LKC
Jurgis Matulevičius yra vienas tų režisierių, žavintis savitu kino pasauliu. Jo antrasis filmas „Kinų jūra“ (2025), įkvėptas tikrų istorijų iš laikraščių ir žmonių, šviesesnis nei jo debiutinis „Izaokas“ (2019), tačiau toks pat kruvinas, net šokiruojantis.
„Kinų jūroje“, spėjusi pelnyti tarptautinį pripažinimą, pasakojama apie kovos menų čempioną Osvaldą (aktorius Marius Repšys), kurio nesuvaldytas pykčio protrūkis tampa tolimų jo nesėkmių priežastimi. Leisdamas dienas savo bičiulio restorane filmo pavadinimu jis stengiasi nenuleisti rankų: imasi treniruoti vaikus, užmezga artimą ryšį su savyje užsidariusia moterimi vardu Skaiste (vaid. Severija Janušauskaitė). Osvaldo bandymas taisyti padarytas klaidas pasauliui pasirodo nė motais – pabėgti nuo „smurtautojo“ etiketės tampa sudėtinga.
Matulevičius nebūtų Matulevičius, jei būtų sutikęs režisuoti filmą apie nužudytą bušido kovotoją Remigijų Morkevičių. Vietoje to režisierius pasirinko savotišką interpretaciją – R. Morkevičiaus asmenybė įkvėpė filmą, tačiau gausu ir kitų detalių, kurios nėra biografiškai pagrįstos. Panašu, kad „Kinų jūroje“ kaip ir „Izaoke“ svarbus ne faktų tikslumas, o vidiniai žmogaus išgyvenimai.
Kadrai puikiai užfiksuoja vidines veikėjų būsenas, kurioms daug žodžių nereikia – užtenka tikslingo kameros kampo. Filmo atmosfera veikia ne per staigių siužeto posūkių gausą, bet per lėtai kaupiamą įtampą, prie kurios prisideda garsi muzika ar Skaistės atliekamos dainos scenoje.
Vizualiai ši kino patirtis, kokią tikriausiai ir norėta perteikti, niūri: parodoma lietuviška žiema, operatoriaus panardinta į sodrius mėlynus tonus. Sėdėdamas kino salėje jauti stingdantį šaltį, o matydamas maudynių sceną imi dar labiau gūžtis.
Vaidindamas M. Repšys atrodo maksimaliai įsitempęs – jo pykčio valdymo problemos ir vidinis nerimas tampa varomąja jėga. Aktorius, įtaigiai vaizduodamas savo personažą, nepalieka pasirinkimo kaip tik jį palaikyti (root for him), net kai Osvaldo priimami sprendimai ne patys geriausi.
M. Repšio atsidavimas juntamas ir detalėse, pavyzdžiui, kaip natūraliai jis valdo lazdeles tarp pirštų valgydamas taivaniečių maistą arba kaip taria sakinius mandarinų kalba, kurią turėjo išmokti. Taivano aktorius Jianas Huangas, vaidinantis restorano savininką Ju-Longą, taip pat mokėsi kalbėti lietuviškai – išgirsti kine šių dviejų kalbų sandūra buvo kažkas neįtikėtino. Tai lyg smulkūs gestai, liudijantys pagarbų kultūrinį dialogą.
Ko pritrūko? Norėjosi platesnės pagrindinio veikėjo istorijos kloties: tam tikru momentu Osvaldo kelias į geresnę savęs versija sustoja, konfliktas su mafija nesibaigia, nors emocinis krūvis dar nėra išsisėmęs. Kai kurių antraplanių aktorių vaidybai stigo stipresnio įdirbio – vietomis ji atrodė dirbtina ir iškrentanti iš bendros stilistikos. Romantinė linija su Skaiste nesukūrė jokio jaudulio, nors pasakojimui išplėtoti ir buvo galimybių.
J. Matulevičius interviu metu („Jurgis Matulevičius apie „Kinų jūrą“: šitas filmas nėra paprastas ir lengvas“, Kino maniakas) yra pasakęs, kad šis filmas yra realybės, kurioje mes gyvename, atspindys. Jis puikiai susikalba su šiais laikais, kuriuose aplink mus daug smurto, verčiančio užsimerkti ir bėgti. Tačiau būtina priešinga reakcija – nereikia pasislėpti nuo smurto, o kaip tik – pažiūrėti jam tiesiai į akis.
Vietoje filmo, pilno smūgių ir smurto ringe, žiūrovai gauna lėtą, veikėjų vidinėmis kovomis paremtą juostą, kurioje gausu nesėkmių. Sakytume, eilinis lietuviškas filmas, tačiau jis toks, koks ir turėtų būti, – skirtas ne kiekvienam.