SCA`25. Trumpi interviu su trumpųjų lietuviškų premjerų „Scanoramoje“ režisieriais. I dalis

Šiemet „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkurse „Europos blyksniai“ bus galima išvysti 23 filmus iš įvairių Europos šalių bei Lietuvos. Nuo 2008 m. vysktantis konkurstas skirtas kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Įtrauktus į programą darbus atrinko ir ją sudarė kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, jai talkino šios programos koordinatorius Arnoldas Stramskas.

Iš „Europos blyksnių“ konkurso dalyvių bus išrinktas geriausias visos programos ir geriausias lietuviškas trumpametražis filmas. Savo verdiktą pateiks tarptautinė žiūri, kurią sudaro kino profesionalės: tarptautinio trumpametražių filmų festivalio „Filmfest Dresden“ direktorė, Lokarno kino festivalio atrankos komisijos narė ir viena iš platformos „Talking Shorts“ įkūrėjų Anne Gaschütz, Prancūzijos kino kritikė ir programų sudarytoja, daugelį metų dirbanti su Ansi, Paryžiaus ir Kanų kino festivaliais Marie-Pauline Mollaret bei Europos kino akademijos žinių sklaidos vadovė, koordinuojanti trumpametražių filmų kategorijos teikimo procesus ir meistriškumo programas visoje Europoje, Sandra Leege.

Šiemet konkurse dalyvauja keturi lietuvių režisierių darbai. Kviečiame susipažinti su jų kūrėjais dviejų pokalbių serijoje. Pirmoje dalyje pokalbis su Silvija Kuodyte bei Milda Juodvalkyte ir Arnu Balčiūnu. 

Režisierė Silvija Kuodytė

Filmas „Razboras“

Keliais žodžiais apie save.

Esu jauna kino režisierė, baigusi kino režisūros bakalaurą ir magistrą. Analizuoju žmones ir jų santykius, kartais ieškodama įkvėpimo klausausi svetimų pokalbių, išgirstų gatvėse. Tad esu žmogiškų istorijų talpykla, kol galiausiai istorijos, pastebėjimai ir jausmai nugula kūryboje.

Trumpai papasakokite šio filmo atsiradimo istoriją?

„Kai jauni žmonės daro filmus apie savo kartą – tai yra filmai, kurių nepadarys niekas kitas, o tik jie patys.“

Šią citatą prisimenu kiekvieną kartą, kada pradedu rašyti apie jaunus žmones ir jų tarpusavio santykius. Šiuo atveju filmas „Razboras“ parašytas adaptuojant tikrą kadaise nutikusią patirtį, kai su draugais, ieškodami nuotykių, lengvabūdiškai įsivėlėme į situaciją, keliančią grėsmę mūsų saugumui.

Su kokiais sunkumais susidūrėte filmuodama filmą?

Nuo pat pasiruošimo iki filmo baigimo sunkumų buvo ir buvo be galo daug… Mūsų procesą lydėjo autoįvykiai, netektys, gedulas, nuovargis, nemiga, pykčiai, išdavystės, ašaros ir t.t.

Pamenu, kad prieš kiekvieną naują iššūkį ar sunkumą su operatoriumi jau absurdiškai juokaudavome, kad viskas, dabar blogiau būti nebegali, bet pasirodo gali. Ir likimas mūsų tuo metu negailėjo…

Tai buvo vienas sudėtingiausių ir sunkiausių filmavimų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Bet jei ne aktorių užsidegimas, komandos narių ir kurso vadovų palaikymas – šis filmas taip ir nebūtų pavykęs.

Vienu sakiniu pasakykite, apie ką filmas?

Scenarijus parašytas iš nostalgijos prabėgusiems laikams ir vaikystės draugams, tad, asmeniškai man, šis filmas yra apie draugystę.

Kada bus pilnametražis?

Jau kurį laiką vystau vaidybinio ilgametražio filmo scenarijų, tad jei nusišypsos laimė, bus ir pilnametražis.

Režisieriai Milda Juodvalkytė ir Arnas Balčiūnas

Filmas „Kambariokai“

Keliais žodžiais apie save ir savo kūrybinį kelią.

Arnas Balčiūnas. Filmus pamėgau paauglystėje, kuomet užsidaręs kambaryje, užsidėjęs ausines, kol visi namuose miegodavo, žiūrėdavau filmus per nešiojamąjį kompiuterį. Filmų kūrimo patirties paragavau „Skalvijos“ kino akademijoje ir, kadangi patiko ir visai sekėsi, nusprendžiau ir toliau tęsti kelionę. Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros specialybės bakalauro studijas, o dabar gilinu žinias magistro studijose, kuriu naują filmą. Taip pat užsiimu kino edukacija mokyklinio amžiaus jaunimui.

Milda Juodvalkytė. Mane visuomet traukė vizualieji menai – piešimas, tapyba, fotografija, videomenas. Paauglystėje pamėgau fotografuoti juostiniu fotoaparatu, su draugėmis filmuodavome įvairius atmosferinius filmukus. Po mokyklos ėmė trūkti kūrybos, tad užsirašiau į „Youngblood“ kino kursus suaugusiems.

Po paskaitos pas Narvydą Naujalį supratau, kad kino operatoriaus profesija man labai įdomi ir kad noriu pamėginti stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Įstojau, nuo pirmo kurso pradėjau dirbti su Arnu, o dabar pilnu etatu dirbu kino aikštelėse.

Trumpai papasakokite šio filmo atsiradimo istoriją.

M. J. Šis filmas buvo studijų programos dalis, vienas iš operatoriaus specialybės diplominių darbų, kuriame reikia atkurti pasirinktą paveikslą. Internete pamačiau ir pasirinkau Helen Verhoeven paveikslą „Near Death Material“, nes man jis pasirodė kaip kadras iš vieno iš Yorgos Lanthimos filmų.

Paveiksle nutapyta situacija iš karto žadino vaizduotę. Taip pat patiko paveiksle esanti šviesa. Tačiau pradėjusi rašyti scenarijų supratau, kad nėra taip paprasti parašyti vienam.

A. B. Tada prisijungiau aš. Su scenarijumi dirbau labiau kaip dramaturgas – diskutavome apie Mildos idėjas, bandėme jas sudėlioti į scenarijų. Turėjome tikrai nemažai skirtingų paveikslo interpretacijų.

Kodėl pasirinkote kurti filmą kartu?

M. J. Norėjau į pagalbą pasiimti kažką, kuo pilnai pasitikiu ir su kuo žinojau, kad patogiai jausiuosi.

A. B. Iš tikro tai visus iki šiol filmus kūrėme kartu, šįkart tik truputį kitose rolėse.

Kaip sekėsi judviejų komandinis darbas?

M. J. Man atrodo, kad Arnui kurti šį filmą sekėsi puikiai, nes niekas jo nevertino. Apart to, be siurprizų.

Su kokiais sunkumais susidūrėte filmuodamas filmą?

A. B. Scenarijuje buvome palikę daug vietos improvizacijai aikštelėje, neturėjome jokių repeticijų. Tad pagrindiniu iššūkiu tapo kartu su aktoriais: Martynu Mockevičiumi, Klaudijumi Matijošaičiu ir Lugne Ladauskaite, jau aikštelėje kurti situacijas ir jų mizanscenas, kurios ne visai kasdienės.

M. J. Kadangi tai buvo mano studijų užduotis, visa atsakomybė ir galutiniai kūrybiniai sprendimai krito ant mano pečių. Iki šiol dirbau tik kaip operatorė, tad filmas tapo iššūkiu naujoje rolėje. Filmavome tik vieną pamainą, patys filmavimai buvo nesudėtingi.

Kaip darbas skyrėsi nuo ankstesnio „Blausos“ trumpametražio kūrimo, kurį esate pristatęs „Scanoramoje“ prieš keletą metų?

A. B. Iš esmės skiriasi filmų tipai ir tikslai. „Blausose“ buvo siekis panardinti žiūrovą į atmosferą, leisti švelniai skleistis personažų dinamikai. Tradicinė scenarijaus struktūra leido papasakoti įtaigų ir sklandų pasakojimą. „Kambariokai“ yra lengvabūdiškesnis, vėjavaikiškesnis ir drąsesnis filmas. Tikiuosi, kad filmo metu žiūrovai, nors nebūtinai patirs gilią emociją, tiesiog gerai praleis laiką.

M. J. „Blausų“ kūrimo metu dar buvome švieži kūrėjai, todėl patyrėme daug daugiau nerimo. Visas procesas buvo itin struktūruotas ir griežtas, nebuvo vietos laisvai kurti aikštelėje.

„Kambariokai“ filmo atveju į viską žiūrėjome daug paprasčiau, filmavimą priėmėme labiau kaip kūrybinį žaidimą. Poroje scenų filmavau visiškai intuityviai, kadangi nebuvo konkretaus plano, kameros judesį ir zoom‘ą taikiau pagal aktorių judesius.

Vienu sakiniu pasakykite, apie ką filmas?

Apie smalsumą ir ribas.

A. B. Pamenu, kad buvo labai linksma. Su kiekvienu filmu kūrybinis procesas ir darbas su komanda tampa vis smagesni, o mes su Milda vis geriau suprantame ir pasitikime vienas kitu.

LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas