Pokalbis su režisieriumi Evaldu Kubiliumi: „Kino industrijos pakilimo metu gims ir naujų kino kūrėjų“

Režisierius, prodiuseris ir verslininkas. Kaip pats sako: „Esu truputį paklydęs tarp verslo, kūrybos ir tinginiavimo.“ Daugelį metų kūręs reklamas, o šią žiemą debiutavęs ir kaip pilnametražio vaidybinio filmo – romantinės komedijos „Valentinas už 2rų“ – režisierius. To nesureikšminantis, nors filmas Lietuvos kino salėse ir buvo labai sėkmingas. Filmavimo aikštelėje jis ramus ir reiklus, o kaip pašnekovas – atviras, kritiškas, bet kartu ir pozityvus bei reiškiantis nuoširdų tikėjimą šviesia Lietuvos kino ateitimi.

Dar tai žmogus, nuolatos generuojantis idėjas ir atkakliai siekiantis jas įgyvendinti. Kaip kitados, kai su kitais entuziastais bandė atgaivinti „Lietuvos kino studiją“, ir dabar – esantis pirmose naujo kino susivienijimo „Vilniaus kino klasteris“ gretose. Mano įvardintą tikėjimą kino ateitimi jis reiškia darbais: kartu su kolegomis inicijuotas „Vilniaus kino klasteris“ šių metų balandžio 1 d. atidarė moderniausią Baltijos šalyse filmavimo paviljoną, o visai netolimoje ateityje ten bus įrengta ir unikali audiovizualinė laboratorija. Ir ne vien tai. Vis daugiau audiovizualinėje srityje dirbančių bendrovių jungiasi į šį susivienijimą, nes tiki, kad kino kūrimas yra kolektyvinis darbas. Ir, kad dirbdami kartu, jie yra stipresni, nei atskirai. Apie visa tai ir vyko mūsų pokalbis su Evaldu Kubiliumi.

Būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę: kur link juda Lietuvos kinas? Kur dabar jis yra? Ko jam trūksta?

Dabar vis dažniau girdime, kad vyksta lietuviško kino ir lietuviškos kino industrijos atgimimas. Taip, sutinku ir tai patvirtinu, tik šiame pokalbyje norėčiau atskirti sąvokas „lietuviškas kinas“ ir „lietuviško kino industrija“, bent jau taip, kaip pats tai suprantu.

Lietuviško kino industrija yra verslas, kuris paskutiniais metais stipriai pradėjo didinti apyvartos ir eksporto apimtis, kuria naujas darbo vietas, naujas technines bazes ir generuoja mokesčius į biudžetą. O lietuviškas kinas yra industrijos dalis, tik tai yra kūrybinio fronto rezultatas, kūrėjų kūrinys, kurio atsiradimą paveikė ir kino industrijos, ir pačios valstybės dalyvavimas arba nedalyvavimas jame. Tai yra lietuviški filmai, kuriuos žiūrime kino teatruose, kurie parduodami kitoms šalims, ir kurie reprezentuoja mūsų kino kultūrą festivaliuose.

Lietuviškas kinas atgimsta, nes jis pradeda sveikti… Iki šiol lietuviškas kinas dažniausiai asocijuodavosi su filmais, kurie yra niekam nereikalingi – juos per premjerą pažiūrėdavo kviestiniai svečiai, draugai, iš pagarbos mūsų šaliai parodydavo festivalių organizatoriai – ir viskas, tuo filmo rodymas ir baigdavosi. Visa ši situacija per pastaruosius dvidešimt metų „kvepėjo“ idiotizmu – juk mes nevadintume dainininku dainininko, kuris neturi klausytojų, arba virėjo virėju, kurio patiekalų niekas nevalgo. O tuos dvidešimt metų dalis kolegų save laikė režisieriais, darydavo filmus už valstybės, tai yra mūsų, pinigus, bet jų filmų nelabai kas žiūrėdavo. Tačiau reikia atiduoti pagarbą jiems už „talentą“ slėpti savo nesugebėjimą sukurti įdomų filmą įvardinant save kaip autorinio ar arthauzinio kino kūrėjais… Juk reikia talento įtikinti žiūrovą: „Kadangi tu durnas, tai mano filmo nesuprasi.“ Nenorėdami pasirodyti kvailais, visi pripažindavo: „Tai tikrai įdomus filmas.“ Kad „karaliai nuogi“, tiesiog būdavo nemandagu kalbėti…

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Ir tada atsitiko įvykis. Filmą „Tadas Blinda“ kelis mėnesius iš eilės žiūrėjo pilnos salės žmonių. Nematytas dalykas – jie stovėjo eilėje nusipirkti bilietų į lietuvišką filmą. Akcentuoju – nusipirkti bilietų, o ne gauti pakvietimų! Toliau – „Valentinas vienas“, „Redirected“ ir „Valentinas už 2rų“ filmai, tada „Ekskursantė“ ir pagaliau „Lošėjas“ – viskas, mes nebenorime mažiau įdomių filmų, mes norime tik dar geresnių ir įdomesnių. Mano išvardinti filmai absoliučiai skirtingi savo turiniu, auditorija, menine verte, biudžetu ir kitomis sąlygomis, bet visi jie turi bendrą vardiklį – žmonės pirko bilietus ir norėjo juos pamatyti, o pamatę rekomenduodavo juos savo aplinkoje esantiems žmonėms ir jie irgi pirko bilietus… Įvyko esminis sąmonės lūžis – lietuviškas kinas gali būti žiūroviškas ir kitokio mums nereikia.

Mes dabar kalbame apie vaidybinį ar dokumentinį kiną? Ar apskritai – apie visą lietuvišką kiną?

Apie vaidybinį. Dokumentika yra kitas žanras, jis turi truputi kitokią misiją, dokumentiniai filmai – tai istorijos „konservavimas“, kaip senų fotografijų albumas: nebūtinai turinys turi kažkuo nustebinti ar šokiruoti, bet jo vertė bėgant laikui didėja, nes tai tam tikras mūsų kultūros metraštis. Tobula, kai tas metraštis yra rašomas talentingo autoriaus ir yra įdomus, bet tebūnie, svarbiausia – užfiksuotos vertybes, kurias gali pasitikrinti kas dešimtmetį, kas šimtmetį. Dokumentikai žiūrovas atlaidesnis.

O tas vaidybinis lietuviškas kinas… Iš tikrųjų, per pastaruosius trejus metus įvyko maža provokacija, atsirado žmonių, kurie pasakė: „Mes norime daryti kiną ne tik sau, filmavimo grupei, savo draugams ar giminaičiams, bet mes norime daryti filmą, kuris patiktų daugeliui.“

Ir tai jie daro daugiausiai už savo lėšas?

Visaip. „Tadas Blinda“ buvo iš dalies finansuotas valstybės, kaip ir „Redirected“. Kinas yra brangus. Čia reikia didelės finansinės drąsos daryti jį už savo pinigus ir tikėtis, jog jis atsipirks, todėl reikia sugalvoti stiprų komercinį planą. Žilvinas Naujokas su Donatu Ulvydu tai suprato ir už savo pinigus pradėjo kurti filmus Valentino dienos proga. Manau, kad tai labai gerai, tai yra teisingas prodiuserio mąstymas – pasinaudoti tam tikra progine inercija, kad salėse padidėtų žiūrovų kiekis. Ir čia absoliučiai nieko smerktino. Duok Dieve, kad tokių proginių filmų atsirastų tik daugiau, ir žiūrovai į juos eitų, kad ir kokiai progai jie būtų skirti – Vasario 16-ajai, Valentino dienai ar Žolinėms…

Paklausiu tiesiai – ko, Jūsų nuomone, trūksta Lietuvos vaidybiniam kinui?

Lietuviškas kinas yra kažkur „užstrigęs“, industrija vystosi labai stipriai, o asmenybių, talentų, kūrėjų – daug neturime. Aš nelaikau savęs stipriu kūrėjų, esu truputį paklydęs tarp verslo, kūrybos ir tinginiavimo. Tačiau kai nuosekliai dvidešimt metų finansuojamus iš valstybės filmus daro žmonės, kurių filmų niekas neina žiūrėti, tai jau negerai, tai – jau kažkokia patologija. Kiek reikia padaryti blogų filmų, kad tau nutrauktų finansavimą: vieną, du, tris…? Sakyčiau, turėtų būti atvirkščiai: turėtum už savo pinigus padaryti bent vieną filmą, kuris pritrauktų žiūrovus, o tada gautum teisę prašyti finansavimo. Pavyzdžiui, Emilis Vėlyvis, kurį gerbiu už tai, kaip jis atėjo į kiną, padarė pirmus filmus be valstybės finansavimo, parodė, kad jis tai sugeba, kad jo kinas yra įdomus žiūrovui, o tada jau gavo valstybinį finansavimą. Gerai tai ar blogai, čia jau kitas klausimas: „Redirected“ finansavimas vertinamas nevienareikšmiškai, nes logiškai mąstant valstybė turėtų finansuoti tautiškai reikšmingus, edukacinius projektus, o šis jo filmas yra antikultūrinis protestas – manifestas, tačiau suveikęs taip, kad iki šiol – tai daugiausiai lėšų surinkęs lietuviškas filmas. Filmas atkreipė dėmesį – atsirado naujas, kitoks kūrėjas ir, manau, kad tai didžiausia šio projekto vertė. Taip, nuo šiol Vėlyvis yra lietuviško kino asmenybė. Taškas. Vien dėlto man biudžeto pinigų jam nebūtų gaila.

Na, o mano režisuotas filmas „Valentinas už 2rų“, surinko daugiau nei pusantro milijono litų pajamų ir atsipirko bei Lietuvoje į kino teatrus sutraukė irgi didelę auditoriją. Tai yra labai gerai. Gerai, kai lietuviškas kinas yra žiūrimas.

Sakykite, kokia yra režisieriaus darbo specifika?

Specifika paprasta – arba moki įdomiai pasakoti, arba patylėk ir eik namo. Žinote, mano a. a. dėstytojas Vytautas Čibiras sakė, kad režisierius yra tokia profesija, kurioje tolerancijos neturi būti, kaip jis sakė: „Sužeistą – pastumk.“ Mūsų problema yra ta, kad mes nedrįstame savo kolegoms ar draugams pasakyti to, ką galvojame: „Jeigu gali nedaryti – nedaryk.“ Ta mūsų tolerancija yra bloga, nesveika. Mes mandagiai iki galo išklausome neįdomu anekdotą vietoje to, kad pasakytume: „Stop, neįdomu, eik namo.“ Tokia tolerancija lėmė tai, kad per dvidešimt metų mes nepasakėme savo kolegoms tiesos apie jų darbą ir tie patys žmonės toliau daro blogus filmus ir užkerta kelią kitiems, talentingesniems. „Užkerta kelią“ – reiškia, išnaudoja valstybės pinigus. Už savo pinigus gali kurti bet kas…

O tai režisuosite trečią „Valentiną“?

Nemanau. Gal, jei kvies. Tai priklauso nuo prodiuserių. Jie rizikuoja pinigais, regis, aš jų nenuvyliau, ir bent jau kol kas niekas nepasakė: „Jeigu gali nedaryti – nedaryk.“

Grįžtant prie to, nuo ko prasidėjo mūsų pokalbis: tai kokia dabar yra Lietuvos kino industrijos padėtis?

Lietuviškame kine, kuriam trūksta asmenybių, dar neturime savo Koršunovo ar Tumino kaip teatre, Mikutavičiaus ir Mamontovo kaip muzikoje, čia dar tik vyksta bandymai. Tikiu, kad artimiausiu metu jie pasiteisins, nes tai veiks ir šiuo metu vykstantis didelis pačios kino industrijos, kaip verslo, pakilimas, kino industrijos padėtis yra kitokia. Kino industrija dabar yra iš tikrųjų auga ir tai susiję su labai nuosekliais, daug metų vykdomais žingsniais. Apie mokestinę lengvatą kino pramonei, kuri yra mums gyvybiškai svarbi, bei kuri skatintų kino paslaugų eksportą, ir, beje, kuri jau veikia beveik visose aplinkinėse šalyse, pradėjome šnekėti prieš penkerius metus, tai šiais metais ji pradėjo veikti. Jeigu mes penkerius metus šnekėjome apie tai, kad miestų savivaldybės turi įsijungti į kino gamybos skatinimą ir pačios turi stengtis pritraukti užsienio kompanijų filmų kūrimą į savo miestus, tai tiek Vilnius, tiek Kaunas, tai jau padarė. Vilniaus miesto savivaldybėje buvo net įsteigtas „Vilniaus kino biuras“, kuris kuruoja kino industriją mieste. Ir šie pokyčiai, atsiradę tik per pastaruosius metus, duoda rezultatų: Lietuvoje filmuojama vis daugiau užsienio filmų. Tikėtina, kad bendro kino industrijos pakilimo metu gims ir naujų kino kūrėjų, nes kuo daugiau veiksmo aplinkui, tuo daugiau galimybių jiems pasireikšti.

Tai kas juos, užsienio kūrėjus, labiausiai masina kurti kiną Lietuvoje?

Labiausiai – jau aptarta mokestinė lengvata ir profesionaliai dirbantys kino žmonės, kuriuos Lietuva sugebėjo išlaikyti kino, reklamos sektoriuje. Kadangi didžiąją dalį specialistų turime čia, jų nereikia vežtis iš užsienio. Nusimato labai aktyvus ir įdomus laikas. Galvoju, kad kino paslaugų teikimo pinigų apyvarta lenks geriausius laikus, kurie buvo 2000-2004 metai, kuomet buvo išleidžiama šimtai milijonų litų kino industrijoje, ir ji generuodavo daugybę mokesčių ir darbo vietų. Toks mūsų siekis, vizija ir yra, kad Lietuva taptų kino šalimi, kurioje dirbtų tūkstančiai kino žmonių, kurie gautų gerus atlyginimus už savo profesionalią kvalifikaciją. Aišku, nuolatos susiduriame su neišvengiamais, negatyviai nusiteikusiais žmonėmis, kurie skundžiasi dėl filmavimui uždarytos gatvės ar parduotuvės, bet anksčiau ar vėliau ateis suvokimas, kad tie, kurie čia dabar „trukdo“, uždirba „nuskriaustiesiems“ pensijas.

Reikia labai konsoliduoti jėgas, neieškoti priešų viduje ir suvokti, kad pagrindiniai mūsų konkurentai yra latviai, rumunai, bulgarai ir visi kiti aplinkui, todėl mes sujungdami jėgas, kurios nėra mažos – tai ir „Lietuvos kino centras“, „Vilniaus kino biuras“, „Kauno kino studija“, „Vilniaus kino klasteris“ ir kiti junginiai – galime kino industriją pastatyti į pagarbią vietą šalia kitų verslų. Dar kino specialistus ruošiančios mokyklos, bet tai jau kita kalba…

Užsiminėte apie švietimą – tai kokių kino specialybių labiausiai trūksta Lietuvoje?

Mūsų šalyje yra bėdų su tam tikrų profesijų specialistais: trūksta talentingų prodiuserių, scenaristų, montažo režisierių, trūksta siauros specializacijos žmonių, tokių kaip vaizdo inžinierių, focus pullerių, gripų ir kitų… Aišku, kino industrijos poreikis augins pasiūlą, o poreikis kiekvieną dieną vis didėja ir jau šiandien už kai kurias paslaugas stipriai permokame, nes tų žmonių, galinčių daryti tuos darbus, Lietuvoje yra per mažai ir jie diktuoja savo sąlygas. Kai kuriuos specialistus šiandien jau yra pigiau atsivežti iš užsienio. Tai yra pavojinga, nes mūsų šalis gali stipriai pabrangti, todėl mes privalome auginti jaunąją kino specialistų kartą ir mokinti tų profesijų, kurių dabar trūksta, kad ateityje mes visi kartu, už „protingą“ kainą galėtume aptarnauti šią industriją. Gilinantis giliau, yra dėstytojų problema, bet čia dar kitas pokalbis…

Kalbėjote apie kino industrijoje veikiančius susivienijimus, apie dabartinę iniciatyvą – „Vilniaus kino klasterį“. Norėčiau, kad papasakotumėte apie tai plačiau. Dar įdomus faktas, kad Jūs bandėte prikelti „Lietuvos kino studiją“. Kodėl tai darėte ir kodėl nepavyko?

Mėgstu inicijuoti avantiūristinius kolektyvinius projektus. Vienas iš tų ir buvo, kaip mes vadinome, „Saulėtekio studijos“ projektas.

Kai važiuodavau pro Antakalnį ir matydavau privatizuotą Lietuvos kino studijos pastatą, išdaužytais langais ir apaugusį dilgėlėmis, o kino kūrėjus – išsiblaškiusius po Vilnių rūsiuose ar apleistuose biuruose, kurie atskirai negalėjo nudirbti kažkokio didesnio darbo, tai ir kilo idėja sujungti visus vėl po vienu stogu ir įrodyti, kad kiną reikia daryti kartu. Juk kinas yra komandinis žaidimas, kino negalima padaryti po vieną. Man keista ir ta autorinio kino sąvoka, nes kinas niekada nekuriamas vieno asmens, tai tikriausiai masiškiausia produkcija, kokią tik galima įsivaizduoti mene. Mano nuomone, gali būti autorinis paveikslas, daina, bet ne kinas, todėl autorinio kino formuluotė yra iš esmės neteisinga, nes nuo tavęs, kaip režisieriaus, priklauso tik tam tikra dalis galutinio rezultato. Kitos dalys priklauso nuo scenaristo, operatoriaus, dailininko, kompozitoriaus, net nuo vairuotojo, kuris pavėluos arba ne atvežti tave į filmavimo vietą saulei kylant ar leidžiantis. Nėra autorinio kino kaip tokio, yra arba blogas, arba geras kinas. Kinas yra komandinis žaidimas ir nereikia jo kurti atskirai, apsitvėrus tvoromis, savo garažiukuose. Nori kurti autorinį kiną – pasiimk telefoną ir eik filmuoti, paskui jame susimontuosi ir įgarsinsi – turėsi autorinį kiną.

O tas projektas, kai mes sakėme, buvo: „Mes iš naujo atidarome kino studiją, kuri vadinsis „Saulėtekis“ ir kviečiame visus grįžti atgal, užpildyti tuos tuščius biurus, mes tuoj „atgaivinsime“ elektrą, vandenį ir šildymą.“ Per metus laiko ji atgijo: pradėjo veikti bufetas, kvepėjo kava ir bandelėmis, visi ėmė susitikėti ir keistis informacija, viskas pajudėjo ženkliai greičiau nei iki šiol. Tada atkeliavo pirmas švediško filmo užsakymas, nors žinojome, kad šis „Saulėtekio“ projektas mums laikinas, nes vieta buvo pasmerkta – jei jau buvo suplanuota ten statyti daugiaaukščius, tai jie ten ir stovės. Tačiau mes įrodėme pagrindinį dalyką: kad kartu, netgi ir konkuruojančios kompanijos, gali nuveikti daug daugiau nei atskirai. Taigi klasterizacijos idėja kilo anksčiau nei ši sąvoka Lietuvoje pradėta minėti. Mūsų pirmas klasteris ir buvo „Saulėtekio studija“. O prieš kelerius metus, atsiradus europinėms lėšoms, niekam nieko nereikėjo įrodinėti, tik pakviesti vėl tas pačias įmones, kurios anksčiau susijungė, įkurti klasterį. Ir štai birželio pirmą dieną mes atidarėme naują kino studiją, filmavimo paviljoną – „Vilniaus kino klasterio“ širdį. Dabar organizuojame techninę bazę, orientuojamės į programas, skirtas naujų specialistų apmokymams, technologijų tobulinimui. Ir tai veikia, šiandiena jau vyksta tokio didžio projektai, apie kuriuos ankščiau tik pasvajodavome.

Pati idėja juk yra didesnė: dabar pastatytas vienas paviljonas, bet kokia yra vizija? Ką norėtumėte sukurti?

Ta vizija gali plėstis iki begalybės: iki Holivudinio tipo kino miestelio. Gal mes jau nespėsime, mūsų vaikai tai įgyvendins. Mes turime duoti pirmą impulsą, kad užimtume savo vietą tarptautinėje kino rinkoje, kad nebūtume Moldavija ar Mongolija, kurios nelabai susijusios su kino industrija. Tokios vizijos motyvuoja, o vykstantis projektai yra svarbūs, nes tampame konkurencingi.

Į ką daugiausia bus orientuojami tokio klasterio vykdomi projektai? Į užsienį?

Be abejonės, nes mes pagal savo auditoriją – su 2,5 mln. Lietuvos gyventojų – nesame kino šalis. Mūsų noras ir perspektyva yra sugebėti profesionaliai teikti paslaugas kino valstybėms, tapti „poligonu“ filmų gamybai, kurti unikalias technologijas. Mes esame mažai apgyvendinta teritorija, mūsų miestai yra patogūs filmuoti, atstumai maži, mūsų žmonės yra patikimi – jie nėra pietiečiai, mūsų atsakomybės jausmas yra didesnis, esame darbštesni, labiau užgrūdinti. Turime pakankamai nebrangią darbo jėgą, galime konkuruoti su Čekija ir Lenkija, nes šiandien mes esame pigesni ir tai yra mūsų stiprioji pusė. Kažkada ši situacija baigsis, mes pabrangsime, tačiau iki tada jau turime būti užsirekomendavę savo kompetencija, patirtimi, sprendimais, valstybės ar savivaldybių palankiu požiūriu į šią industriją. Realiai dabar turime labai daug rūpesčių filmuojant valstybiniuose objektuose, susiduriame su tarnautojais, kurie nėra motyvuoti mums padėti, jiems nerūpi, kad, jeigu neįsileis filmavimo komandos, ji pasirinks kitą miestą ar šalį ir jų pinigai bus išleisti ten. Tikimės perlaužti tą neigiamą požiūrį, reikia tiesiog daryti šviečiamąjį darbą, kad žmonės suvoktų, jog filmuojant kiną labai daug lėšų išleidžiama ir kituose sektoriuose: viešbučiuose, maitinimo įstaigose, transportui ir kitur, kad mokesčiai sumokami mūsų šaliai. Dabar Europoje yra miestų, kurie sumoka, kad filmavimai vyktų pas juos. Pavyzdys – Latvijos sostinė, kuri sumoka iki penkiolikos procentų filmo biudžeto, kad filmuotų pas juos, o ne Taline ar Vilniuje. Savivaldybė turi fondą ir sumoka tuos penkiolika procentų. Lietuvoje tai dar sunkiai suvokiama. O šiaip viskas labai pozityviai eina į priekį, nors dar laukia ilgas šviečiamasis darbas…

Grįžtant prie filmo „Valentinas už 2rų“: tai Jūsų, kaip režisieriaus, debiutas kuriant pilnametražį filmą. Prašau, papasakokite daugiau apie komandą, apie kūrybinį darbą, kokią patirtį šis filmas Jums suteikė.

Man tai nebuvo labai didelis iššūkis, buvo puiki gamybos komanda ir nuostabūs aktoriai – galėjau tinginiauti, jie daug padarė be mano įsikišimo. O šiaip, dvidešimt metų dirbau reklamos režisieriumi ir esu daręs dar didesnį projektą: Rusijos kanalui filmavau serialą – tai buvo devyniasdešimties filmavimo pamainų projektas, kai filmuojant „Valentiną“ turėjome tik penkiolika. Mano galvą, arba tu išmanai amatą, arba ne, ir nesvarbu, ką darai: ar muzikinį klipą, ar reklaminį klipą, ar filmą, ar serialą. Kartais reklaminį trisdešimties sekundžių dviejų žmonių psichologinį etiudą yra sunkiau padaryti nei penkių minučių filmo sceną. Tai aš ir išbandau visus žanrus: dirbau reklamoje, filmavau muzikinius klipus, serialą, o dabar ir režisavau filmą. Bendra filmavimo patirtis labai pravertė kuriant „Valentiną už 2rų“ – tiesiog gerai žinojau kiekvieną komandos narį, žinojau, kam reikia padėti, ir žinojau, kas gali padėti man. Visi buvo labai reikalingi ir visiems esu labai dėkingas.

Šis filmas yra tam tikra Jūsų ambicija? Būti ir kino režisieriumi, kai jau išbandyti kiti žanrai?

Net ne ambicija, tai toks tuščių lentynų užpildymas. Aš lygiai taip pat norėčiau sukurti ir teatro spektaklį, radijo pjesę, operą ar didelį renginį… Kaip ir sakiau – arba išmanai amatą, arba ne. Apie talentą nekalbu, talentą įvertina žiūrovai, ne mums patiems tai spręsti. Aš filmo nesureikšminu, nors kinui tenka daugiau aplinkos, žiniasklaidos dėmesio, nei kitiems menams. Taip, narcisizmo daugiausia yra kine. Labai gerai būti reklamos režisieriumi, nes niekas nežino, kas ją darė: dėl to sėdėdamas bare tu matai, kaip žmonės į ją reaguoja ir tavęs niekas su ja neidentifikuoja. Ir gerai, kad apie „Valentiną“ jokie kritikai nerašė, man nereikia. Kritikai tikriausiai nemanė, kad tai vertas aptarimo filmas. Dažniausiai jiems verti aptarimo tie filmai, kurių antras seansas yra tuščioje salėje.

Tai gal blogai, kad kino kritikai nevertina tokių filmų? Gal vertėtų vertinti visą lietuvišką produkciją?

Manau, kad taip. Ir be jokių draugysčių ar nutylėjimų. Aš nepatenku į tą „išrinktųjų menininkų“ lygą, esu „komersantų“ lygoje. Paradoksalu, tačiau šioje „komersantų“ lygoje daugeliu atveju dirba ženkliai stipresni žmonės profesine prasme, negu toje „pripažintoje“ žymių kūrėjų lygoje. Nes šiame darbe irgi turi treniruotis. Pianistas negali išeiti koncertuoti nepamiklinęs pirštų, o režisierius Lietuvoje gali – jie kas dešimt ar kas penkerius metus padaro filmą, dažniausiai – blogai, ir po to vėl sėdi ministerijoje laukdami pinigų. Kaip profesionalai jie yra iškritę iš žaidimo. Bet komanda gali išvežti filmą, juk kaip ir sakiau – kinas yra komandinis žaidimas. Gali būti blogas režisierius, o filmas pavykti visai neblogai, režisierius tiesiog per filmo kūrimo procesą nespėjo sugadinti filmo, nes jo neklausė operatorius, aktoriai, dailininkas, montažo režisierius ar kiti. Arba gali būti atvirkščiai: yra stiprus režisierius, bet nėra geros komandos. Naujoji karta, kuri ateina, ir kuri moka dirbti komandoje, dirba kiekvieną dieną: jie režisuoja koncertus, reklamas, televizijos projektus, jie nuolatos treniruojasi ir susiduria su naujausiomis technologijomis – šiuo atžvilgiu jie yra ženkliai perspektyvesni.

Iš pokalbio susidarė įspūdis, kad lietuviška kino industrija sparčiai lekia tolyn, vejasi pasaulines tendencijas. O tai kada mūsų kino kūrėjų potencialas ją pavys? Su jaunąja karta?

Jaunoji karta geresnė už mus, nes mažiau sau meluoja, bet ir mano ar vyresnės kartos aš nenurašau, tik ten, kur juoda, reikia sakyti, kad tai juoda, o kur balta – balta. Neapgaudinėti savęs. Mažiau tolerancijos netalentingiems. Kaip minėjau – „Sužeistą – pastumk.“

O kas yra režisierius? Tai avantiūristas, vedantis žmones ten, kur pats nėra buvęs. Talentingi avantiūristai yra jėga, man jie patinka, jie daro mūsų gyvenimą įdomesniu. Vidutinybės privalo trauktis jiems iš kelio. Tada pavysime ir netgi pralenksime…

Dėkoju Jums už pokalbį.

Filmo „Valentinas už 2rų“ kūrimo akimirkos