„Arko yra geriausio galimo scenarijaus metafora.“
– Ugo Bienvenu
Gyvenimas verda žemėje, kurioje beveik visus darbuotojus, net mokytojus ir aukles, pakeičia robotai, o tėvus ir gėles namuose ar augalus parduotuvėje – jų hologramos. Skamba visai realistiškai, tiesa? Prancūzų režisieriaus Ugo Bienvenu mokslinės fantastikos animacinis filmas „Arko“ (Arco, 2025) pasakoja optimistišką, spalvingą istoriją, panašią į herojaus Arko vaivorykštės kostiumą, ir paliečia ateities, aplinkosaugos, žmogiškumo temas, kelia vieną iš daugelio galimų klausimų: kaip keičiasi pasaulis, valdomas technologijų.
„Oskarui“ nominuotos ranka pieštos animacijos veiksmas vyksta tarp dviejų laikų: ekologinių problemų ir technologinio amžiaus virsmo valdomų 2075-ųjų ir tolimos, harmoningos ateities. Robotų valdomas pasaulis, gerai pagalvojus, nėra toks jau tolimas ar sunkiai įsivaizduojamas technologijų amžiuje: metalinės judančios dėžės perima fizinius darbus, moko, saugo ir augina vaikus, atstodami tikruosius globotojus. Tėvai egzistuoja tik kaip projekcijos, fizine forma visai nepasiekiami. Ir tai ne klasikinė distopija, kurioje vaizduojama akivaizdi katastrofa, žmonijos pokytis, verčiau toks gyvenimas parodomas kaip norma.
„Arko“ artimesnis ne apokaliptiniam kinui, o tokiam filmui kaip „Ji“ (Her, 2013), kuriame gyvas ryšys pakeičiamas dirbtiniu intelektu, imituojančiu algoritmo sukurtą tobulą moterį, atliepiančią vyro poreikius. Tačiau skirtingai nei Spike‘o Jonze juosta, U. Bienvenu animacijoje atsisakoma cinizmo ir pagrindine laikysena pasirenkama viltis, pasireiškianti per berniuko Arko iš ateities ir 2075-ųjų mergaitės Iris paprastą, bet jautrų ryšį. Vaikai yra alegorija į paskutinį tikro žmogiško ryšio atspindį: Iris, auganti su robotu, ilgisi tikro žmogiško ryšio, nori pokyčių, todėl pasirodžius Arko ji dar labiau ima suvokti, ko trūksta technologijų pasaulyje.
Neprošal pasigilinti į roboto Miki personažą, užauginusį Iris ir jos mažąjį brolį. Kalbantis, visus darbus atliekantis dirbtinis globėjas nėra bergždžias technologinis produktas, priešingai – jis rūpinasi vaikais kaip savais, jaučia primityvią empatiją ir turi atmintį. Taip atskleidžiamas paradoksas: Miki gali pasirūpinti vaikais, bet negali pakeisti santykio su tėvais, todėl robotas tampa objektu, užpildančiu tuštumą tarp technologijos ir gyvos būtybės.
Aplinkosaugos tematika vystoma subtiliai. Klimato krizę galima įžvelgti paslėptą už mažų detalių: hologramų, suaugusių ir vaikų, vaikštančių su akis blokuojančiais akiniais (tikėtina dėl aukštos UV spinduliuotės), saulės arba visai nėra, arba ji akinančiai ryški, dažnai siaučia grėsmingos audros, nuo kurių saugomasi slepiantis po apsauginio kupolu, uždengiančiu visą miestą nuo galimos žalos. Pasaulis nesunaikintas, paukščiai vis dar skraido, medžiai, žolė žaliuoja, bet ilgainiui, jei nebus puoselėjama harmonija tarp gamtos ir žmogaus, tai gali virsti distopija.
Animacijoje pasirenkamas lėtas veiksmas, dėmesys momentams, taip sukuriama distancija, leidžianti ir įsitraukti į istoriją, ir išlikti pasyviu stebėtoju. Iš šios perspektyvos „Arko“ primena plačiai žinomo japonų režisieriaus Hayao Miyazakio kūrybą, kurioje svarbus buvimo pasaulyje pojūtis, ne vien veiksmu pagrįstas siužetas. Panašumų galima rasti su H. Miyazakio „Berniuku ir garniu“ (The Boy and the Heron, 2023), nagrinėjančiu, kaip gyventi blogio kupinoje žemėje ieškant šviesos tunelio gale – pražūtyje. Nors „Arko“ nėra toks niūrus kaip pastarasis, viltis ir sieja abu animacius filmus. Nors U. Bienvenu animacija jungia skirtingus laikus, filmas renkasi paprastesnę, struktūriškai nekomplikuotą siužeto formą.
Kai šiuolaikinėje mokslinėje fantastikoje įprasta skleisti nerimą, rodyti katastrofas ar technologinį pesimizmą, kaip atsvara „Arko“ yra tas nuoširdus, vilties suteikiantis filmas. Aktualios problemos jame nėra ignoruojamos, tik parodomos kitu formatu, todėl optimizmas nėra naivus, kaip gali pasirodyti. Tolima ateitis, – utopija, panaši į Arko namus, ar lėtai artėjanti distopija Iris gyvenvietėje, – priklauso nuo to, kaip gebama kurti santykius su aplinkiniais, bet ne technologijomis, neva galinčiomis atstoti trūkstamą ryšį.
Galiausiai „Arko“ primena, kad technologijos vienos pačios nepakeis to, kas iš esmės yra žmogiška. Ryšys, draugystė ir supratingumas yra pamatinės vertybės, vedančios į geresnę ateitį. Ši švelni animacija, paliekanti žiūrovą apmąstyti daugiasluoksnes temas, viltingai pateikia klimato krizę kaip progą kartu kovoti už aplinkosaugą ir žmogiškumą.
„Arko“ premjera kino teatruose – balandžio 10 dieną.