M-Films
Andriaus Blaževičiaus filmai retai apsiriboja viena tema. „Skyrybos karo metu“ (2026) iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip banali istorija apie vyrą ir žmoną, nusprendusius skirtis, bet juostoje atsiranda vietos ne tik santuokos dramai. Karas Ukrainoje, visuomenės susiskaldymas, moraliniai pasirinkimai, propaganda ir kitos temos susipina į vieną pasakojimą, kuris vietomis atrodo chaotiškas. Tačiau galbūt toks yra dramos tikslas – juk žmogaus gyvenimas taip pat sukasi aplink gausybę aplinkybių.
Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Vytas (Marius Repšys) išgyvena santuokos krizę. Atrodytų, nieko ypatingo – skyrybų istorijų kine netrūksta. Tačiau Marija pasirenka gana prastą momentą pranešti vyrui, kad nori skirtis. Kitą dieną, po šios žinios, Rusija užpuola Ukrainą, o dviejų veikėjų gyvenime prasideda savotiškas mažasis karas, kuriame nėra lengva nutarti, kuri pusė teisi.
M. Repšys šįkart matomas kitoks nei Jurgio Matulevičiaus „Kinų jūroje“ (2025), kurioje jo (anti)herojus Osvaldas nuolat tvardo pyktį ir bando išsikapstyti iš savo paties klaidų, toksiško vyriškumo. Vytas taip pat ieško savęs, tačiau jo kova gerokai tylesnė.
Jis nėra tipinis kovotojas, kurį įprasta matyti M. Repšio vaidmenyse. Vytas yra žmogus, ne visai suprantantis, ką daryti su savo gyvenimu, kai vienas svarbiausių jo atramos taškų ima slysti iš po kojų. Aktorius labai gerai išlaiko tą neapsisprendimą – kartais Vytą galima suprasti; kartais jo tingus būdas ir elgesys ima erzinti.
Skyrybų centre atsiduria ir poros dukra, kurią vaidina jaunoji aktorė Amelija Adomaitytė. Visoje šioje istorijoje mergaitė nėra tik tėvų skyrybų liudininkė – ji savaip reaguoja į tai, kas vyksta, nebijo veiksmais parodyti vidinio maišto prieš neteisybę. Veikėja drąsiai atskleidžia savo poziciją, kurią galimai perėmė iš tėvų, karo kontekste besiimančių veiksmų.
Apie šį žiūros kampą buvo kalbėta rugsėjo 28 dieną „Skalvijoje“ vykusiame susitikime su „Skyrybos karo metu“ kūrybine komanda. Operatorius Narvydas Naujalis pasakojo, kad būtent dukros perspektyva buvo svarbi kuriant filmo vaizdą.
Kadrai nufilmuoti iš apačios, ne akių lygyje, taip sukuriant nepatogumą. Stambiu planu daugiausia matome dukrą, o Marijos ir Vyto veidai nuo žiūrovo laikomi atokiau. Toks sprendimas sąmoningas – stambus planas sukuria daugiau empatijos, o šiame filme jos norėta parodyti mažiau.
Tai pasirodė vienas įdomiausių „Skyrybų karo metu“ sprendimų. Filme neleidžiama pernelyg patogiai prisirišti prie vieno veikėjo. Jie stebimi iš šalies, bandoma suprasti, kas slypi už jų žodžių, žvilgsnių ar sprendimų. Kamera tarsi atsisako išduoti, kieno pusę reikėtų pasirinkti.
Vizualiai „Skyrybos karo metu“ taip pat nėra malonus filmas. Desaturuotos spalvos primena karo realybę, kamera nuolat keičia atstumą tarp veikėjų. N. Naujalis, dirbęs kuriant ir ankstesnį A. Blaževičiaus filmą „Bėgikė“ (2021), pasakojo, kad filmuojant „Skyrybas karo metu“ didžiausias dėmesys buvo skiriamas ne fiziniui, o psichologiniui nuovargiui. Jį nebuvo sunku pajusti peržiūros metu – stebint scenas labiau pavargsta protas, nes tenka suvirškinti įvairiapusiškas pozicijas, priprasti prie lėto filmo tempo.
Karo tema juostoje lieka šiek tiek toliau nuo dėmesio centro, bet neišnyksta. Karinis konfliktas kaip tik išryškina veikėjų įsitikinimus ir prieštaras. Kada iš tiesų elgiamasi pagal savo vertybes, o kada tik norima atrodyti geresniu? Kiek nuomonė yra formuojama aplinkos? Ir ar žmogui lengva išlikti empatišku, kai jis yra įskaudintas?
M-Films
A. Blaževičius į šiuos klausimus atsakymo nepateikia. Vietoje to leidžia veikėjams konfliktuoti, o žiūrovui pačiam spręsti, kas yra teisinga. Kartais tos temos pradeda stumdytis tarpusavyje, filmas išsiplečia į kelias skirtingas puses. Galiausiai jos susijungia į vieną – gana kompleksišką žmonių gyvenimo peizažą.
Gal dėl to drama „Skyrybos karo metu“ kai kam gali pasirodyti užtęsta. Visgi filmo tempas didžiąja dalimi atrodo pateisinamas. Neskubama išsiaiškinti, ar Marija ir Vytas tikrai išsiskirs. Vietoje to rodoma, kas nutinka žmonėms, kai vienu metu griūva keli dalykai.
Turbūt šioje vietoje slypi visa filmo stiprybė – nėra brukamos banalybės apie skyrybas. Pasirenkama pasakoti apie žmones, kurie bando susigaudyti savo santykiuose, įsitikinimuose ir gyvenime tuo metu, kai rytojus nebėra toks užtikrintas kaip anksčiau.
Kaip ir realybėje, viskas vyksta vienu metu: kartais visko per daug, vyrauja chaosas, bet visa tai anksčiau ar vėliau susidėlioja į bendrą visumą, leidžiančią lengviau atsikvėpti.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
