Šiemet „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkurse „Europos blyksniai“ bus galima išvysti 23 filmus iš įvairių Europos šalių bei Lietuvos. Nuo 2008 m. vysktantis konkurstas skirtas kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Įtrauktus į programą darbus atrinko ir ją sudarė kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, jai talkino šios programos koordinatorius Arnoldas Stramskas.
Iš „Europos blyksnių“ konkurso dalyvių bus išrinktas geriausias visos programos ir geriausias lietuviškas trumpametražis filmas. Savo verdiktą pateiks tarptautinė žiūri, kurią sudaro kino profesionalės: tarptautinio trumpametražių filmų festivalio „Filmfest Dresden“ direktorė, Lokarno kino festivalio atrankos komisijos narė ir viena iš platformos „Talking Shorts“ įkūrėjų Anne Gaschütz, Prancūzijos kino kritikė ir programų sudarytoja, daugelį metų dirbanti su Ansi, Paryžiaus ir Kanų kino festivaliais Marie-Pauline Mollaret bei Europos kino akademijos žinių sklaidos vadovė, koordinuojanti trumpametražių filmų kategorijos teikimo procesus ir meistriškumo programas visoje Europoje, Sandra Leege.
Šiemet konkurse dalyvauja keturi lietuvių režisierių darbai. Kviečiame susipažinti su jų kūrėjais dviejų pokalbių serijoje. Antroje dalyje pokalbis su Aušra Lukošiūniene ir Gertrūda Nemčauskaite.
Režisierė Aušra Lukošiūnienė
Filmas „Pra/rasti pasauliai“
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save ir savo kūrybinį kelią.
Esu kino režisierė ir vizualiųjų menų kūrėja, dirbanti tarp dokumentikos ir vaizdo meno. Mane domina atmintis, archyvai ir vietos peizažo kaita — kaip mažos istorijos atveria didesnius istorinius bei socialinius lūžius. Įkūriau prodiuserinę kompaniją „Vėgėlė filmai“, su kuria vystau hibridinius dokumentinius projektus.
Trumpai papasakokite šio filmo atsiradimo istoriją.
1990-ųjų vasarą, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, keli jauni menininkai vienai dienai išvyko į tuomet dar „uždarą“ Kaliningrado sritį. Jų nufilmuota medžiaga dingo per 1991 m. sausio įvykius, o po trijų dešimtmečių atsirado menotyrininkės Danguolės Ruškienės ir menininko Remigijaus Treigio dėka. Šis sugrįžęs archyvas tapo filmo šerdimi: ištrinta atmintis imasi kalbėti.
Neseniai pristatėte dokumentinį filmą apie Valdą Ozarinską, šis trumpametražis — apie Raimundą Urboną. Kuo jus domina, deja, jau išėję menininkai?
Jie palieka ne tik kūrinius — palieka nebaigtus sakinius kultūros istorijoje. Mane domina, kaip jų archyvai leidžia išgirsti laiką: ką jis paslėpė, ką nutylėjo, ką dar galime išversti į šiandienos kalbą.
Su kokiais sunkumais/lengvumais susidūrėte kurdama filmą?
Sunkiausia – dirbti su trūkstamu, fragmentišku archyvu ir žmogumi, kurio jau nebėra: viską tikrinti, nekurti sensacijų, palikti tylos. Lengviausia – kai pats archyvas „veda“: vaizdai ir fotografijos diktuoja ritmą, o istorija išsivysto tarsi pati.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Vienu dviem sakiniais pasakykite, apie ką filmas?
Apie ištrintą pasaulį, kuris sugrįžta per rastą juostą ir draugo fotografijas – apie atmintį, kuri nenori išsisklaidyti. Tai kelionė tarp 1990-ųjų ir šiandienos, kurioje asmeninė istorija atveria didesnį laikmečio peizažą.
Režisierė Gertrūda Nemčauskaitė
Filmas „Pingvinas ir balandis“
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save ir savo kūrybinį kelią.
Gimiau ir užaugau Kaune, lankiau Kauno dailės gimnaziją, animacija susidomėjau jau mokykloje, 9-oje klasėje, todėl po mokyklos nusprendžiau studijuoti Vilniaus Dailės Akademijoje, Animacijos kurse. Baigiamasis darbas buvo trumpametražis animacinis filmas-muzikinis klipas „Siempre con lo Mismo“, kuris buvo parodytas ir „Blon“ festivalyje.
Studijuojant man patiko klasikinė pieštinė animacija, o vėliau pradėjau domėtis ir sustabdyto kadro animacija. Šiuo metu dirbu trumpametražių animacinių filmų bei serialų animatore.
Trumpai papasakokite šio animacinio filmo atsiradimo istoriją?
Po Akademijos baigimo susidomėjau sustabdyto kadro (stop motion) animacija. Man patiko „Aardman“ bei „Laika“ studijų filmai. Kiekviename iš jų žavėjausi, kiek juose įdėta daug rankų darbo, dekoracijų, kaip sukurtas personažas, kad jį būtų galima animuoti.
Todėl savo pirmą debiutinį filmą norėjau daryti stop motion technika. Per pandemijos laikotarpį parašiau scenarijų.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokia technika sukurta animacija ir ar vienai teko ją kurti? Kiek užtrukote?
Filmas sukurtas plastilininės animacijos technika, visi fonai, namai, gatvės, grindys, dauguma dekoracijų yra iš plastilino, tik kai kas iš popieriaus, pavyzdžiui, kambario tapetai.
Personažai taip pat iš plastilino, jų kojos iš vielos, aptrauktos silikonine medžiaga, kad būtų galima lankstyti, o snapeliai iš kepto kieto modelino, ir kiekvienai burnos išraiškai yra atskiri snapeliai.
Stop motion – tai tokia technika, kuomet animuojama pajudinant personažo kūno dalį, tada nufotografuojamas kadras, vėl pajudinamas personažas, vėl nufotografuojama, ir sujungus viską į vieną seką taip sukuriamas judesys.
Iš viso filmą kūrėme 18-os žmonių komanda. Animacijos kūrimas truko pusę metų – per dieną pagamindavome vidutiniškai 5 sekundes, kadangi animacija apskritai yra labai ilgas procesas. Visa gamyba su pasiruošimu ir postprodukcija truko apie 2 metus.
Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdama filmą?
Sunkiausia gal buvo pati gamybos pradžia, kai reikėjo išspręsti daug kūrybinių sprendimų, tokių kaip: kaip laikytųsi personažas ant rigo, kad animatoriui būtų patogu animuoti, kaip animavimo metu ilgiau išlaikyti minkštą plastiliną, nes laikui bėgant jis šąla ir sunkiau minkosi arba krenta.
Kadangi nusprendėme set’us statyti ne trimatėje erdvėje, o pusiau plokščiai, reikėjo išspręsti, kaip sukurti 3D iliuziją, jog vaizdas kadre turėtų gylio. Kambarius montavome, kad siena su grindimis liestųsi 45-ių laipsnių kampu. Personažai irgi buvo plokšti, o tik iš kameros pusės pridėta jiems storio. Daugybė detalių ir labai kruopštus darbas.
Vienu sakiniu pasakykite, apie ką animaciją?
Tai filmas apie ekologijos svarbą šiandieniniame pasaulyje, kuriame du veikėjai kaimynai susipyksta ir nepasidalina kiekvienam poreikių patenkinti nebeužtenkančios elektros energijos.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
