Yra režisierių, kurių darbų publika laukia dėl istorijos arba garsių aktorių pasirinkimo, ir yra Christopheris Nolanas – šios pavardės pakanka, kad bilietai į seansus būtų sparčiai išpirkti. Nesvarbu, ar po peržiūros jo filmas bus pavadintas vienu geriausių, ar sukels aršias diskusijas, akivaizdu dėl vieno: juostos lengvai pamiršti nepavyks. Šį kartą ne išimtis ir naujausias režisieriaus filmas „Odisėja“ (The Odyssey, 2026), sukurtas remiantis senovės graikų poeto Homero epu tokiu pat pavadinimu.
Ch. Nolano „Odisėja“ įtraukia nuo pirmųjų minučių ir nepaleidžia iki pat pabaigos, nes tai nėra tik pasakojimas apie vyrą, bandantį grįžti namo. Tai filmas apie karo kainą, kaltę, ilgesį ir žmogų, kuris po didžiausios savo gyvenimo pergalės nebežino, ar dar išgali po tiek laiko gyventi taikoje. Prieš tūkstančius metų Homero parašyta istorija nepraranda savo aktualumo ir šiandien – už mitologinių būtybių, dievų ir prakeiksmų slypi žmogiškos emocijos ir noras būti ten, kur saugu.
Dar iki premjeros daugiausia kalbėta visai ne apie kino juostos istoriją, siužetą: vieniems užkliuvo aktorė Zendaya, įkūnijusi karo deivę Atėnę, kiti piktinosi Elliotu Page‘u, neva, kodėl translytis išvis čia nusifilmavo, taip pat aštrių replikų neišvengė Lupita Nyongo, suvaidinusi Trojos Heleną. Buvo ir paskaičiuota, kiek gi istorinio tikslumo ir graikų kultūros iš antikinio kūrinio liko Ch. Nolano filme. Pastaruosius nuogąstavimus galima suprasti, tačiau ironiška, kad bene rimčiausios diskusijos kilo dėl veikėjų, kurie kartu sudėjus ekrane praleidžia mažiau nei dvidešimt minučių.
Anksčiau suprasdavau žmonių lūkestį, kad knygos adaptacija „privalo“ perteikti literatūros kūrinio turinį. Tačiau adaptacija nėra kopija, niekada nebuvo ir nebus. Sakyčiau, kad tai savita režisieriaus interpretacija, neišvengiamai „perfiltruojanti“ originalą per dabartinio laiko kultūrą, technologijas ir kino, kaip skirtingos medijos, kalbą. Todėl klausimas, ar Ch. Nolanas buvo „pakankamai ištikimas“ Homerui, esti mažiau įdomus nei tai, ar jam pavyko sukurti įsimintiną, dėmesio vertą kino filmą.
Tad ar pavyko? Taip. Režisierius išlaiko pusiausvyrą tarp didingų kadrų ir intymių akimirkų. Vieną minutę matomas įspūdingo dydžio (beje, ne joks CGI) Trojos arklys, sunkiai tempiamas per smėlynus, kitą – kraupus Odisėjo žvilgsnis, talpinantis daugiau prasmės nei ilgiausi dialogai ar garsiai išsakomos herojaus mintys. Nors filmo struktūra epizodinė, prisiminimai pinasi su dabartimi, kiekvienas sustojimas kelionėje natūraliai veda prie kito.
Mitologinės būtybės, kaip ciklopas, milžinai, ragana, sirenos ar jūros pabaisa, nė akimirkai nesutrikdo filmo realumo jausmo: mistika natūraliai įsilieja į pasaulį, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka žmogui.
Nemenką įspūdį palieka ir tai, kiek daug šiame filme tikrovės. Šiandien, kai didžiuosiuose veiksmo filmuose neapsieinama be žaliojo ekrano, Ch. Nolanas dar kartą pasirinko eiti sunkesniu keliu: vienoje scenoje matomi tūkstančiai karių iš tiesų yra realūs aktoriai ir jei jūroje plaukia laivai – jie tikrų tikriausi, nors, tiesa, ne iš to laikotarpio (vienas iš istorinių netikslumų).
Tomas Hollandas (filme – Odisėjo ir Penelopės sūnus Telemachas) pasakojo, kad pirmą kartą atvykęs į filmavimo aikštelę Maroke jautėsi patekęs ne į kino studiją, o į gyvą bronzos amžiaus rekonstrukciją. Net maždaug 18 metrų aukščio ciklopo modelis buvo pastatytas tikrame urve, o ne sukurtas naudojantis kompiuteriu. Tipinis Ch. Nolano kūrybos bruožas.
Dėmesys detalėms juntamas viso filmo metu. Juostos kūrimas vyko Maroke, Graikijoje, Italijoje, Islandijoje ir Škotijoje, kiekviena vieta pasirinkta ne atsitiktinai. Maroko Ait Benhadu tvirtovė, anksčiau matyta Ridlio Scotto „Gladiatoriuje“ (Gladiator, 2000) ir Stepheno Sommerso „Mumijoje“ (The Mummy, 1999), šįkart virto Trojos miestu. Islandijos juodo smėlio peizažai tapo požemio pasauliu, Italijos salos – Itake, todėl fantastiškiausios scenos nepraranda tikrumo ir neužgožia realybės.
Prie gero kino juostos sukūrimo prisidėjo ir kūrybinės komandos rankos: Ch. Nolano mėgstamo kino operatoriaus Hoyte van Hoytemos kamera, montažo režisierės Jennifer Lame montažas ir kompozitoriaus Ludwigo Göranssono muzikinis takelis veikia kaip vienas stiprus ansamblis. Nuo matomų kadrų nesinori atitraukti akių dėl apgalvotos kompozicijos, o girdima muzika sustiprina emociją ten, kur to labiausiai reikia.
Aktorių parinkimas taip pat vertas pagyrų, nors žinomi veidai pradžioje gali kelti dvejonių. Mattas Damonas suvaidina Odisėją – ne nepažeidžiamą didvyrį, o žmogų, pavargusį nuo karo ir desperatiškai siekiantį grįžti namo. Įsimenamas Anne Hathaway, kaip Penelopės, vaidmuo. Neilgas Samanthos Morton, kaip raganos Kirkės, pasirodymas įsimins ilgam, nes jos scenos tinkamos siaubekams arba režisieriaus Roberto Eggerso filmams.
Ar filmas tobulas? Žinoma, ne. Visada atsiras dar daugiau norinčių matyti idealią adaptaciją. Antikos istorijos entuziastai neabejotinai ras tūkstančius vietų, dėl kurių norės pasiginčyti. Tačiau nė vienas šių priekaištų neužgožia visumos. Tas pats minėtasis „Gladiatorius“ nebuvo sukurtas remiantis vien tik istorijos vadovėliais, bet tai nesutrukdė filmui tapti kino klasika.
„Odisėja“ yra ta kino juosta, kurią tiesiog būtina pamatyti IMAX’e. Ne tik todėl, kad tai pirmasis pilnametražis, visiškai nufilmuotas IMAX kameromis, bet ir dėl kitos paprastos priežasties: pasibaigus filmui norėsis dar kurį laiką pasilikti kino teatro kėdėje, nes Christopheris Nolanas ir toliau kuria kiną, apie kurį bus diskutuojama dar ilgai.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
