Kino operatorius Vytautas Katkus: „Tą akimirką tikiu savo personažu ir jau beveik stoju ant lentos“

Kino operatoriaus ir režisieriaus Vytauto Katkaus filmavimo manierą sunku supainioti su kieno nors kito. Filmai, prie kurių Vytautas dirbo, pristatomi garsiausiuose pasaulio kino festivaliuose. Kanų ir Venecijos festivalių žiūrovai matė ir jo paties režisuotus trumpametražius filmus. Netrukus šalies kino teatruose pasirodys naujas operatoriaus darbas – dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“, kuriame Vytautui teko patirti daugybę naujų dalykų.

Jau gegužės 1 dieną Lietuvos kino teatrus pasieks kino ir televizijos kompanijos „Kūrybinis avangardas“ komandos kurta, Vytauto Dambrausko režisuota, V. Katkaus nufilmuota dokumentinė istorija apie kojos netekusį Rapolą Micevičių, šiais metais dalyvavusį Milano ir Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse.

Reklama

Snieglenčių kroso rungtyje Rapolas pateko tarp stipriausių pasaulio atletų ir galutinėje įskaitoje užėmė devintą vietą. Lietuvių sportininko dalyvavimą žiemos paralimpinėse žaidynėse galima vadinti istoriniu – po 32 metų pertraukos čia vėl plevėsavo Lietuvos vėliava.

Prieš filmo premjerą operatorių V. Katkų kalbino Laisvė Radzevičienė.

Mes žinome kiek kitokį operatorių Vytautą Katkų – gal švelnesnį, labiau filosofinį. Šį kartą ėmeisi dokumentikos, kurios centre – sportininkas, paralimpietis, žmogus, skraidantis jėgos aitvaru ir snieglente. Ar šis darbas tau buvo neįprastas?

Man labai patinka dokumentikos žanras. Kiekvieną sykį daug išmokstu, susipažįstu su žmonėmis, atsiduriu erdvėse, kur šiaip neatsidurčiau. Kad ir šį kartą – rodos, nei slidinėju, nei kaituoju, atrodė, kaip visa tai reikės nufilmuoti?!

Filmavome kalnuose, filmavome vandenyje, tačiau tai nebuvo sporto dokumentika, labiau – stebimoji, tai, ką esu pratęs daryti. Jaučiausi lygiai taip pat, tarsi filmuočiau bet kurį kitą dokumentinį filmą. Tiesiog filmo personažas buvo erdvėje, prie kurios turėjau prisitaikyti.

Įdomu, ką pamatei Rapole per savo filmavimo kamerą?

Įdomiausia buvo tai, ką mačiau savo akimis, o ne per kamerą. Tik kaip tai pagauti? Kaip užfiksuoti? Rapolas yra iš tų žmonių, kurie labai gerai žino, kas yra kamera, jis filmuoja pats save, ne kartą filmavosi televizijoje, taigi, turi nemažai patirties. Jis žino, kada kamera įsijungia, jos nebijo. Kai taip yra, gana sunku atkapstyti pačius tikriausius dalykus.

Mane sužavėjo begalinis jo užsispyrimas. Ir tai, koks jis atsidavęs tam, ką daro. Su kokia meile! Su kokiu džiaugsmu! Tai motyvuoja ir pačiam imtis dalykų, kuriems kartais pritrūksta drąsos. Daug galvojau apie Rapolo kelią, apie tai, kaip jis, patyręs tokią traumą, praradęs dalį kojos, išvis sugebėjo tapti profesionaliu sportininku?!  Man gana sunku suprasti jo motyvus, pasiryžimą, bent jau numanyti, kas anuomet buvo jo galvoje.

Jo linksmumas, gebėjimas su visais sutarti ir susitarti, derybininko įgūdžiai negali nežavėti: atvykstam į kalnus filmuoti, nežinom, nuo ko pradėti, žiūrėk, Rapolas per pusvalandį jau suderinęs, kad komanda nemokamai pakiltų keltuvu, gavęs leidimus, kad atsidurtume vienoje ar kitoje filmavimo vietoje. Ir viskas su tokiu lengvumu, laisvumu ir nuoširdumu! Visada mums sakydavo: „Tik praneškite, ko reikia, viską padarysime“. Įsivaizduojat, filmuojame filmą apie jį, o jis mums padeda.

Turbūt, labiau įprasta, kad negalios ištikti žmonės gaili savęs, o mes gailime jų. Rapolas, atrodo, to neturi…

Panašu, kad taip. Tuo pačiu kalbėjome, kad jam gal kiek trūksta to sportinio pykčio, o tai šiek tiek stabdo.

Rapolas yra žmonių žmogus. Ir tai įrodo į paralimpines žaidynes atvykęs didžiulis gerbėjų būrys, jokios kitos šalies snieglentininkas neturėjo tokio palaikymo.

Ar galima sakyti, kad jums, filmo kūrėjams, pro vandenis ir sniegus, per jėgos aitvarus ir snieglentes pavyko pamatyti žmogų?

Tikrai pavyko pamatyti, koks jis užsidegęs, koks motyvuotas, per smulkias detales sudėlioti žmogaus dėlionę. Filmavome, kaip jis veda pamokas, jose – tokia šiluma, kad, rodos, pats eitum ir mokėtumeisi. Nors žinau, kad nieko bendra su jėgos aitvarais neturiu, tą akimirką tikiu juo ir noriu pradėti, beveik stoju ant lentos.

Sukūrėme filmą ne apie sportininką, o apie žmogų.

Užsiminei, kad turėjote gana sudėtingų filmavimų – ir kalnuose, kur Rapolas čiuožė snieglente, ir vandenyje, kur jis plaukiojo jėgos aitvaru. Galbūt pačiam irgi teko atsistoti ant snieglentės ar jėgos aitvaro?

Turėjome ir daugiau sunkių filmavimų. Pavyzdžiui, tikras iššūkis su filmavimo kamera tilpti nedideliame Rapolo kemperyje, kur jis tada gyveno. Ir dar įlįsti į kampą, būti kiek įmanoma labiau nematomam, jo neužknisti. Jau sakiau, jis labai jaučia kamerą, tuoj pat atsisuks, ko nors paklaus, tarsi neleis, kad jį stebėtum, įtrauks į procesą. 

Gal septynis kartus filmavome Svencelėje, prie marių, kur Rapolas kaituoja. Reikėjo gerai apgalvoti, kaip su kamera būti vandenyje arti jo, kiekvieną kartą atvykdavome vis geriau pasirengę.

Kalnuose – dar kiti išmėginimai. Aš pats juose žiemą buvau buvęs gal tik kartą, per filmavimus patyriau, kad kalnai turi savo taisykles. Vieni keltuvai, kiti keltuvai, gondolos, nieko nesuprantu, o dar žemyn reikės nučiuožti (juokiasi). Bet tikrai – negi su kamera čiuoši?! Rapolas ir čia viską sutvarkė – pats nugabeno techniką žemyn, suorganizavo ir mums sniego motociklus.

Filmuojant tikrai buvo vietų, kai kildavo daugybė klausimų, bet atsakymai kažkaip savaime ateidavo. Manau, tai, kad buvome nedidelė komanda, irgi prisidėjo: kiekvienas darėme daugiau nei pridera.

Ką pats išsinešei iš šio projekto?

Po filmo tikrai liks Rapolo motyvacija ir užsispyrimas. Toks nepiktybinis. Atrodo, užsispiria, daro, padaro, ir tame – tiek laisvumo! Liks režisieriaus Vytauto ir prodiuserio Vlado pusryčiai ir vakarienės, daug visokių smulkių dalykų. Bet svarbiausia – Rapolas. Norėčiau išlaikyti mūsų ryšį ir po filmo. Suprantu, gal draugais netapsime, tačiau norisi jį sekti, matyti, ką veikia, palaikyti.

Kino kūrėjams, ypač dokumentiniame kine, matyt, nėra lengva palikti savo filmų personažus?

Operatoriui gal kiek lengviau, nes santykis užsimezga tik filmavime, o režisierius su personažu bendrauja ir prieš filmą, ir jį kurdamas, ir po premjeros.

Smagu, kai per filmavimus atsiranda draugai, bet tikrai neprivaloma jų išsinešti iš kiekvieno filmo. Kartais santykis su personažais išgaruoja, padarei darbą ir palieki. Manau, gana sveika atsiriboti nuo darbų.

Kaip manai, ar personažas nulemia filmo sėkmę?

Kažkuria prasme personažas yra filmo pagrindas, nuo jo viskas prasideda. Klausimas – kaip jis bus atskleistas? O čia jau – visos komandos meistrystė.

Aplink mus yra daugybė labai įdomių žmonių, tačiau ne apie visus juos sukuriami dokumentiniai filmai. Matyt, reikia ir personažo noro, ir asmenybės daugiasluoksniškumo, kuris ne visada atsiskleidžia. 

Rapolas yra labai daugiasluoksnis, supratau tai filmuodamas, tikiuosi, žiūrovas pamatys jį taip pat. Norėdavau jį stebėti, suprasti jo mintis. Kartais atrodydavo, kad gal ir jis pats savo minčių nesugaudo – jo planai nuolat keičiasi.

Filmuodamas galvojau apie ploną ribą, kurią peržengus, Rapolo gyvenimas galėtų tapti parodomuoju nušvitimu. Bet būdamas šalia jo aiškiai supranti, kad jis yra tikras, nevaidina. Prodiuseris eina iš proto, kai Rapolas laiku nepasirodo filmavimuose, o man – labai faina stebėti žmogišką idealą, kuris galėtų tapti mano draugu. Juk tai ir svarbiausia – tiek daug vienoje asmenybėje pamatyti!

Man labai įdomu, kur Rapolas toliau eis, kiek jis dar visko prisigalvos. Žinau, kad tikrai ruošis antrai paralimpiadai, juk tik pradėjęs šiais metais visus nustebino. Norisi, kad neišsitaškytų darbuose, kad siektų savo tikslo. Bet net jei taip nebus, vis tiek įdomu sužinoti, ką toliau jis sugalvos.

Rapolas – akimirkos žmogus, jo gyvenime viskas vyksta čia ir dabar. Neatrodo, jog jam ir aplinkiniams tai labai kenktų.

Vytautai, ar kartais nepagalvoji, kad filmuodamas kitų filmus, tarsi prarandi savo kūrybos laiką?

Tikrai ne, man kaip tik labai patinka dirbti operatoriumi, šiame darbe matau daug prasmės. Oficialiai, pagal profesija aš juk ir esu kino operatorius. Džiaugiuosi galėdamas dirbti skirtinguose projektuose – ir vaidybiniuose, ir dokumentiniuose. Kiekviename daug išmokstu, visa tai parsinešu į savo projektus.

Studijuojant, o ir vėliau, po studijų, man atrodė, kad norėčiau kurti tik vaidybinį kiną, dokumentika rodėsi per sunki, per ilgai reikia laukti rezultato. Viskas pasikeitė po darbo su Aiste Žegulyte ir jos filmo „Animus Animalis“. Filmo kelionė truko beveik septynerius metus, per tą laiką Aistė mane supažindino su dokumentika. Nuo tada supratau galimybes: juk į dokumentiką galiu kažką atnešti iš vaidybinio kino, o vaidybiniame – panaudoti žinias, kurių gavau filmuodamas dokumentiką. Ir tai, kas akademijoje atrodė du skirtingi pasauliai, susijungė. Man labai patinka ši įvairovė.

Filmas „Viena koja aukščiau“ Lietuvos kino teatruose – nuo gegužės 1 dienos. Filmo generalinis rėmėjas – „Bitė Lietuva“, informacinis partneris – TV3 žiniasklaidos grupė. Filmo režisierius – V. Dambrauskas, pagrindinis operatorius – V. Katkus, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, prodiuseriai – Arnas Vosylius ir Vladas Sakalauskas.

Filmo anonsas: