Apie kino teatrus Lietuvoje: nuo atsiradimo iki propagandos

Kino teatrai ir jų gyvavimo istorija Lietuvoje – netyrinėta sritis. Tai lėmė keletas veiksnių: kinas yra dar labai jauna meno sritis. Taip pat, pasak kino kritikės Živilės Pipinytės, liūdna, kad Lietuvoje apie kiną vis dar mąstoma kaip apie žemesnio lygio meną; retai į jį žvelgiama, kaip į savarankišką meno rūšį, turinčią savo estetiką, teoriją bei istoriją.

Pamažu senieji kino teatrai uždaromi, o likusius nukonkuruoja rodantys vien komercinį kiną. Iš Vilniuje egzistavusių „tikrųjų“ kino teatrų vieninteliai išlikę – „Ozas“ ir „Skalvija“, Kaune po Nepriklausomybės atgavimo veikė apie dvidešimt teatrų, o dabar tik trys (vieno iš jų – „Romuvos“ – likimas taip pat neaiškus). Straipsnyje bus aptariami kino teatrai Lietuvoje nuo jų atsiradimo iki maždaug 1980 metų, nes šiuo laikotarpiu kino teatrų buvo labai daug, jie buvo gausiai lankomi. Žiūrovai turėjo įvairių priežasčių pasirinkti žiūrėti tam tikrą filmą, o kino teatrų egzistavimą labai veikė istorinės aplinkybės.

Rinkti informaciją apie ankstyvąją Lietuvos kino teatrų istoriją – labai sunku. Beveik neišliko kino medžiagos, sukurtos iki 1940 metų. Parodytos kino teatruose juostos būdavo perdirbamos klijų fabrike. Nelabai galima pasitikėti ir tuometine spauda – lankytojų skaičius galėjo būti išpūstas (kaip ir daug kas tuo metu); dauguma straipsnių autorių aprašydavo kino filmus, režisierius, aktorius, bet ne apie kino teatrų lankomumą, aplinką. Knygų apie kiną, išleistų sovietmečiu, yra mažai. Daug straipsnių ir knygų parašė Vytautas Mikalauskas; jis yra ir vienintelės rimtos Lietuvos kino istorijos kūrėjas. Deja, ji išleista tik 1999 metais (Vytautas Mikalauskas, „Kinas Lietuvoje. Nuoatrakciono iki nacionalinio kino meno“,1999). Žurnale „Kinas“, su pertraukomis leistame nuo 1934 metų, galima rasti daug informacijos apie tuometinį kiną. Jame yra daug straipsnių apie užsienio žvaigždes, naujus rodomus filmus, madas, buvo net skyrelis, skirtas kino filmavimo mėgėjams.

Tačiau informacija nėra objektyvi, tai aiškiai parodoma ir 1972 metais Lietuvos KP Centro komiteto Biuro priimtame nutarime: „Naujuose kino leidiniuose „Kinas“ ir „Savaitės ekranas“ turi būti giliai analizuojamas šiuolaikinės meninės kūrybos procesas, principingai vertinami atskiri kino meno kūriniai, propaguojami tarybinio kino meno laimėjimai“.

Kino teatrų „gimimas“ pasaulyje.

Kino aparato išradėjais bei pradininkais laikomi broliai Lumière’ai, kurie 1895 metais užpatentavo savo filmavimo ir projekcijos aparatą ir demonstravo filmą „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko“. Greitai Lumière’ų pramoga išpopuliarėjo. Tokį greitą išplitimą lėmė tai, kad visuomenei iš feodalinės tapus kapitalistine, sutrumpėjo darbo diena. Žmonės turėjo laiko pramogoms. Kinas puikiai atliko pramogų tiekėjo vaidmenį, nes galėjo parodyti bet kokį filmą daugybei žmonių. Kinas (ir kino teatrai) tapo labai populiarūs visame pasaulyje. Kaip rašė Boleslovas Michalekas, kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą dešimtys milijonų vyrų, moterų ir vaikų ateina į kiną. Margiausia publika susėda prieš ekranus…

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Iš pradžių daugiausia buvo filmuojami kasdienio gyvenimo vaizdai, įvykiai, egzotiškos šalys, tačiau vėliau imta naudotis vis išradingesnėmis priemonėmis. Iki XX a. 3-io deš. filmai būdavo begarsiai, tačiau seansuose visada grodavo pianistai ar net orkestrai, atliekantis muziką, iliustruojančią filmo vaizdus.

Pirmą kartą istorijoje kino teatras žiūrovams atsidarė prieš šimtmetį Paryžiuje. Tai įvyko 1905 metų gruodžio 28 dieną Kapucino bulvare esančioje „Grand café“ kavinėje. Minios susidomėjimas kinu buvo toks milžiniškas, kad kasdien tekdavo surengti beveik po dvidešimt kino seansų. Per kelerius metus atsirado tūkstančiai tokių teatrų. JAV jie buvo vadinami „nikelodeonais“, nes bilietas kainuodavo „nikelį“ (5 ct ).

Kino teatrai Lietuvoje: sėkminga pradžia

Lietuvoje kinas pirmą kartą parodytas Vilniuje Botanikos sode, 1897 metų liepos 3 dieną. Tuomet bilietai nebuvo labai pigūs, tačiau susirinko labai daug žiūrovų. Tais pačiais metais kinas stebino ir kauniečius, vėliau su juo susipažino ir kiti miestai. Tačiau tada dar nebuvo „tikrų“ kino teatrų. Kinas demonstruojamas atsitiktinėse patalpose, sandėliuose, kluonuose. Tada tik pakabindavo ant sienos baltą drobulę – ir būdavo „tikras“ kino teatras. Tokių „keliaujančių“ kino teatrų buvo palyginti daug. Tereikėdavo nusipirkti kino projekcijos aparatą ir juostų. Štai 1914 metais po Lietuvą sėkmingai keliavo filmų demonstratorius vilnietis knygnešys Kaminskas.

Pirmasis kino teatras Lietuvoje buvo atidarytas 1905 metais Vilniuje, Didžiosios gatvės kiemelyje esančiame name. Galima prisiminti, kad pasaulyje pirmasis kino teatras atsirado tais pačiais metais. Tad Lietuva neatsiliko nuo pasaulio ir greitai įsisavino naują „stebuklą“.

Susidomėjimas kinu buvo labai didelis. Pagal V. Mikalausko duomenis, 1907 metais Kaune atsidarė „L.Boviu“, „Oazė‘‘; Vilniuje „Edenas“. 1905 metais Vilniuje ir Kaune buvo atidaryti stacionariniai kino teatrai, o 1907–1911 metais tokie kino teatrai jau veikė Šiauliuose, Druskininkuose, Telšiuose, Jurbarke, Marijampolėje ir kituose miestuose. Vilniuje 1908 metais dabartiniame Gedimino prospekte buvo atidarytas kino teatras ,,Fantazija‘‘ – tai buvo pirmasis specialiai kinui skirtas pastatas. Kaimuose ir nedideliuose miestuose kinas buvo rodomas daržinėse, parapijų salėse. Buvo rodomi ne tik trumpametražiai filmukai, bet ir kino kronika bei mokslinės juostos. Remiantis ano meto statistika, per 1912 metus visuose Vilniaus kino teatruose parduota 380 tūkst. bilietų. Daugėjant žiūrovų skaičiui, brango bilietai. 1922 metais už pirmos vietos bilietą mokėdavo 50–60 centų, po metų kainos padvigubėjo.

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką ir kino teatrų tinklo plėtotėje: vokiečių okupacijos metais jie buvo uždaryti, po karo jų būklė buvo baisi: kinas rodomas senuose ir netvarkytose pastatuose, projektoriai nuolat gesdavo, žiemą teatrų niekas nešildydavo.

Lietuvos kino tinklas ir žiūrovų skaičius (duomenys iš Vytauto Mikalausko knygos „Kinas Lietuvoje. Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno“):

Kino teatrai ir propaganda sovietmečiu

Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, masinės informacijos priemonės ir propaganda perėjo į komunistų rankas. Propagandai panaudojamas ir kinas, liaupsinami sovietiniai filmai ir keikiami užsienio. Kino teatrai labai gausiai lankomi. Tai dažnai pabrėžiama spaudoje: „Faktas, kad pas mus kino lankomumas nuo 1950 metų tris kartus padidėjo, o JAV per tą patį laikotarpį – tris kartus sumažėjo, daug ką pasako“ (žurnalas „Kinas“, 1973). Tačiau TSRS visada lenktyniavo su JAV, tad lankytojų skaičiai buvo smarkiai padidinami, kad atrodytų pakankamai įtikinantys.

Kino teatruose buvo rodomi ir nemokami seansai, kuriuose demonstruojami propagandiniai filmai: „Partinio ir komjaunimo politinio švietimo sistemoje, liaudies universitetų klausytojams meniniai istoriniai –revoliuciniai ir dokumentiniai filmai turi būti demonstruojami nemokamai, padengiant filmų demonstravimo išlaidas ūkių bei visuomeninių organizacijų lėšomis.‘‘ Buvo organizuojami specialūs kino seansai jaunimui, bandyta užtikrinti, kad moksleiviai žiūrėtų filmus ne rečiau kaip 2-3 kartus per mėnesį. Net norėta įsteigti mokyklų kino teatrus.

Kino teatrų reklama

Koks dėmesys buvo skiriamas populiarinti kiną? Vilniaus kino teatras „Vilnius“ (įkurtas 1963 metais) reklamai skyrė didelį dėmesį: „Panaudojome reklaminius stendus prie kino teatro, mikrorajone, atspausdinome 150 tūkstančių tiražu 37 pavadinimų įvairių bukletų, skrajučių, plakatų, kvietimų…“

Tikriausiai dėl reklamos, šio kino teatro lankomumas buvo stulbinamas: 1970-tais metais kino teatre per dieną vidutiniškai lankėsi apie 4 tūkst. žiūrovų, o per savaitę – apie 25 tūkstančius. 1979 metais buvo pasiektas lankomumo rekordas – kino teatrą per metus aplankė be kelių tūkstančių milijonas žiūrovų!

Kokia informacijos priemonė  ( reklamos akcentas) paskatino pamatyti filmą (duomenys iš A. Vachemetso ir S.Plotnikovo sociologinių tyrimų 1972 metais):

Kino filmų reklama – plakatai buvo primityvūs, nemeniški. Įdomus faktas, kad seniau kino filmų reklaminiai plakatai buvo spausdinami tik užrašant kino filmo pavadinimą. Tačiau vėliau, aštuntame dešimtmetyje, pradėta įdėti ir daugiau informacijos: „Štai, paskelbus spaudoje, kad filmas „Dainuok, poete“ – apie Sergejų Jeseniną, žiūrovų skaičius pakilo nuo 400 iki 2000 per dieną“. Meniniu požiūriu sostinės kino reklama pakankamai gera, matyti ir dailininko pastangos. Tačiau pasak Felikso Daukanto „Neesama psichologinio aspekto. Visi be išimties filmai ir ne tik sostinėje, bet visoje respublikoje reklamuojami pagal vienintelį receptą: stende pateikiamas piešinys ir pavadinimas“. 1972 metais padarytais sociologiniais tyrimais nustatyta, kad labiausiai žiūrovą paskatino pamatyti filmą žinia, kad vaidins mėgstamas aktorius, pažįstamų atsiliepimai, bet ne filmo pavadinimas.

Pagal 1972 metais paskelbtus apklausos „kodėl žmonės eina į kiną“ rezultatus, gauti tokie duomenys: 48 % eina į kiną pailsėti, 30% – pažinti geriau gyvenimą, 32 % – pažiūrėti filmų.

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Miesto IQ“, 2008, gegužės mėn. 

[wonderplugin_slider id=”1″]