Kokią žurnalistiką mes įsivaizduojame? Naktys redakcijoje, cigarečių dūmai, netylantis telefonų skambėjimas, o kartais netgi narpliojant sudėtingiausius nusikaltimus rizikuojama savo gyvybe. Paprastai kine rodomus žurnalistų įvaizdžius galima suskirstyti į dvi grupes: vieni – pamišę kovoje dėl reitingų ir dėl abejotinų sensacijų prarado paskutinius objektyvumo likučius, kiti – priešingai, ne tik teikia visuomenei informaciją, bet ir siekia teisybės, kovoja prieš veidmainystę ir įkvepia savo drąsa.
1. „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men), 1976 m., rež. Alan J. Pakula
Dviejų „Washington Post“ reporterių – Bobo Woodwardo ir Carlo Bernsteino – žurnalistinis tyrimas privertė atsistatydinti JAV prezidentą Richardą Nixoną. Praėjus vos trejiems metams po Votergeito skandalo, Alanas J. Pakula nusprendė sukurti politinį trilerį remiantis šiais įvykiais. „Visoje prezidento kariaunoje“ detaliai atskleidžiama žurnalistinio tyrimo metodika. Nuo medžiagos rinkimo ir apdorojimo, darbo su informacijos šaltiniais iki priemonių plano įgyvendinimo, galutinio medžiagos paruošimo ir išleidimo. Nepaisant savo cinizmo, Roberto Redfordo ir Dustino Hoffmano įkūnijami herojai vadovaujasi itin aukštais darbo kokybės standartais, todėl tapo siektinu pavyzdžiu ne vienai pradedančių žurnalistų kartai.
2. „Labanakt ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck), 2005 m., rež. George Clooney
Šio filmo herojai taip pat įkvepia savo principingumu. Kiekvieną savaitę „CBS“ žurnalistas Edwardas R. Murrow pasakodavo milijonams televizijos žiūrovų apie demokratijos pamatus, žodžio laisvę bei žmogaus teises ir baigdavo laidą kultine tapusia fraze: „Labanakt ir sėkmės“. Edwardas R. Murrow sakė, kad televizija gali mokyti, šviesti ar net įkvėpti, bet tik su viena sąlyga, jei žmonės patys to trokšta, kitu atveju, tai tik dėžė, prikimšta laidų ir lempučių. Bene visos George‘o Clooney režisuotos juostos vienaip ar kitaip susijusios su televizija, politika bei žurnalistika. Kaip žinia, jo tėvas anksčiau buvo populiarių televizijos laidų vedėjas bei kurį laiką netgi bandė siekti politiko karjeros, o ir pats George‘as iki tol, kol atsidūrė Holivude, taip pat studijavo žurnalistiką, tad nieko keista, kad amžinasis širdžių ėdikas savo režisuojamiems filmams dažniausiai renkasi tą tematiką, kurią išmano geriausiai.
3. „Be piktų kėstų“ (Absence of Malice), 1981 m., rež. Sydney Pollack
Ar kiekviena potenciali sensacija turi būti paviešinta net ir tuo atveju, jeigu tai kelia grėsmę žmogaus gyvybei? Kaip tinkamai pasirinkti informacijos šaltinius? Kaip suprasti, kuo galima pasitikėti? Kaip apsaugoti savo informacijos šaltinius? Jauna žurnalistė Megė Karter neturėjo jokių piktų kėslų, tačiau po jos straipsnio paskelbimo nusižudė moteris, o paties straipsnio herojui pradėjo grėsti pavojus. Kartais reikia tiesiog susitaikyti, kad įvykiai gali pakrypti visiškai kitokia linkme negu buvo numanoma iš pradžių.
4. „Tinklas“ (Network), 1976 m., rež. Sidney Lumet
Kadaise populiarus televizijos vedėjas negali susitaikyti, kad po dviejų savaičių bus atleistas, ir tiesioginiame eteryje praneša, kad nusižudys kitoje savo laidoje. Praeina pora minučių, kol studijoje esantys kolegos, užsiėmę savo reikalais, suvokia, kas nutiko. Skandalas atneša populiarumą ir išsikraustęs iš proto vedėjas tampa didžiausia televizijos kanalo „žvaigžde“. Sidney Lumeto „Tinklas“ – kandus televizijos pasaulio groteskas. Tame pasaulyje vertę turi vien tik tai nesibaigiančios lenktynės dėl didesnių reitingų, dėl kurių galima ryžtis netgi žmogžudystei.
5. „Sutikti Džoną Dou“ (Meet John Doe), 1941 m., rež. Frank Capra
Iš pirmo žvilgsnio šios juostos, kaip ir Sidney Lumeto filme „Tinklas“, centre atsiduria visuomenės informavimo priemonių bandymas manipuliuoti visuomene, tačiau skirtumas tas, kad čia nerasime nė žiupsnelio sarkazmo. Vargu, ar tarp klasikinio Holivudo režisierių rastume didesnį idealistą negu Frankas Capra. Praktiškai visuose jo filmuose atsispindi absoliutus tikėjimas, kad žmonės iš prigimties yra geri, o pasaulis gali tapti dar geresnis ir priverčia patikėti, kad tai priklauso tik nuo mūsų pačių.
6. „Jo mergina Penktadienis“ (His Girl Friday), 1940 m., rež. Howard Hawks
Talentingai savimi pasitikinčiai reporterei visą gyvenimą buvo svarbiausia karjera, tačiau vieną dieną ji ryžtasi tai pakeisti, nusprendusi ne tik išeiti iš „Morning Post“ laikraščio, bet ir ištekėti už draudimo agento. Tik tada jos vyras ir bendradarbis pagaliau supranta, kad vienu metu gali netekti tiek žmonos, tiek laikraščio reporterės ir jis pasiryžta viskam, kad tik pavyktų ją susigrąžinti. Bėda ta, kad tam jis teturi tik porą valandų.
Šis filmas apie aistrą darbui, o kai kurios herojų frazės netgi tarsi „užsikloja“ viena ant kitos, tai padeda tiksliau perteikti specifišką žurnalistinio darbo atmosferą, kai kiekviena sekundė gali turėti lemiamos įtakos reportažo sėkmei.
7. „Televizijos žinios“ (Broadcast News), 1987 m., rež. James L. Brooks
Nepaisant skirtingų tikslų ir nesutarimų profesinės etikos klausimais, talentinga prodiuserė, ambicingas televizijos vedėjas bei puikius tekstus rašantis reporteris kuriam laikui tampa beveik svajonių komanda. Jie yra puikūs savo srities specialistai, tačiau gali atrodyti visiškais nevykėliais kitose srityse. Džeinei nesiseka kalbėti viešai, studijoje Aaronas prakaituoja kalbėdamas prieš kamerą, o Tomas nieko neišmano apie turinio kūrimą. Itin svarbu, kad kiekvienas užsiimtų tuo, ką moka geriausiai. Tik taip įmanoma pasiekti geriausią rezultatą.