Specialiosios Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programos „Šoa“ to paties pavadinimo filmas „Šoa“ (Shoah, 1985) pasakoja istoriją, prie kurios prisiliesti bandyta jau tūkstančius kartų. Tačiau šį kartą režisierius Claude’as Lanzmannas renkasi itin skausmingą kelią. Per daugiau nei devynias valandas trunkantį filmą, žinoma, suskaidytą į kelias dalis, brėžiama holokausto tragedijos linija, atskleidžianti tiek jos liudininkų, tiek ir aukų išgyvenimus.
Žvelgiant vien į filmo „Šoa“ formą, gali susidaryti įspūdis, jog tai vienas paprastesnių dokumentinių darbų – masinių žudynių vykdytojų ir aukų, sugebėjusių išgyventi dujų kameras, liudijimai, papildomi konkrečiomis žudynių vietomis. Lėtai slenkantys Aušvico, Treblinkos, Birkenau vaizdai kuria statišką ir monumentalią filmo atmosferą. Tarsi stengiamasi įsigyventi ir iki galo išjausti holokausto tragediją. Būtent dėl to šis filmas toks sunkus. Žiūrovas pastatomas į akistatą su žmonėmis, penkis kartus išgyvenusiais dujų kameras ir su tais, kurie teigia, jog tiesiog „vykdė aukštesnius nurodymus“.
Galiausiai bandoma apnuoginti absoliutų nacių cinizmą. „Žydai į masinio naikinimo stovyklas būdavo vežami tokiomis pačiomis kainomis kaip ir kiti „Mitteleuropäisches Reisebüro“ klientai, vaikai iki keturiolikos metų būdavo vežami už pusę kainos, o iki ketverių metų keliaudavo nemokamai,“ – teigiama trečios dalies pabaigoje.
Tad nors „Šoa“ forma gana paprasta, tačiau būtent turinys daro šį filmą tokiu svarbiu. Būtent turinys sukrečia. Geriau už bet kokią filmo analizę kalba patys veikėjai – Filipas Miuleris, austrijos žydas penkis kartus pergyvenęs dujų kameras, prisimena: „Savo akimis kiekvieną dieną matėme tūkstančių tūkstančius nekaltų žmonių, pranykstančių kamine. Savo akimis galėjome iš tiesų patirti, ką reiškia būti žmogumi. Šie nekalti žmonės vyrai, moterys, vaikai staiga išnykdavo, o pasaulis tylėjo! Jautėmės apleisti visos žmonijos. Bet šita situacija mokė mus ką reiškia išgyvenimo galimybė. Mes galėjome pajusti neišmatuojamą žmogaus gyvenimo vertę. Mes buvome įtikinti, kad žmoguje gyvena viltis tiek, kiek gyvena jis pats. Kol yra gyvenimas niekada negali būti užgesinta viltis. Štai kodėl mes kovėmės su šiuo sunkiu gyvenimu – diena iš dienos, metai iš metų. Vien tik tam, kad galėtume pabėgti iš šio pragaro.“
Dar vienas ypač svarbus aspektas – naikinimo stovyklos šiandien. Anuometinis stovyklų vaizdas tarsi apgaulingai liudija – čia nieko nebuvo. Ir iš tiesų, gyvenimas toliau teka sava vaga. Treblinkos stotis veikia puikiai – ja ir toliau gabenami kroviniai ir žmonės. Vieninteliai tragedijos liudininkai – neveikiantis peronas, keli pageležinkelėje sumesti pervažų bėgiai. Tai ir viskas. Nėra ir masinių kapaviečių. Žmonės Aušvicą ir Birkenau dažniausiai palikdavo greitai, per 2 ar 3 valandas nuo atvykimo. Kaip teigia režisierius atvykęs į Lenkiją, atrodo, jog Holokaustas tarsi buvo ištrintas iš žmonių sąmonės. Dar daugiau – aplinkiniuose kaimuose filmo autorius netgi aptinka ryškių antisemitizmo ženklų: žmonės džiaugiasi, jog nebėra žydų, nors ir teigia, jog galbūt jie geriau būtų buvę laisvanoriškai išvykę atgal į Izraelį. Tad filmo turinys viršija bet kokias formos išpildymo galimybes. Galiausiai netgi parodo, kad tinkamai išreikšti holokausto tragedijos neįmanoma.
Lėtai ir sunkiai slenkant laikui kino salėje, nejučia prisimeni sceną iš prieš kelerius metus rodyto filmo „Hana Arendt“. Šioje juostoje yra viena labai svarbi istorinė scena. Adolfo Eichmano, žmogaus tiesiogiai atsakingo už šešių milijonų žydų sunaikinimą, teismas. Atgabenus Eichmaną į Jeruzalę daugelis tikėjosi išvysią žvėrį ar bent kažką panašaus. Anaiptol. Už neperšaunamo stiklo sėdėjo padorus, inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus, kuris savo veiksmus teisino aukštesnių instancijų nurodymais. Čia viskas vyksta labai panašiai. Žmonės, prisidėję prie holokausto tragedijos, kalba tiksliai, aiškiai ir paprastai. Jie pasakoja taip lyg spręstų matematinį uždavinį. Taip pat kalba ir Joshua Openhaimmerio juostos „The Act of Killing“ herojai – mirtis taip subanalinima, jog tampa kone kasdieniu reiškiniu. Kodėl? Galbūt, tai vienintelis kelias atsakingiesiems toliau „normaliai“ gyventi – herojizuoti savo veiksmus arba juos savotiškai pamiršti, sutraukiant ligi paprastų atsakomybių atlikimo.
Įdomiausia tai, jog skirtingai nuo konvencinės dokumentikos, „Šoa“ neatrasime nė menkiausios archyvinės medžiagos. Kaip teigia režisierius: „Nėra jokių naikinimo archyvų apskritai. Nė vieno filmuoto medžiagos kadro, nė vienos nuotraukos. Nieko“. Taigi nors virtualiai patekti į naikinimo stovyklas šiandien jau nebeįmanoma, tačiau gyvi liudininkai pasako daugiau „nei tūkstančiai archyvinės medžiagos nuotraukų“ – teigia režisierius.
Kaip pagrindinį filmo „Šoa“ kūrimo akstiną nurodęs baimę, jog praėjus tik keturiasdešimčiai metų (filmas sukurtas 1985 m.), po holokausto jis jau tėra laikomas faktu, sausa istorija, Claude Lanzmann pasiekia savo tikslą. Epiniame tragedijos atpasakojime prieš mūsų akis, tarsi gyvi, stoja įvykiai, pateikiami skaudžiausia įmanoma forma – gyvi liudininkai, išsibarstę po visą pasaulį, pasakoja tai, ką labiau už viską norėtų pamiršti.