Jauna, talentinga ir turinti puikią uoslę. Taip apibūdinčiau prodiuserę bei vieną iš kompanijos „Just a moment“ įkūrėjų Dagnę Vildžiūnaitę, prodiusavusią tokius filmus kaip G. Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ ir L. Lužytės „Igruški“. O štai vasario 28 dieną vyks jos pirmojo pilnametražio vaidybinio darbo – debiutinio Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas“ – premjera. Apie karjeros startą, Lietuvos kino rinką, finansavimo galimybes, ateities planus ir sėkmę kalbame su D. Vildžiūnaite.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Baigėte kino ir televizijos vadybą. Kas lėmė, kad pasirinkote studijuoti šią specialybę, ir kodėl būtent kinas?
Mano pirmosios ir pagrindinės studijos vyko Vilniaus universitete, kur įgijau psichologijos bakalauro diplomą. Dar studijuodama susidomėjau reklama, pradėjau dirbti su televizijos projektais ir vėliau natūraliai ėmiau galvoti apie rimtesnius kino projektus. Kadangi neturėjau jokių teorinių kino gamybos žinių, ėmiausi kino vadybos studijų.
Kodėl prodiusavimas, o ne kino kūryba?
Manau, negali ,,apsispręsti“ būti kūrėju. Tam reikia pašaukimo, talento ir drąsos jį iš savęs ,,iškrapštyti“. O vadybai užtenka teorinių pagrindų ir daug darbo. Visos pamokos ir patirtis įgyjamos „čia ir dabar“. Iš dalies tokį mano apsisprendimą lėmė ir jau įgyta vadybos patirtis su televizijos projektais, leidiniu ,,Pravda“ ir jo inicijuotais projektais.
Beje, kur dingo taip jaunimo pamėgtas leidinys „Pravda“?
Tai buvo alternatyvus leidinys apie kultūrą, gyvenimo būdą ir miesto judėjimus. Jis ilgą laiką buvo nekomercinis, išgyventi nebuvo lengva, todėl atėjo diena, kai reikėjo pradėti ieškoti ,,tradicinių“ finansinių sprendimų, kuriems, manau, nebuvome pasiruošę. O galbūt mes buvome pernelyg įpratę daryti tai, ką norėjome, ir nebegalėjome eiti į didelius kompromisus. Kita vertus, jis egzistavo tiek, kiek reikėjo, tam kad netaptų dar vienu ,,pažįstamų veidų ir puošnių siluetų“ leidiniu. Džiaugiuosi, kad daugelis jį prisimena būtent tokį, kokį jį iš pat pradžių ir kūrėme.
Įkūrėte kino prodiuserių kompaniją „Just a moment“. Kokie buvo pirmieji įkūrimo žingsniai?
Manau, kad didžioji dalis kompanijų (bent jau Lietuvoje) įkuriamos, kuomet atsiranda projektas, kurį norisi įgyvendinti patiems. Kompaniją „Just a moment“ įsteigėme kartu su Mykolu Vildžiūnu, kuris tuo metu turėjo dokumentinio filmo „Šarka II“ idėją. Tai buvo vienas pirmųjų mūsų projektų. Maždaug tuo pat metu mes pradėjome dirbti ir su režisierės Giedrės Žickytės filmu „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Kokios yra gero prodiuserio savybės?
Manau, teisingiau būtų kalbėti apie gerą komandą, o ne apie gerą prodiuserį. Tarkime, užsiimant tapyba, gali būti pats sau vienas ir kurti. O kinas yra komandinis darbas! Nėra tobulų žmonių, nėra ir tobulo prodiuserio, kuris būtų labai organizuotas, puikus psichologas, įžvalgus scenarijų konsultantas, nebijantis rizikuoti… Todėl reikia burti komandą. Ir jei esi geras organizatorius ir derybininkas, tačiau prastas psichologas, reikia ieškoti tokio komandos nario, kuris puikiai bendrautų su žmonėmis. Norite dirbti kine? Vertinkite ir branginkite žmones. Kiekvieną savo kelyje sutiktą gerą žmogų. Pinigai ir šlovė gero filmo padėti nesukurs. Tik gerą komandą lydi smagus procesas ir sėkmė. Tačiau jei procesas komandai yra kančia ir filmas persmelktas tokios pat „auros“, kažin, ar jis gali būti patrauklus auditorijai. Bet nepainiokime kančios su sunkiu darbu ir bemiegėmis naktimis. Pastarieji neišvengiami.
„Just a moment“ archyvas
Kaip atsirenkate filmus, kuriuos vėliau prodiusuojate? Ar kūrėjai pasirenka Jus?
Nepaisant to, kad jau turime netrumpą filmų sąrašą, kuriuos kuriant teko dirbti, esame dar labai jauna kompanija. Įsikūrėme vos prieš šešerius metus. Ir, manau, kad tik dabar atėjo ta akimirka, kai galime ir norime rinktis. Anksčiau su projektais ,,susitikdavau“ natūraliai. Netyčia susipažįsti su režisieriumi, bendrauji ir jei jauti, kad vizijos sutampa, pradedi bendradarbiauti. Sakoma, kad negalima maišyti draugystės ir profesionalių santykių. Iš dalies aš su tuo sutinku, tačiau, kita vertus, režisierius ir prodiuseris turi puikiai vienas kitą suprasti arba labai norėti dirbti kartu, nes tai – ilga ir kupina iššūkių bei potencialių konfliktų kelionė. Tačiau bendras tikslas yra pagrindinis akstinas išspręsti nesutarimus. Dėl jau įgyvendintų filmų dabar kartu dirbti kalbina ir nepažįstami kūrėjai, tačiau šiandien renkuosi labai atsargiai ir daugiausiai dirbu su tais žmonėmis, su kuriais susipažinau per pirmuosius dvejus metus kine. Pirmaisiais metais darydavau kone viską, ką siūlydavo, dėl to, kad išmokčiau. Ir esu labai dėkinga visiems ir kiekvienam, kuris manimi pasitikėjo. Dirbdavau nemokamai, nes tai būdavo mažo biudžeto filmai, kuriuos statydavo pradedantys režisieriai. Pinigų būdavo tik techniniams poreikiams – technikos nuomai, ekspedicijoms, maitinimui. O dabar aš jau stengiuosi rinktis didesnės apimties projektus, bet mažiau. O atsirenku labai paprastai – tiesiog bandau labai atvirai atsakyti sau į klausimą, ar esu pasiryžusi ,,pašvęsti“ keturis savo gyvenimo metus darbui su konkrečiu režisieriumi ir jo idėja. Bet čia idealus atvejis, realybėje viskas kur kas painiau.
Kaip galėtumėte apibūdinti sėkmingą filmą?
Sėkmė man nėra kriterijus. Aš neieškau sėkmingų žmonių, sėkmingų scenarijų ir turbūt apskritai netikiu sėkme, nes vieną dieną ji tave lydi, o kitą jau nebe. Su filmais – lygiai tas pats. Mano manymu, filmo pasirinkimas pirmiausiai turi prasidėti nuo kūrėjo, o ne nuo auditorijos. Reikia tiesiog atsakyti į klausimą: Ar mano tikslas trys milijonai litų, ar daug metų gyvuosiantis svarbus meno kūrinys? Jeigu dirbčiau su taip vadinamu ,,komerciniu“ kinu, tuomet sėkmės formulė paprasta – parduotų bilietų skaičius minus investicijos. Greičiausiai tai būtų lengvo žanro filmai – komedijos ar trileriai, kuriuose dominuoja plačioms auditorijoms suprantamas primityvus humoras ir / arba seksas ir / arba ,,kraujingos“ scenos.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Jei filmą vertintume kaip kultūros produktą, – norėčiau sakyti, kad esu pasirinkusi šį kelią, – tuomet, mano manymu, sėkmė aplanko tada, kai režisierius kartu su visa komanda sugeba papasakoti istoriją, kuri pasiekia žiūrovo širdį. Manau, kad tokiu atveju vienas ,,kokybiškas kontaktas“ su žiūrovu prilygsta tūkstančiui reklamos priviliotų žiūrovų, kurie net nelabai domisi, kas yra filmo režisierius. Aišku, kad visi kūrėjai nori savo filmu pasiekti kuo daugiau žmonių, tačiau kuriant autorinius filmus ,,nepataikaujama“ auditorijai, einama į ženkliai mažesnius kompromisus ir ženkliai daugiau dėmesio skiriama taip vadinamai ,,žinutei“, su kuria žiūrovas paliks kino salę. Tai lyg šiandien populiarūs, bet didžiąja dalimi dar labai primityvūs „Cross media“ projektai, kuomet žiūrovai skatinami dalyvauti kūrimo procese, paspaudžiant mygtuką ir nulemiant filmo eigą. Aš juos stebiu, bet kol kas vertinu skeptiškai, nes tai labai paviršutiniškas bendravimas su žiūrovais. Iš tiesų stipriausias ryšys su auditorija yra užmezgamas pasakojant istoriją, užduodant klausimus, kuriuos žiūrovas išsineša ir dar ilgai ieško atsakymo į juos. Tai giluminis ryšys, kuris išlieka ilgam. Tokie filmai man ir yra sėkmingi. Nors jie dažnai nepasiekia ,,dar vieno rekordo per dvi savaites Lietuvos kino teatruose“, bet jie gyvena daug metų ir galiausiai pasiekia kur kas didesnes ir platesnes auditorijas.
Kokios idėjos šiandien domina privačius finansuotojus, Kultūros ministeriją?
Šiandien lietuviškus filmus galima skirstyti į sukurtus nuo Nepriklausomybės iki Donato Ulvydo „Tado Blindos. Pradžia“ ir po jo. Iki „Tadas Blinda Pradžia“ kinas, mano supratimu, buvo išskirtinai kultūros dalis, finansuojama Kultūros ministerijos. Dabar šią funkciją perėmė Lietuvos kino centras. Filmai, kurie gali tapti Lietuvos kultūros dalimi, dažniausiai yra remiami šio centro, kuris yra vienintelis valstybinio finansavimo šaltinis. Taipogi yra siekių surasti finansavimą iš užsienio fondų arba kitų šalių nacionalinių televizijų. Kuomet ieškomą lėšų užsienio fonduose, tai sudaromos koprodukcinės sutartys su tos šalies prodiuseriais, surandami partneriai, kurie kreipiasi finansavimo į savo šalies fondus. Tai yra ilgas ir rizikingas kelias, kuris atima labai daug laiko ir yra paremtas pasitikėjimu tarp finansuotojo ir prodiuserio. Pinigai neateina greitai. Aš dažniausiai dirbu su debiutantais ir jų pirmiesiems pilnametražiams filmams gauti finansavimą užsienyje yra ypač sunku. Tenka išmokti susitaikyti su neigiamais atsakymais ir čia pat ieškoti naujų sprendimų. Daugelis užsienio fondų teigia, kad pirmas režisieriaus filmas turėtų būti šimtu procentų finansuojamas valstybės, kuri ir padėtų tam kūrėjui iškilti. Ir tada, kai šis sukuria pirmą sėkmingą filmą, antrąjį jau dalinai gali finansuoti užsienio šalys. Tačiau, kai tavo „portfolio“ tuščias, kodėl Šveicarija turi finansuoti visai nežinomo lietuvių režisieriaus projektą?
Kai į kiną žvelgiame kaip į investicinį produktą, veikia principas – kuo mažesnėmis sąnaudomis padaryti, kuo pelningesnį produktą. Tokio filmo finansavimo kelyje galioja kitos taisyklės. Šiuo atveju pagrindinis finansuotojas yra investuotojai, kurie visų pirma siekia pelno. Manau, kad tokiu atveju daromi visai kitokie sprendimai atsirenkant aktorius, idėją, kuriant scenarijų. Juk svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių ateitų pamatyti tavo filmo. Jeigu tai – komedija, ji turi būti labai juokinga, jei trileris, tuomet jame turi vaidinti „mega“ žvaigždės ir sprogti mašinos. Tai galima pavadinti lengvai parduodamu žanriniu kinu, kurio aš tikrai gerai neišmanau.
Kodėl taip sparčiai didėja lietuviško kino gamyba?
Jeigu kalbėtume apie nacionalinio finansavimo įtaką filmų gamybos gausai, tai čia kol kas nėra jokio ryšio, kadangi naujojo Kino centro pirmuosius finansavimo rezultatus pradėsime matyti tik 2014 metų antroje pusėje. Manau, kad lietuviško kino gamybos padidėjimas susijęs su komercinio pobūdžio filmų gausėjimu, kadangi – tai filmai, kurie daromi greitai, pigiai ir pritraukia dideles auditorijas. Visos neseniai įvykusios komedijos žanro filmų premjeros yra prodiuserinio kino, arba amerikietiško kino, gamybos pavyzdys, kuomet prodiuseris sugalvoja potencialiai gerai parduodamą idėją, o vėliau susiranda režisierių, kuris galėtų ją įgyvendinti.
„Meed Films“ archyvas
Kaip supratau, Jūs ne tik prodiusuojate filmus, bet dalyvaujate festivaliuose. Kuo dar užsiimate?
Prodiuseriai dažniausiai dalyvauja vadinamuosiuose „marketuose“. Tai yra didžiosios kino mugės, vykstančios Roterdame, Berlyne ar Kanuose, kur vyksta susitikimai su bendros gamybos partneriais, pardavimai, naujų partnerių paieška. Taip pat tenka dalyvauti taip vadinamuose „pitchinguose“, kuriuose tarptautinės industrijos suinteresuotiems atstovams pristatomi nauji kino projektai, ieškoma partnerių, finansuotojų, pardavimo agentų, galbūt, festivalių. Tai yra įprastas prodiuserių kelionių žemėlapis. 2013 metais vykusiame festivalyje Varšuvoje pirmą kartą dalyvavau kaip dokumentinių filmų programos žiuri narė.
Kuo buvo įdomi ši nauja patirtis?
Man tai buvo labai naudinga patirtis, nes dažniausiai su komanda būname kitoje barikados pusėje – siunčiame filmus į festivalius, laukiame, tikimės būti atrinkti, o gal net ir įvertinti. Nesėkmės atveju visuomet junti šiokį tokį kartėlį. O būdamas vertinimo komandos nariu pamatai, kokie skirtingi yra žiuri nariai, kokiais skirtingais kriterijais jie vadovaujasi. Nors visi yra profesionalai, tačiau jų nuomonės, skoniai, prioritetai ir požiūriai dažnai yra sunkiai suderinami. Ir nors priimtas sprendimas labai daug pasako apie laimėjusius filmus, tačiau labai mažai pasako apie kitus. Todėl dabar drąsiai galiu sakyti, kad nesėkminga festivalinė filmo karjera tikrai nėra filmo kokybės nuosprendis.
Kokie Jūsų ateities planai?
Šių metų vasario pabaigoje kino teatruose pasirodys Mykolo Vildžiūno vaidybinis pilnametražis filmas ,,Nesamasis laikas“. Vėliau seks Giedrės Žickytės naujasis dokumentinis filmas „Meistras ir Tatyana“ apie fotografą Vitą Luckų, su kuriuo stengsimės „taikyti“ į užsienio vasaros ir rudens festivalius. Šiuo metu taip pat dirbame su debiutiniu vaidybiniu Linos Lužytės filmu „Ar tu mane myli?“, bet apie jo premjerą dar anksti kalbėti.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Apie ką bus „Nesamasis laikas“? Kodėl jis aktualus Lietuvos žiūrovams?
„Nesamasis laikas“ pasakoja apie mano kartą – dabartinius trisdešimtmečius-keturiasdešimtečius, kuriems vaikystėje buvo skiepijamos sovietinio socializmo idėjos ir svajonės, o paauglystė ištiko pirmaisiais idealistiniais Nepriklausomybės metais. Kažkuria prasme žengėme į asmeninę brandą su dar didesne doze vilties ir idealų nei įprasta jaunam žmogui.
Deja, užaugę susidūrėme su visiškai kitokiu pasauliu, su kovos ir konkurencijos principais veikiančia visuomene, aukštinančia gražiausius, geriausius ir stipriausius. Manau, daugelis mūsų bandome adaptuotis, užmiršdami svajones, ugdydami tokiam gyvenimui reikiamas kompetencijas.
Bet nerimas graužia, jauti, kad kažkas vyksta ne taip, ir nepavyksta savęs apgauti. Tikiu, kad tai ne tik mano kartos dilemos – šis beprotiškas reklaminis triukšmas, kasdien peršantis idealus, tikslus, receptus, niekam nepadeda. Mums tiesiog trūksta tylos, kurioje išgirstume save. Filmo „Nesamasis laikas“ herojus ją rado tik ligoninės palatoje, kuri užsipildė nuslopintas prisiminimais, svajonėmis ir mintimis, nukėlusiomis jį į nesamąjį laiką.
O jei trumpai – šis filmas apie būtinybę kiekvienam kuo dažniau nuvažiuoti prie ežeriuko, įmerkti kojas ir paspoksoti į plūdę.
Ar kinas tapo Jūsų asmeninio gyvenimo dalimi?
Aš stengiuosi atskirti šias sritis. Turiu mylimą šeimą, kuri man suteikia ramybės ir pilnatvės jausmą. Aš myliu gyvenimą ir nenoriu jo ribų susiaurinti iki kino salės ir filmavimo aikštelės. Norisi ir spektaklius žiūrėti, ir prie ežero važiuoti, draugų tarp chirurgų ir barmenų turėti. Norisi gyventi gyvenimą, nes juk kinas apie jį ir kalba. Apie gyvenimą ir visas jo spalvas.