. Būtent šiame romane pirmą kartą ir pasirodė Hanibalo Lekterio personažas, vėliau išleisti filmai su Anthony Hopkinsu kurti nesilaikant romanų pasirodymo tvarkos, tad pirmasis romanas juose tapo trečiuoju filmu. Lėtesnis, santūresnis Michaelio Manno filmas tikrai puikus, ir nors Briano Coxo suvaidintas Hanibalas neprilygsta Anthony Hopkinso, trileris vis tiek vertas jūsų dėmesio.
Iš tiesų, lietuviški motyvai Hanibalo Lekterio biografijoje pasirodė gana vėlai. Tik trečiajame serijos romane. 1999-aisiais parašytame „Hanibale“, glaustai sužinome, jog Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje, jo tėvas buvo grafas, šį titulą šeima turėjo nuo X amžiaus, tuo tarpui Hanibalo mama buvo kilminga italė Visconti pavarde. Abu Hanibalo tėvai žuvo, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos besitraukiančių vokiečių tankai apšaudė jų pilį šalia Vilniaus. Hanibalas turėjo seserį, tačiau jos likimas romane nežinomas (kitame romane sužinome, jog ji buvo suvalgyta). Štai ir viskas.
Romanas „Hanibalas“ pasirodė tuomet, kai filmas „Avinėlių tylėjimas“ jau buvo sulaukęs milžiniško populiarumo ir uždirbęs galybę pinigų. Vargu, ar kurdamas Hanibalo Lekterio personažą rašytojas Thomas Harrisas galvojo apie Lietuvą ir suko galvą, kurioje jos vietoje gimė jo knygų personažas. Visa tai atėjo vėliau. Thomui Harrisui, kaip ir XIX a. romantikams, Lietuva buvo egzotiškas ir nepažįstamas kraštas, kurio absoliuti dauguma amerikiečių nesugebėtų parodyti žemėlapyje (kaip ir absoliuti dauguma lietuvių nesugebėtų parodyti Tenesio valstijos JAV, kurioje gimė šis rašytojas). Grėsmingam ir paslaptingam personažui reikėjo ne ką mažiau paslaptingos gimimo vietos. Štai ir turim žymiausią pasaulio lietuvį!
Skaitant ar žiūrint „Hanibalą“ taip pat akivaizdu, jog autorius jį rašė jau žinodamas, kad knyga taps brangiu Holivudo filmu. Jei pirmųjų romanų – „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“ – veiksmas vyksta gan ribotoje teritorijoje, autorius preciziškai aprašo žudiko ieškančių detektyvų darbą, taigi veiksmas jau šokinėja tarp žemynų, o tradicinį detektyvo darbo įrankių rinkinį keičia melodramiški, netikėti ir neįtikėtini siužeto posūkiai. Dar daugiau problemų autoriui kilo, kai Holivudo studijos privertė jį parašyti Hanibalo Lekterio istorijos priešistorę, kitaip jos žadėjo sukurti filmą apie Hanibalo jaunystę remdamiesi kitų rašytojų istorija. Dabar Thomui Harris teko veiksmą perkelti į Lietuvą, kraštą kurį jis pasirinko būtent dėl to, jog jis buvo paslaptingas ir nepažįstamas.
Knyga „Hanibalas. Pradžia“ pasirodė 2006-aisiais, o filmas pagal ją (Hannibal Rising, rež. Peter Webber, 2007) – po metų. Jauną Hanibalą Lekterį šį kartą įkūnijo prancūzų aktorius Gaspardas Ullielis (1984-). Nors aktorius pasirodė tikrai neblogai, tačiau filmo scenarijui dar ilgokai derėjo pakepti krosnyje. Tuo tarpu bet kuriam istorijoje kiek besigaudančiam lietuviui žiūrint filmą (ar skaitant) knygą turėtų galva suktis dėl naujų faktų gausos. Sužinome, jog Lekterių šeima Lietuvoje gyveno pilyje, kurią statė dar Žalgirio mūšyje lietuvių sugauti belaisviai; sovietai Vilnių ar Kauną 1944-aisiais čia šturmuoja šaltą žiemą, o ne vasarą; Hanibalas pokariu laisvai migruoja tarp SSRS ir Prancūzijos ir t. t. Panašu, jog Thomui Harrisui Lietuva vis dar yra tokia pati egzotika, kokia buvo pradedant romanų seriją.
Bet mes Thomui Harrisui atleidžiame, juk tai – tik fikcija. Pripažinsime, širdį kiek atleido ir trys serialo „Hanibalas“ (Hannibal, 2013–2015), kuriame Lekterį vaidino nuostabusis danas Mads Mikkelsenas, sezonai. Bet kartu skelbiame ultimatumą – jei jis kurs naują kūrinį apie Hanibalą Lekterį, jame daktaro meniu prie žmogienos turi pasirodyti šaltibarščiai, cepelinai ar bent jau koks šakotis. Kitaip pats šio straipsnio autorius įsipareigoja parašyti kūrinį, kurio veikėjas bus kilęs iš „Tennessee, USA“, kad ir kur ta valstija besislėptų!
III. Lietuvaitė Dievo žemėje
Hanibalo Lekterio gyvenimą pakeitė ir žmogėdra jį pavertė Antrojo pasaulinio karo patirtys. Su jomis susijusi ir kito lietuvių kilmės kino personažo istorija. Kalbame apie italų kino klasiko Roberto Rossellinio filmą „Stombolis, Dievo žemė“ (Stromboli, terra di Dio, 1950).
Filmo veiksmas prasideda perkeltųjų asmenų (DP, angl. displaced persons) stovykloje pokario Italijoje. Pro stovyklos tvorą moterį joje stebi italų kariškis Antonijus. Jis įsimylėjo – nors su savo traukos objektu, šviesiaplauke Karina, jis niekuomet nesimatė jų neskiriant tvorai, tačiau jis jau siūlo jai savo ranką, o ir bilietą ištrūkti iš stovyklos. Karina neskuba atsakyti, šiandien stovykloje bus svarstomas jos prašymas išvykti į Argentiną.
Prašymo metu sužinome, jog itališkai laisvai kalbanti Karina gimė 1920-ųjų metų gegužės 8-tą Kaune, Lietuvoje. Veikiausiai jos tėvas buvo skandinavas, jį nurodė esant Karlu Bjornsenu, tuo tarpu mama – Marija Pasvalys – turėtų būti lietuvė. Moteris – bedarbė, jos vyras, architektas, mirė vokiečių okupacijos metais, ją pačią persekiojo gestapas. Per Čekoslovakiją ir Jugoslaviją ji pasiekė Italiją, čia ir sutiko karo pabaigą. Komisija moters prašymo išvykti nepatenkina, jai – trūksta duomenų. Po šios scenos matome vestuves – Karina stovykloje tuokiasi su italu Antonijumi. Vyru, kurio ji visai nepažįsta.
Lietuvių kilmės Karinos personažą italų filme vaidino švedų aktorė Ingrida Bergman (1915–1982). Aktorė į filmavimo aikštelę atvyko iš Holivudo, kuriame tuo metu buvo pirmo ryškumo žvaigždė, nusifilmavusi keliuose sėkminguose Alfredo Hitchcocko trileriuose, bei tokiuose filmuose kaip „Kasablanka“ (Casablanca, rež. Michal Curtiz, 1942) „Žana d‘Ark“ (Joan of Arc, rež. Victor Fleming, 1948) ir kt.
Nereikia nė sakyti, jog Karinos ir Antonijaus (italų aktorius Mario Vitale) santuoka nebuvo rožėmis klota. Antonijus pasirodė esantis neturtingas žvejys iš nedidelės, atšiaurios ugnikalnio salos prie Sicilijos krantų – Strombolio. Saloje praktiškai nėra jaunimo, vyrai čia sunkai triūsia jūroje, o juodai apsirėdžiusios moterys – namuose. Gyvenimą čia diktuoja griežtas gamtos, religinių papročių ir moralinių normų ritmas. Nors Antonijus myli ir aukojasi dėl Karinos, tačiau prie miesto prabangos ir laisvės anksčiau pratusiai moteriai ši sala ir jos žmonės – kalėjimas. Moteris pasirengia bėgti nuo salos ir lengvabūdiškų vedybų, tačiau tam jei reikia pereiti į kitą salos pusę, per patį dūmus spjaudantį ugnikalnį.
Kaip ir dera italų kino neorealistams Roberto Rossellini atliepė dar visai šviežią socialinę problematiką. Po Antrojo pasaulinio karo, perkeltųjų asmenų stovyklose Europoje gyveno apie 7 mln. karo išblaškytų žmonių, tarp jų, vien Vokietijoje, apie 60 tūkstančių lietuvių. Filmo pasirodymo metu dauguma stovyklų jau buvo uždarytos, tačiau karo pabėgėlių istorijos dar ilgai aidėjo Europoje ir kituose pasaulio žemynuose. R. Rossellinis nebuvo vienintelis. Pavyzdžiui, estiški motyvai atsirado net keliuose pokariu kurtuose Ingmaro Bergmano filmuose, kai kuriose jų net vaidino tikri estų karo pabėgėliai.
O „Strombolis“ paliko ryškų pėdsaką ir pagrindinės filmo aktorės – Ingridos Bergman – karjeroje. Aktorė žavėjosi R. Rosselliniu ir jo filmais, o filmavimo metu tarp aktorės ir režisieriaus užsimezgė romanas, pora susilaukė vaiko. Kadangi Ingrida Bergman romano metu buvo ištekėjusi, žinia apie aktorės romaną sukėlė didžiulį skandalą JAV, kur aktorės elgesys buvo aptarinėjamas netgi iš Senato tribūnos. Aktorė su vyru išsiskyrė ir vedė italų režisierių, tačiau dėl šio romano Holivudo studijos paskelbė jai boikotą ir daugiau nei penkerius metus Ingrida Bergman nepasirodė jokiame Holivudo filme.
IV. Roko žvaigždė, nepanorusi tapti lietuviu.
Kas gi nežino legendinės britų roko žvaigždės Davido Bowie (tikr. David Robert Jones, 1947–2016)? Na, o jei ir nežino, tai, tikėtina, bus girdėję bent vieną jo dainą. 26-is studijinius albumus įrašęs muzikantas yra laikomas vienu populiariausių ir sėkmingiausių visų laikų muzikantų, net ir po mirties jis turi milžinišką ištikimų gerbėjų būrį. Tačiau D. Bowie paliko svarų pėdsaką ne tik muzikos, bet ir kino pasaulyje. Atliko svarbius vaidmenis tokių kino grandų kaip Martino Scorseses (The Last Temptation of Christ, 1988), Davido Lyncho (Twin Peaks: Fire Walk with Me, 1992), Cristopherio Nolano (The Prestige, 2006) ir kitų filmuose. Mums gi aktualus pirmasis ryškus Davido Bowie vaidmuo didžiajame ekrane, filme „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (The Man Who Fell to Earth, rež. Nicolas Roeg, 1976).
Techniškai, šio filmo šiame straipsnyje neturėtų būti, mat Davido Bowie atliekamas personažas – Tomas Džeromas Niutonas – nėra lietuvis. Dainininkas vaidina ateivį iš tolimos planetos, kurį į Žemę atgynė problema – jo paties planeta miršta, ją kankina nesibaigiančios sausros, tad ateivis į Žemę atskrido ieškodamas plačių vandens išteklių, kuriuos galėtų parskraidinti į gimtąją planetą. Kad taip pavyktų Davido Bowie personažas turi sukonstruoti naują erdvėlaivį, pasinaudodamas savo technologinėmis žiniomis, jis netrunka patentuoti daugybę naujų išradimų, Žemėje greitai praturėti, sukurti savo technologijų korporaciją ir imtis darbo. Tačiau ateivio planams koją kišą žmogiškosios nuodėmės, kurioms jis nepajėgia atsispirti, žmonija netrunka sugadinti čia atvykusio svečio, o jis pats pasineria į alkoholizmo liūną.
Nereikia nė sakyti, jog vaidmuo Davidui Bowie puikiai tiko, juk dainininkas pats išgarsėjo scenoje sukūręs ateivio-muzikanto – Ziggy Stardust – personažą, į kurį įsikūnydavo savo koncertų metu. Už šiame filme sukurtą ateivio vaidmenį muzikantas buvo įvertintas fantastų teikiamu „Saturno“ apdovanojimu, nors kaip prisiminė pats, vaidinti filme jam praktiškai nereikėjo. Muzikanto teigimu, filmavimo metu, jis pats Žemėje jautėsi kaip ateivis, mat tuomet dar gausiai piktnaudžiavo narkotikais.
O kur tie lietuviai? Suprantama, jog paslaptingasis Davido Bowie personažas filme išsiskiria, intriguoja ir domina kitus personažus. Pats ateivis slepia savo tapatybę, tad su juo dirbantiems žemiečiams belieka tik spėlioti – kas jis toks?
Vienoje scenoje kitas filmo personažas, daktaras Natanas Braisas (akt. Ripas Tornas), tai ir bando įspėti. Žiūrėdamas į Davido Bowie akis jis tiesiai paklausia – „Ar jūs lietuvis?“ Deja, roko žvaigždė savo personažo lūpomis atsako, jog jis atvyko iš Anglijos, taip sudaužydamas kiekvieno filmą žiūrinčio lietuvio širdį.
Ši dialogo eilutė filmą pasiekė iš pirminio jo šaltinio – to paties pavadinimo 1963-ais metais išleisto rašytojo Walterio Teviso (1928–1984) mokslinės fantastikos romano. Būtų galima pagalvoti, jog to meto amerikiečiams lietuviai buvo tokie pat mistiniai kaip ir ateiviai iš kosmoso, bet knygoje dr. Natanas turi ir kitą paslaptingo kolegos kilmės versiją, mano, jog jis gali būti iš Masačiusetso valstijos JAV.
Mįslę – kas bendro tarp lietuvių ir Naujosios Anglijos gyventojų JAV – paliksime spręsti skaitytojams, o mes naiviai tikimės, jog kada eilinį kartą žiūrint filmą „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ įvyks stebuklas ir Davidas Bowie į klausimą, ar yra lietuvis, atsakys tvirtą – „Taip!“.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
