Dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje Lietuvoje primą kartą pasirodę kino filmai palengva, tačiau nuosekliai, užkariavo auditorijas. Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje kinas nesulaukė didesnės finansinės valdžios paramos, tačiau Kaune dygo modernūs kino teatrai, steigėsi įvairios kino mokyklos, gundžiusios lietuvaičius tapti tikromis kino žvaigždėmis. Nacionalinio kino aukštumų tarpukariu nepasiekta – kuriamos kino kronikos žiūrovų dažnai netenkino savo kokybe, o kelių sukurtų mėgėjiškų vaidybinių kino filmų sužibėti neaiškias (ir greitai likviduotas) kino aktorių mokyklas baigusiems tautiečiams tikrai neužteko[1]. Tautinių kino žvaigždžių lietuviai ėmėsi ieškoti svetur ir ėmėsi to su tikru entuziazmu!
„Amerikoj pasirodo nauja kino žvaigždė, Ruta Miks, žinomojo Tomo Mikso duktė. Mes turime žinių, kad Tomas Miks yra lietuvių kilmės. Šeimynoj jis tik lietuviškai tekalbąs“, – 1927-aisiais skaitytojus informavo kultūros žurnalas „7 meno dienos“. Naujiena tikrai buvo svarbi – juk žymaus Holivudo kaubojaus, aktoriaus Tomo Mixo (tikrasis vardas Thomas Hezikiah Mix, 1880-1940) vardą žinojo kiekvienas Kauno pyplys.
1909-aisiais karjerą filmuose-vesternuose pradėjęs aktorius yra laikomas pirmąja Holivudo vesternų žvaigžde. Jau tarpukario Lietuvoje aktorius buvo siejamas su lėkštais, nuotykių ir veiksmo scenų prifarširuotais filmais, kurie buvo rodomi prastesniuose Kauno priemiesčių kino teatruose ir traukdavo neišsilavinusią publiką, daugiausiai vaikus ir darbininkiją.
„Slabodkės kinas Kauno kinams ne draugas. Čia demonstruojamos tik tokios filmos kuriose yra amerikietiškų triukų, tragedijų, šiurpulingų nuotykių, fantastiškų komedijų, sensacijų. Tik tokios filmos vilioja Slabodkės publiką. Tom Miks, Hari Piel [Vokietijos nuotykių filmų žvaigždė – A. D.] ir Miki Maus – čia numylėtiniai. Pažiūrėkite kaip Slabodkės kino publika vikriai, virtuoziškai lukštena saulėgrąžas laike seanso“, – 1935-aisiais rašė laikraštis „Sekmadienis“.
Nors filmai, kuriuose vaidindavo Tomas Mixas, dažnai atsidurdavo lietuvių-kino engėjų taikiklyje, tačiau, jei būtų paaiškėję, kad Tomas Mixas tikrai lietuvis, dargi namuose šnekąs gryna lietuvių kalba, veikiausiai visos „nuodėmės“ jam būtų dovanotos. Juolab kad aktorius žadėjo pradėti ir pirmąją lietuvių kilmės aktorių dinastiją – jo duktė Nadine Ruth Mix (1912–1977) nuo 1926-ųjų taip pat vaidino amerikietiškuose vesternuose, tiesa, tuomet nežinota, jog aktorė kine užsibus tik dešimtmetį, 1936-aisiais vaidybą ji metė.
Tačiau nei lietuviškų šaknų, nei lietuvių kalbos Tomo Mixo namuose nepavyko rasti. Tad gerus penkerius metus Lietuvos spaudoje plitę gandai apie lietuvišką aktoriaus kilmę ketvirtojo dešimtmečio viduryje tyliai pasimiršo, vietoje jų net suabejota paties aktoriaus, kaip „kaubojaus“, sugebėjimais: „Iš tikrųjų <…> paaiškėjo, kad Tom Mix naudojasi neužtarnauta garbe. Jis tik mokėjo gerai parinkti „dublerius“ (pavaduotojus). Visas jo kinematografiškasis pasisekimas rėmėsi „triukažu“, – 1933-aisiais „Dienos naujienų“ straipsnyje „Tom Mix visai ne kovbojus. Jis net nemoka žmoniškai laikytis ant balno“ teigė Leonas Žurauskas. Tiesa, gerokai persūdydamas aktoriaus „nemokšiškumą“. Tačiau nereikia nusiminti – lietuviškų kino žvaigždžių paieškos tuo nesibaigė!
„Teko patirti, kad Lillian Giš-Gišiutė, dabartinė kino pirmos eilės žvaigždė, yra mūsų tautietė lietuvaitė iš New Yorko. Jos senutė Dorotė Giš, ir gi eina greta jos savo menu“, – skaitytojams dar nespėjus atsigauti nuo žinių apie Tomo Mixo lietuviškumą, po kelių savaičių apie naują lietuvių-Holivudo žvaigždžių dinastiją skelbė tos pačios „7 meno dienos“.
Tam, kad atrodytų labiau įtikinamai, prie režisieriaus D. W. Griffitho filmuose „Tautos gimimas“ (The Birth of the Nation, 1915) ir „Nepakantumas“ (Intolerance, 1916) išgarsėjusios aktorės Lillian Diana Gish (1893-1993) pavardės buvo pridurta ir „tautinė“ jos forma – Gišiutė. Tiesa, tai, jog jaunesnė Lillian sesuo, taip pat aktorė Dorothy Elizabeth Gish (1898-1968), leidinyje buvo pavadinta „senute“, matyt buvo elementari korektūros klaida…
Ir ši „lietuvybės“ istorija pasirodė gana ilgaamžė. Po trejų metų, 1930-aisiais, žurnale „Naujas žodis“ publikuotas išsamus straipsnis apie Holivudo garsenybę Lillian Gish, čia jau virtusia Gižaite ir jos kilmę. Teigta, jog aktorės „tėvas, matomai – nutautėjęs, rūpestingai slėpė savo kilimo vietą ir tautybę. Vieno tik negalėjo paslėpti, kad atvyko Amerikon iš tolo ir tikybos yra katalikas. Tačiau jo geri draugai tikino, jog Gižas – lietuvis. // Lillian gimė Springfielde (Ohio valstijoj) tėvas tarnavo kasininku, pajamas turėjo nekokias“.
Toliau teigiama, jog susirgęs plaučių uždegimu jis anksti mirė, palikę našlę rūpintis dviem dukterimis (Lillian ir Dorothy motina – Mary Robinson McConnell Gish – taip pat vaidino keliuose filmuose tam, kad padėtų parūpinti šeimą). Iš tiesų dviejų aktorių tėvas Jamesas Leighas Gishas (1873-1912) buvo liuteronas ir gimė jis Amerikoje.
Kitu lietuviu, netrukus po jo mirties, paversti norėta ir žymiausią tyliojo kino siaubo filmų žvaigždę – aktorių Loną Chaney (tikrasis vardas Leonidas Frankas Chaney, 1883-1930). Jis buvo meistriškai įvaldęs makiažo ir kostiumų technikas, tad nuolat stebino žiūrovus neatpažįstamais išvaizdos pokyčiais – viename filme jis Kvazimodas iš „Paryžiaus katedros kupriaus“ (The Hunchback of Notre Dame, 1923, rež. Wallace Worsley), kitame – jau Operos fantomas (The Phantom of the Opera, rež. Rupert Julian, 1925), dar kitame – senas kinų imigrantas, nerandantis vietos Amerikoje (šiais laikais toks vaidmuo būtų palaikytas rasistiniu, bet prieš šimtmetį Lono Chaney filme „Šešėliai“ (Shadows, rež. Tom Forma, 1922) atliktas vaidmuo buvo sutiktas gausiomis ovacijomis) ir panašiai. Dėl šių savo sugebėjimu Lonas Chaney buvo pramintas „tūkstančio veidų žmogumi“, panašu, jog vienas šių veidų kiek priminė ir lietuvį:
„Amerikos didesni laikraščiai praneša, kad prieš kiek laiko miręs garsus kino artistas Lon Cheney [turėtų būti Chaney, klaida kartojasi visame straipsnyje – A. D.] buvo lietuvis“, – praėjus metams po aktoriaus mirties rašyta Kaune leidžiamame bulvariniame savaitraštyje „Sekmadienis“.
Leidinio teigimu: „Apie Lon Cheney lietuvybę pasakoja Juozas Eringis, Čikagos Lietuvis. Taip pat Lon Cheney lietuviu laiko ir kun. [Jonas] Kasakaitis, Pittstono lietuvių parapijos klebonas. // Jie tvirtina, kad Lon Cheney tikra pavardė Eringis, vardas Steponas. Jis esą kilęs iš Panevėžio apskrities, Gustonių kaimo. Šiauliuose ar Panevėžyje jis baigęs penkias gimnazijos klases ir po to išvykęs į Ameriką. Amerikoj jis vedęs keistą gyvenimą. Tas gyvenimas iš pradžių buvęs skurdus ir jam tekę ilgai vargą vargti. Skurdžiai gyvendamas, neturėdamas artimų draugų, nesusitikdamas su lietuviais, jis nutautėjęs, pamiršęs gimines ir pažįstamus. Nutautėjimą pagreitinusi ir jo žmona, svetimtautė.“
Skyręs dėmesio aktualiai lietuvių emigrantų nutautėjimo temai, straipsnio autorius taip pat pabrėžė, jog Lono Chaney lietuvybę tikimasi įrodyti aiškiais faktais, mat „Pasakojama, kad Baltimorėje [Blatimore – miestas Merilando valstijoje, rytinėje JAV pakrantėje – A. D.] gyvenanti tikra Lon Cheney-Eringio sesuo Markauskaitė-Eringytė. Velionis artistas rašinėjęs jai laiškų ir dažnai kalbėdavęs apie filmas kuriose ji galėjusi jį pamatyti… // Dabar Amerikos lietuviai tais pranešimais susidomėjo. Manoma surasti Lon Cheney laiškų rašytų jo seseriai ir tikimasi, kad jie padės autentiškiau kalbėti apie Lon Cheney tautybę“.
Iš tikrųjų poniai Markauskienei, gyvenančiai Baltimorėje, laiškus rašė ne jos brolis Lonas Chaney, bet jos brolis, jaunas artistas, kuris keliuose laiškuose minėjo Loną Chaney.
Tiek apie Lono Chaney, tiek apie Lillian Gish tariamą lietuvybę pasisakė 1931-aisiais iš JAV į Lietuvą pargrįžęs teatro režisierius Juozas Vaičkus (1885-1935). „Sugrįžus į Lietuvą, teko girdėti daug įvairių versijų, kad neva garsusis Lon Chaney buvęs lietuvis ar lietuvių kilmės. Teisybės vardan pareiškiu, kad jis ne lietuvis, nors būtų mums didelė garbė turėti jį savo tarpe. Jis buvo italų kilmės ir yra kilęs iš nebylių šeimynos. (Jo tėvas ir motina buvo nebyliai). Atjausdamas nebylių padėtį, jis mirdamas sulig testamento paliko nemažą sumą mokykloms ir prieglaudoms dėl nebylių [Reiktų patikslinti, jog Lono Chaney giminės šaknys driekėsi Anglijoje, Škotijoje, Airijoje, Prancūzijoje, tačiau italu jo pavadinti tikrai negalėtume. Tačiau dėl to, jog abu jo tėvai buvo nebyliai, J. Vaičkus neklydo – A. D.].
Taipgi teko nugirsti, kad Lilian Gish esanti lietuvaitė. Jos biografija tačiau visiškai ką kita sako. Sulig biografijos ji neturinti savy nei vieno lietuviško kraujo lašelio. Pustrečių metų laikotarpy gyvendamas Hollywoode, su dideliu nervų įtempimu ieškojau kokio nors lietuvio, bet, deja, neradau, apart vieno ruso iš Lietuvos“, – interviu žurnalui „Kino naujienos“ teigė režisierius.
Įdomu, jog Lietuvoje didelius vaidybinius filmus statyti užsimojęs režisierius save pristatė kaip savotišką Holivudo ekspertą ir net šiokia tokią žvaigždutę – neva jis Holivude pastatė ne vieną filmą, atliko nemažai vaidmenų (plačiau apie J. Vaičkų čia).
Tai pasirodė nelabai įtikinama. „Tiesa, tas filmas kuriose, jų žodžiais, jie vaidiną, visi [Amerikos lietuviai – A. D.] žiūrėję, bet Vaičkaus ir Babickaitės [aktorė Une Babickaitė-Graičiūnienė, 1897–1961 – A. D.] personų negalėję pamatyti…“, – J. Vaičkaus Hollywoodo mitus 1933-aisiasi Lietuvos spaudoje kvestionavo Amerikos lietuvių rašytojas Antanas Tulys (1898–1977). Panašu, jog ir šiai lietuvių Holivudo žvaigždei nebuvo lemta spindėti.
Tomas Mixas, Lillian Gish, Lonas Chaney – tai tik keli ryškesni tarpukario Lietuvoje bandytų sulietuvinti Holivudo žvaigždžių pavyzdžiai. Daugiau apie tokius bandymus nekalbėsime. Tinklalapyje „KINFO.LT“ pradėdami naują straipsnių ciklą „Lietuviai pasaulio ekranuose“ bandysime pakartoti tai, kas savo laiku nepavyko J. Vaičkui: ieškosime tikrų lietuviškų pėdsakų pasaulio kinematografijos istorijoje. Neskaičiuosime „lietuviškų kraujo lašų“, neapsiribosime siaurais tautiniais akiniais, kviesime žvelgti plačiau – skaityti apie aktorius ar kino industrijos darbininkus, kurių gyvenimo istorijos vienokiu ar kitokiu būdu susijusios su dabartine Lietuvos teritorija ar jos istorija. Tikimės, jog Jums patiks – kitas ciklo tekstas už dviejų savaičių.
[1] Plačiau apie tarpukario Lietuvos kino teatrus, kurtas kino mokyklas ir filmus, žiūrėkite autoriaus anksčiau KINFO publikuotą 18-os straipsnių ciklą Kinas tarpukario Lietuvoje. Pirmasis ciklo straipsnis – čia.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
