Kino pavasaris
31-asis Kino pavasaris neskubėdamas atbėgo, bet, kad ir kaip būtų gaila, pralėkė akimirksniu. Pamatytų filmų skaičius kuklus – viso labo septyni, bet nė su vienu nebuvo prašauta, netgi priešingai, kiekvienas paliko savotiškai gilų įspūdį.
Apie visus neprirašysi, nes daugiausiai dėmesio nusipelnė „Sentimentali vertė“ (Senimental Value, 2025), „Repriza“ (Reprise, 2006), „Vandens chronologija“ (Chronology of Water, 2025) ir „Renovacija“ (2025) – filmai, kuriuose veikėjai vaizduojami kaip kompleksiškos, vietos dabartyje nerandančios asmenybės.
Joachimo Triero herojų trapumas
Žavu, kaip J. Trieras mato pasaulį ir žmogų jame: išorėje stiprų, bet viduje gležną, persekiojamą praeities nuoskaudų, pasimetusį, ieškantį savęs aplinkoje, kuri kelia spaudimą diktuodama įsisenėjusius stereotipus. Režisieriaus veikėjai artimi, atspindintys kompleksiškumą ir krizę, nuo kurios neįmanoma pabėgti.
„Sentimentali vertė“ subtiliai išskleidžia ne vieno, bet kelių žmonių vidinius konfliktus: šeima nėra saugi vieta, o kaip tik neišspręstų, nutylėtų emocijų kupina erdvė. Veikėja Nora (vaid. Renate Reinsve) kartu su savo tėvu Gustavu (Stellan Skarsgård) ir seserimi Agnes (Inga Ibsdotter Lileaas) nuolat balansuoja tarp noro suprasti vienas kitą ir nesugebėjimo to padaryti. Menas (kino industrija, kurioje sukasi Gustavas, ir teatras, kuriame vaidina Nora) filme nesuteikia visiškos paguodos – jį veikiau galima įvardyti kaip bandymą bent trumpam sustabdyti vidinį chaosą.
Tuo tarpu „Repriza“ pulsuoja jaunatviška energija, kuri greitai ima blėsti susidūrus su realybe. Du draugai, Filipas (Anders Danielsen Lie) ir Erikas (Espen Klouman Høiner), siekiantys literatūrinės šlovės, vaizduojami ne kaip užtikrinti savo jėgomis herojai, o kaip nuolat svyruojančios, save sabotuojančios asmenybės. Jų ambicijos, meilės dramos ir psichologiniai lūžiai susipina į netvarkingą, bet žmogišką visumą, kurioje viskas nuolat slysta iš rankų.
Iškreipta tikrovė Kristen Stewart režisūriniame debiute
Ir kraupu, ir paradoksaliai žavu, kaip „Vandens chronologijoje“ realistiškai vaizduojama nuo praeities traumų negalinti pabėgti mergina. Montažu gebama žiūrovą nukelia į traumos paveiktą protą, kai prisiminimai tampa fragmentiški, o asmenybė neaiški, todėl reikia bandyti ją susirinkti iš pabirusių dalių.
Kasdieniški, laimingi momentai persipina su keliančiais pasibjaurėjimą – galima pasijausti įstrigus Lidijos (aktorė Imogen Poots) nepailstančioje galvoje (atsiminimų nuotrupos veja viena kitą, gyvenama tarp praeities ir dabarties), jos neracionaliuose gyvenimo pasirinkimuose, kai už savo veiksmus neprisiimama jokia atsakomybė. Net kūrybos atradimas ar ilgą laiką lankomas plaukimas, panašu, nėra išsigelbėjimas nuo to, kas buvo patirta.
Vidinė renovacija Gabrielės Urbonaitės filme
„Renovacijoje“ siužetas gan kukliai, bet įtikinamai parodo, koks kompleksiškas dėl, iš pirmo žvilgsnio, niekų gali būti žmogus. Pagrindinė veikėja Ilona (aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė) su savo vaikinu persikrausto į daugiabutį, kuriame vykdoma renovacija. Panašu, kad tai iššaukė dar stipresnę artėjančio 30-mečio krizę, apimančią jausmus, ateities vingius. Jos priimami sprendimai ne kartą verčia kilstelėti antakį, bet juk žmogus, vedamas chaotiškų jausmų, ne visada elgiasi logiškai. Čia ir slepiasi po truputį griūvantis Ilonos vidinis pasaulis, kurį ji imasi renovuoti filmo pabaigoje.
Jei visko būtų dar daugiau, intensyviau ir istorija užsitęstų iki dviejų valandų, išeitų juosta, artima J. Triero „Blogiausiam žmogui pasaulyje“ (The Worst Person in the World, 2021): matyti sąsajos tarp pagrindinių filmų veikėjų, tarp paties siužeto (nors ir dalinai).
Gera žinia, kad festivalis vis dar tęsiasi: žiūrimiausius filmus, tarp jų „Sentimentalią vertę“, pelniusią „Oskarą“, vis dar galite pamatyti kino teatruose. Repertuarą rasite užsukę į „Kino pavasario“ tinklalapį.