Sukurta Copilot
Šiandien dauguma demokratinių valstybių visiškai atsisakė formalios cenzūros (t. y. kai cenzūros aparatai sprendžia, koks turinys yra priimtinas visuomenei) ir iškeitė ją į amžiaus cenzą. Kitaip sakant, cenzūros aparatas vertina turinį ne pagal moralinius, dorovės, religinius bei politinius kriterijus (kaip kad tai buvo kino cenzūros reiškinio pradžioje), o siekia apsaugoti tam tikras amžiaus grupes nuo potencialiai žalingo kinematografinio turinio.
Įvertinęs turinį, cenzūra gali suteikti amžiaus cenzo ženklą, kuris gali arba padėti informuoti tėvus bei globėjus apie filme esančius potencialiai žalingus elementus (ir leisti patiems tėvams arba globėjams nuspręsti, ar nepilnametis gali žiūrėti), arba uždrausti nepilnamečiams žiūrėti turinį (net turint tėvų arba globėjų leidimą). Taigi, cenzūra nebediktuoja, kas gali būti rodoma, o tik apriboja (nepilnamečių) žiūrovų priėjimą prie turinio, kuris pagrįstai gali neigiamai paveikti vaikų raidą. Bent jau dauguma atveju.
Prieš nuodugniau analizuojant atvejus, kaip šiandien įvairiose šalyse amžiaus pagrindu funkcionuoja cenzūra, būtina paminėti, kad teisė platinti ir rodyti kino ar TV turinį nėra absoliuti. Kitaip sakant, išskirtinais atvejais cenzūra vis dar gali atsisakyti suteikti amžiaus cenzo ženklą. O dėl to ir leidimą platinti kinematografinius kūrinius konkrečioje šalyje. Tačiau beveik visos demokratinės šalys naudoja šią teisę labai retai ir taiko cenzūrą tik, kai kino turinys yra pornografinis, smurtinis ar skatina patyčias bei neapykantą. Kitaip sakant, kinematografinio turinio pagrindinis tikslas yra (morališkai arba vertybiškai) nepriimtinos minties platinimas viešumoje.
Būtina pastebėti, net ir tais atvejais, kai filme cenzūros aparatas pastebi problemiškas scenas, kino kūrinio kūrėjams gali būti pasiūlyta pašalinti jas ir taip gauti platinimo leidimą šalyje. Žinoma, kai kino kūrinys yra problemiškas ne dėl konkrečios scenos, bet dėl minties, kuri yra skleidžiama viso kūrinio metu, cenzūra taiko griežčiausią bausmę.
Šiuo atžvilgiu įdomu paminėti Jungtinę Karalystę, kuri gan stipriai išsiskiria tarp kitų demokratinių valstybių, nes jos cenzūros aparatas sąlyginai dažnai naudojasi šia savo teise. Pats naujausias atvejis, kai kino kūriniui buvo uždrausta pasirodyti šalies kino teatruose, yra 2021 metų sausio 21 diena – tuomet buvo priimtas sprendimas neleisti rodyti 1977 metų italų filmo „Gestapo paskutinė orgija“ (angl. Gestapo’s Last Orgy; it. ‘L’ul-tima orgia del III Reich, rež. Cesare Canevari).
Įdomu pastebėti, kad dėl britų (lyginant su kitomis šalimis) dažnai taikomos griežtos filmų rodymo draudimo praktikos cenzūros institucija yra stipriai kritikuojama industrijos atstovų, kritikų bei tyrėjų, kadangi kontroversiškų kino kūrinių draudimas neigiamai atsiliepia kino meno eksperimentavimui, o dėl to – ir vystymui.
Kino cenzūros situacija yra daug griežtesnė šalyse, kurios yra apribojusios demokratinius procesus, nors formaliai šalys gali ir teigti, kad cenzūros aparatas yra nešališkas ir objektyviai reglamentuojamas (t. y. taiko amžiaus cenzą, o ne remiasi politiniais motyvais). Tačiau, pavyzdžiui, tokios kinui platinti patrauklios šalys (dėl didžiulės vietinės rinkos) kaip Rusija ar Kinija yra uždraudusios kino filmų platinimą, jei šiuose yra rodoma idėja, kuri formaliai prieštarautų šalies istorinei, socialiniai ar kultūrinei linijai.
Dar daugiau, Rusijoje (dar iki agresijos prieš Ukriną pradžios) buvo priimti įstatymai, kurie draudė platinti suaugusių auditorijai skirtą animė, kaip darančią didžiulę žalą jaunimui, bei griežtai kontroliavo, kad vaikai neturėtų galimybės žiūrėti jokių kinematografinių kūrinių, kuriuose yra rodomi LGBTQ atstovai. Visgi Rusijos atvejis yra švelnus lyginant su Kinija, kurios cenzūros aparatas yra vienas reikliausių pasaulyje. Taigi, cenzūra, vykdoma moraliniu, politiniu ar religiniu pagrindu, vis dar labai gaji daugumoje (nedemokratinių) pasaulio šalių.
Sukurta ChatGPT
Tačiau net ir Vakarų kultūriniam laukui priklausančiose šalyse cenzūra gali sukelti rimtų iššūkių. Pirmiausia – labai skiriasi turinio interpretacija vertinant, kokio amžiaus grupės cenzą nustatyti. Iliustruojantis pavyzdys – filmas „Dešrų balius“ (angl. Sausage Party; 2016, rež., Conradas Vernonas ir Greg Tiernan) gavo R cenzą Jungtinėse Amerikos Valstijose, N-16 – Lietuvoje, 15 – Jungtinėje Karalystėje, 12 – Prancūzijoje ir 11 – Švedijoje. Tas pats filmas, priklausomai nuo šalies, pagal įstatymą gali būti pamatytas tiek vienuolikmečio (arba septynmečio, jei jis yra lydimas suaugusiojo), tiek tik pilnamečio. Tai puikiai iliustruoja egzistuojančias skirtingas moralines vertinimo nuostatas.
Tačiau tai ne viskas, kodėl animacinio filmo „Dešrų balius“ atvejis yra toks įdomus. Nors šis kino filmas gavo teisę būti parodytas Kinijos rinkoje, patys platintojai nusprendė to atsisakyti, kadangi išsigando, kad tėvai gali netyčia nuvesti savo vaikus pažiūrėti šios animacijos.
Kinijoje galvojama, kad animacija yra išskirtinai vaikams skirta pramoga, o ne meno forma, tinkama papasakoti įvairaus pobūdžio istorijas skirtingoms amžiaus grupėms. Šis nusistatymas yra paprasčiausiai per stiprus, kad platintojas galėtų pagrįstai tikėtis perauklėti savo auditoriją. Todėl buvo nuspręsta, kad potencialiai uždirbtos pajamos neatpirks tikėtino pasipiktinimo, kuris gali kilti tėvams nuvedus vaikus (į aiškiai pažymėtą kaip tinkamą tik suaugusiam žiūrovui) į kino filmą.
Glausta Vakarų kultūrai priklausiančių šalių cenzūros reglamentavimo analizė leidžia teigti, kad dauguma šalių vienodai vertina naratyvinius, vizualius bei garsinius aspektus, kurie yra netinkamai nepilnamečiams. Tačiau tuo pat metu būtina atkreipti dėmesį, kad kiekviena šalis turi savo amžiaus cenzo sistemą, kuri nustato, ką kokio amžiaus žiūrovas gali matyti kino salėse. Visgi, prieš toliau analizuojant skirtumus tarp įvairių Vakarų kultūros šalių, pirmiausia būtina pateikti bendrus naratyvinius, vaizdinius bei garsinius elementus, kurie yra vertinami kaip netinkami nepilnamečiams:
– Brandžios naratyvinės temos (pvz., mirtis, vienatvė, depresija, artimojo netektis ir pan.);
– Smurtas (bet kokios formos pavojus personažams);
– Kalba (vulgari, įžeidžianti, žeminanti ar nešvanki);
– Nuogumo ar seksualinio akto portretavimas;
– Veiklos, kurios įstatymo numatyta tvarka prieinamos tik pilnamečiams (svaigalų bei tabako vartojimas, azartinis lošimas, veikla, kurioje naudojami ginklai ir pan.);
– Nusikalstama veika.
Svarbu pabrėžti, kad šių elementų naudojimas kino kūrinyje nereiškia griežtesnio cenzo suteikimo. Labai svarbus kontekstas. Pavyzdžiui, yra esminis skirtumas tarp detalaus seksualinio akto portretavimo ir trumpai pasirodančio nuogumo, kuris naudojamas komiškai situacijai sukelti. Panašiai yra ir su smurto vertinimu, kuomet rodomas sumaitotas žmogaus kūnas ar kova tarp fantastinių būtybių, kai vienam žuvus kūnas tiesiog pavirsta į pelenus.
Nusikalstamos veikos rodymas taip pat bus vertinamas atlaidžiau, jei nusikaltėliai nėra vaizduojami kaip istorijos geriečiai, o pasakojimo pabaigoje yra nubaudžiami teisėsaugos pareigūnų. Taigi, cenzą, kuris reikštų, jog turinys yra tinkamas ir vaikams, nors turi vieną ar kelis iš išvardytų elementų, teoriškai yra įmanoma gauti, jei pats naratyvinių, vizualių ar garsinių elementų naudojamas yra įpinamas į vaikams draugišką pavidalą.
Atskirai būtina aptarti griežtesnio cenzo skyrimą remiantis kūrinio naratyvu. Cenzūros aparatas griežčiau vertina ne tik kino kūrinius, kuriuose rodomi vaizdai, galintys neigiamai paveikti vaiko raidą, bet ir naratyvinius, vaizdinius ar garsinius elementus, kurie gali paskatinti vaiką kelti sudėtingus klausimus.
Kino kūrinyje gali nebūti jokio nuogumo, smurto ar jokios nelegalios veiklos, tačiau jei jame yra (užtenka ir dialogo) nagrinėjama savižudybės, religijos pagrįstumo, priklausomybės destrukcinio poveikio asmeniui bei jo šeimai ar artimųjų mirties klausimas, filmas gali būti vertinamas kaip netinkamas vaikų auditorijai, kadangi jis skatina susidurti su gyvenimiškais reiškiniais ankščiau, nei vaikas yra tam pasiruošęs.
Taip pat būtina atidžiau apžvelgti, kaip lokali cenzūra reaguoja į šalies socialinius reiškinius. Palyginimui, Jungtinėje Karalystėje bei Australijoje cenzūros institucija skiria daug dėmesio siekdama uždrausti rodyti nepilnamečiams bet kokį kinematografinį turinį, kuris demonstruoja bet kokio pobūdžio diskriminaciją. Kitaip sakant, šių šalių nacionaliniai cenzūros aparatai veikia remdamiesi prielaida, kad vaikams prieinamame turinyje negalima demonstruoti bet kokios formos nepagarbaus požiūrio rasiniu, lytiniu, religiniu ar seksualinės orientacijos pagrindu. Tuo tarpu Lietuvoje cenzūros reglamentas išskiria savižudybės elementą ir jo netinkamumą nepilnamečiams žiūrovams.
Sukurta Copilot
Galiausiai būtina pakartoti, kad mažiau demokratiškos šalys, kaip jau minėtos Rusija ir Kinija, vadovaujasi kitokiomis vertybėmis ir jų cenzūros aparatai gali neleisti platinti kino kūrinių, kurie Vakaruose būtų suvokiami kaip demonstruojantis tolerancijos vertybes. Nors dauguma pasaulio šalių sutinka, kad ne visas turinys yra tinkamas vaikams, griežtai negalima teigti, kad visos šalys vadovaujasi tuo pačiu požiūriu bei vertybėmis spręsdamos, kas yra netinkama jauniesiems žiūrovams.
Įdomu pastebėti, kad dviem klausimais yra akivaizdus kultūrinis susiskaldymas tarp JAV ir Europos žemynų. Pirmasis yra susijęs su sekso (ar net seksualinių mažumų) rodymu. Šiuo konkrečiu apsektu JAV yra neįtikėtinai puritoniška ir visuomet skiria griežtesnį amžiaus cenzą bet kokiais su nuogumu bei seksualiniais santykiais susijusiais klausimais. Kitaip sakant, cenzūros aparatas laikosi labai kategoriško ir dėsningo požiūrio suteikti griežčiausią cenzą kino kūriniams, kuriuose kokiu nors apsektu užkabinamas nuogumo bei seksualumo klausimas.
Tačiau yra visiškai priešinga situacija, kai kalba pasisuka apie smurto vaizdavimą. Tokiu atveju filmai nesunkiai gali gauti „visai šeimai“ skirta cenzą, jei tik nesimato per daug kraujo ar kitokio pobūdžio kūno sumaitojimo. Fantastinis smurtas bei ginklų naudojimas nėra suvokiamas kaip kažkas, kas gali neigiamai paveikti net pačių mažiausių žiūrovų raidą.
Europoje šiais klausimais situacija yra kategoriškai priešinga. Žinoma, skirtingos senojo kontinento šalys gali tam pačiam filmui skirti šiek tiek kitokį vertinimą, tačiau bendras pastebėjimas yra tas, kad Europoje pats seksas ar atviras nuogumas savaime nėra laikomas jaunimą tvirkinančiu aspektu. Ypač jei tai vaizduojama kaip svarbi personažo charakterio dalis, o ne kaip rinkodaros masalas. O štai smurtas europietiškų cenzūros aparatų visuomet vertinamas griežčiau nei JAV.
Galiausiai, būtina paminėti dar vieną aspektą, kuris yra labai svarbus kino industrijai (ypač kuri orientuota į komercinį turinį), kuri dirba su amžiaus pagrindu veikiančiu cenzūros aparatu. Ne tik kad švelnesnio amžiaus cenzą gavęs kinematografinis kūrinys gali pasiekti ženkliai didesnę auditoriją, bet ir griežtesnis cenzas gali neigiamai paveikti platinimo galimybes.
Pavyzdžiui, JAV, jei filmas gauna vieną iš griežčiausių – N-17 cenzą – nemažai kino teatrų apskritai atsisako rodyti filmą, o tie, kurie sutinka, daro tai labai ribotą laiką. Natūralu, kad Holivudo studijos bei platintojai dažnai spaudžia scenarijaus autorius ir režisierius pašalinti bet kokias scenas, kurios gali vėliau lemti griežtesnį cenzą.
Jei visas naratyvas yra persmelktas suaugusiųjų auditorijai skirtų elementų, kurių neįmanoma pašalinami iš esmės neiškreipiant paties pasakojimo idėjos, tuomet toks scenarijus yra mažiau patrauklus prodiuseriams bei studijoms. Taip skatinamas savicenzūros reiškinys. Tačiau apie tai – kitame tekste.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
