Ne taip ir seniai, o tiksliau – užpernai, pasirodė vienas geriausių visų laikų prancūzų filmų – „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011). Kino juostoje pasakojama istorija apie paralyžiuotą milijonierių Filipą (akt. Francois Cluzet) ir Drisą (akt. Omar Sy), kuris tampa naujuoju Filipo pagalbininku ir prižiūrėtoju, nors visišai neturi jokios slaugytojo patirties.
Filmas paremtas tikrais faktais. Juosta pastatyta, remiantis prancūzų verslininko ir aristokrato Philippe`o Pozzo di Borgo istorija. 1993 metais birželio 23 dieną įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu Philippe`as sklandydamas parasparniu smarkiai susižalojo ir buvo paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų. Juo rūpintis pradėjo Abdelas Sellou.
Režisieriams Olivier`ui Nakache ir Eric`ui Toledano įkvėpimąas kurti filmą kilo 2004 metais peržiūrėjus dokumentinė kino juosta apie tai, kaip jaunas priemiesčio gyventojas buvo pasamdytas prižiūrėti ir rūpintis Philippe`u. Pats Philippe`as apie savo istoriją papasakojo 2001 metais išleistoje knygoje „Antroji galimybė“, šia knyga taip pat buvo remiamasi rašant filmo scenarijų.
Francois Clozetas asmeniškai aplankė Philippe`ą, norėdamas gauti visą būtiną informaciją savo vaidmeniui. Kurį laiką jis įdėmiai stebėjo ir analizavo Philippe`o judesių, kvėpavimo ir kalbos manierą. Filmo režisieriai prieš projekto pradžią taip pat svečiavosi Philippe`o namuose Maroke. Ši pažintis tik sustiprino norą sukurti filmą, o Philippe`as pasidalino savo įžvalgomis ir davė vertingų patarimų.
Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras… Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio.
Kino kritikai ne tik liaupsina šį filmą, bet taip pat negaili ir priekaištų. Kai kurie mano, kad juosta yra rasistinė – vienas pagrindinių veikėjų yra juodaodis, ką tik paleistas iš kalėjimo, neišauklėtas, nekultūringas, gyvena skurdžiai. Dar viena kritikų strėlė filmui – tyčiojimasis iš fizinę negalią turinčio žmogaus. Bet šis „tyčiojimasis“ ir sentimentalumo nebuvimas kaip tik pasirodo minėtose komiškose situacijose, kurių Philippe`as ir prašė!
Taip, galima teigti, jog istorija yra nuspėjama, – skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, iš pažiūros turintys nedaug bendro, prisiriša vienas prie kito, visa tai virsta gražia draugyste ir kiekvienas iš to gauna naudos bei pasipelno savaip. Tačiau, ko gero, svarbiausias dalykas – filmas neprailgsta. Žiūri, kvatoji, po filmo lieki su gera nuotaika ir šiek tiek (o gal ir daug) peno apmąstymams!