Fotografė Vytautė Ribokaitė
Filme „Renovacija“ pasakojama apie porą, persikrausčiusią į naujus namus, kuriuose netikėtai prasideda jo renovacija. Tačiau ji vyksta ne tik name, bet ir filmo herojės, turinčios pasitikti trisdešimtmetį, viduje. Su filmo režisiere Gabriele Urbonaite kalbėjome apie nesibaigiančią vidinę renovaciją, Ukrainos vaidmenį filme ir komandos pasitarimus filmavimų metu… vonios kambaryje!
Studijavai filmų kūrimą JAV. Papasakok, ar sunku po studijų už Atlanto prisijaukinti lietuvišką kino mokyklą, aplinką, žmones?
Ir taip, ir ne. Savo kelią kino link pradėjau „Skalvijos“ kino akademijoje, o studijuodama JAV išlaikiau ryšį su joje sutiktais žmonėmis. Vis grįždavau į Lietuvą kurti studentiškų ir nestudentiškų trumpų filmų.
Turėjau ryšių kino industrijoje, bet sugrįžusi po studijų jaučiau, kad pažįstu mažiau žmonių. Atrodo, jog akademijoje studijavę kūrėjai atranda vieni kitus studijų metu ir todėl yra šiek tiek sunkiau įsilieti į bendruomenę. Bet dėl to, kad grįždavau ir kurdavau čia, jau pažinojau ratą žmonių, todėl nepasakyčiau, kad buvo labai sunku.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokį vaidmenį tavo filme užima karas Ukrainoje?
Man tai yra filmas apie jauną moterį, kuri pradeda kvestionuoti, kaip nori gyventi. Vienas veiksnys yra artėjantis trisdešimtmetis ir laiko tiksėjimas. O kitas – karas Ukrainoje ir artėjančio karo grėsmė. Tas mintis jai ir jos vaikinui sukelia sutiktas ukrainietis statybininkas.
Norėjau reflektuoti, kaip pati jaučiausi, kai prasidėjo plataus masto invazija. Jutau, kad tai manyje sukėlė kažkokį egzistencinį nerimą ir klausimus, kaip noriu gyventi, ir ar gyvenu prasmingai… Norėjau apmąstyti šį laiką ir būseną filme.
Kiek laiko užtruko sukurti filmą?
Nuo tada, kai pirmą kartą sugalvojau idėją, iki filmavimų praėjo beveik šešeri metai. Su baigimu galima sakyti iki septynerių. Bet ilgai rašiau scenarijų, po to ilgai jį perrašinėjau, vyko finansavimo paieškos.
Pats filmavimas buvo labai trumpas, tik 19 dienų, nes tai buvo debiutinis darbas. Filmavome su 16 milimetrų juosta ir dėl jos kainos turėjome pasispausti ir filmuoti greitai, bet tai buvo įmanoma. Iš esmės, gavus finansavimą viskas „užsikūrė“ ir greitai nufilmavome, sumontavome bei įvyko pasaulinė premjera.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kuris iš filmo kūrimo etapų buvo sudėtingiausias?
Scenarijaus rašymas ir vystymas. Iš vienos pusės, atradau rašymo džiaugsmą ankstyvajame scenarijaus rašymo etape. Bet perrašinėjimas ir bandymas gauti finansavimą buvo labai ilgas ir kartais vienišas. Reikėjo daug valios pastangų ir tikėjimo, kad tikrai kažkada sukursiu filmą.
Žiūrint atgal iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad pamiršau, kiek ilgai viskas užtruko. Tas etapas buvo sunkiausias dėl to, jog buvo vienišiausias, o etapas, kai prisijungė komanda ir prasidėjo repeticijos, galvojimas apie filmavimą bei filmavimo vietas buvo labai smagus.
Nemažai kalbi apie trisdešimtmečio baimę. Turbūt mūsų tėvų karta būdama trisdešimties jau buvo penkiais žingsniais toliau nei mes?
Nežinau, ar galima sakyti, kad mūsų tėvų karta buvo priekyje. Tiesiog gal buvo aiškesnės taisyklės, kaip gyventi, ir visi bandė jomis sekti. Dažnai mūsų karta iš tėvų patiria spaudimą gyventi taip pat. O dabar turime ženkliai daugiau galimybių ir laisvių – nebūtina dirbti kompanijoje ar sukurti šeimą iki trisdešimties, visuomenė yra laisvesnė.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Tačiau mūsų karta yra veikiama ne tik tėvų, bet ir draugų, socialinių medijų ir kitų įtakų. Gal tai didžiausias skirtumas, yra net daugiau abejonių, kaip gyventi, todėl ir kartais sunkiau išgirsti savo vidinį balsą.
Kaip manai, ar jaunimo ilgas savęs ieškojimas yra pozityvus ar vis tik negatyvus veiksnys, nes ta vidinė renovacija taip ir nesibaigia?
Filmo tema kilo iš mano pačios jausmų artėjant trisdešimtmečiui – nerimo, kad reikia susitvarkyti gyvenimą, ir kartu galvojimo, kad gal amžius nieko nereiškia. Iš vienos pusės, reikia nuspręsti, kuria kryptimi judėti, iš kitos – yra daugybė galimybių, galima savęs ieškoti amžinai.
Man atrodo, kad visi žmonės, nepaisant amžiaus, klausia savęs, kas aš dabar esu, ką noriu veikti. Vidinė renovacija yra nesustabdomas dalykas. Tačiau kartais lengviau yra priimti sprendimą ir jo laikytis, nei nuolat abejoti. Jei kalbėtume apie filmo heroję, pradžioje ji yra įsitikinusi, kaip nori gyventi, o po to supranta, kad vis tik turi abejonių. Manau, tai suprasti bet kuriuo metu yra visiškai normalu.
LKC
Kaip vyko aktorių atranka?
Pagrindinei filmo herojei rasti vyko įprasta aktorių atranka. Jos režisierė buvo Marija Kavtaradzė, vėliau Ugnė Šiaučiūnaitė. Taip mes ir atradome Žygimantę Eleną Jakštaitę.
Ji yra viena talentingiausių jaunosios kartos aktorių, tad toli neieškojome. Su Šarūnu Zenkevičiumi dirbau anksčiau, kurdama savo du trumpametražius, ir rašydama žinojau, kad jis vaidins Matą.
O Roman Lutskyi, ukrainiečių aktorių, pamačiau ukrainiečių filme ir supratau, kad noriu su juo dirbti. Man nereikėjo jam daryti atrankos ar bandymų, nes pirmą kartą susiskambinusi vaizdo skambučiu supratau, kad jis visiškai atitinka mano įsivaizduojamą herojų. Tai buvo magiškas sutapimas.
Kas per filmavimus tave labiausiai nustebino?
Iš tikrųjų, filmavimai praėjo labai ramiai ir smagiai. Kiekvieną dieną ruošdavausi blogiausiam scenarijui, kas gali įvykti ne pagal planą. Bet nieko tokio neįvyko.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Filmavimo komandos palapinė mėnesį stovėjo daugiaubučio kieme ir tai buvo mūsų antrieji namai. Paprastai filmavimuose yra daug vietų ir važinėjimo, o čia to nebuvo.
Dažniausiai su kitais pagrindiniais komandos nariais sėdėdavome vonioje, nes tai buvo vienintelė patalpa bute, kurioje nevyko veiksmas. Pradžioje reikėjo šiek tiek apsiprasti ir visiems sutilpti, bet tai suteikė jaukumo. Man labai svarbu, kad filmavimai būtų ramūs ir pagarbūs.
Kokių žiūrovų reakcijų sulaukei iš filmo pristatymo užsienyje?
Buvo labai intensyvus pusmetis, su daugiau kelionių nei tikėjausi. Žiūrovų reakcijos buvo tikrai pozityvios, man buvo labai gera, kad filmas sudomino ne tik lietuvius ar mūsų regiono žmones, bet ir plačiau.
Nors filmo herojė yra 29 metų mergina, jame kalbama ir apie trisdešimtmečio krizę. Filmas palietė ir vyrus – tiek jaunesnius, tiek vyresnius, turbūt todėl, jog visi žmonės, nepaisant lyties, amžiaus ar tautybės, išgyvena kažkokius virsmus. O „Renovacija“ ir yra apie vidinį virsmą.
Nors neturėjau tikslo kurti komedijos, bet filme yra komiškų scenų, ir man, kaip kūrėjai, yra labai smagu, kai auditorija juokiasi ir jaučiu žiūrovų emocijas.
Audriaus Solomino nuotrauka
Ar šiuo metu kuri naują pilnametražį?
Dirbu kurdama dokumentinį filmą.
Ko palinkėtum tiems, kurie su baime (ne)laukia trisdešimtmečio ir šiuo metu yra vidinėje renovacijoje?
Atsipalaiduoti, priimti nežinomybę, kurios dabar yra daug ir kuri gali mus nukankinti. Ją reikia tiesiog priimti, nes niekas nežino, kas bus rytoj. Ir per daug nesijaudinti dėl amžiaus, nes 30-metis ateina ir praeina. Kuo mažiau bandai įtikti kitiems ar paisyti kitų norų, tuo gyventi lengviau.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
