Propaganda kine: pirmieji bandymai, D. W. Griffithas ir I pasaulinis karas

XIX pab. ir XX a. pradžioje atsiradus masinės komunikacijos priemonėms, atsirado ir galimybių sukurti tiesioginį ryšį su visuomene. Įvykus šiems technologiniams pokyčiams visuomenė labiau nei bet kada anksčiau pasidarė priklausoma nuo informacijos.

Prie to prisidėjo ir 1896 m. brolių Liumjerų išradimas – kinas – suteikęs galimybę vienu metu aprėpti labai didelę ir nemonogenišką auditoriją, paveikti jos nuomonę. Todėl visiškai nekeista, kad kinu netrukus pradėjo naudotis ir politikai. Juk kinas, geriau nei bent kokia kita meno ar masinės komunikacijos rūšis, suteikia galimybę betarpiškai įsijausti į pasakojamą istoriją ir sukurti pasaulio iliuziją, jis aktyviai veikia jausmus bei vaizduotę.

Tuo metu kine pasakojamos istorijos ir taip darydavo labai didelį įspūdį. Juk „judantys vaizdai“ buvo šviežia naujiena, niekur kitur nematyta pramoga. Žiūrovams taip pat atsirado nauja galimybė realiai pamatyti tai, ko patys savomis akimis gyvai negalėjo išvysti. Kinas priartindavo svetimą realybę.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kinas buvo ir yra puikus būdas skleisti propagandai. Tačiau jis niekada netapo tiesioginėje propagandoje dažnai naudojama priemone.

Galima paminėti keletą svarbių priežasčių, kodėl kinas nutiko. Pirma, atsirado televizija, ženkliai sumažinusi kino teatrų lankomumą. Jis 5-7 dešimtmečiuose smarkiai krito. Kad sužinotų svarbiausias ir šviežiausias naujienas, žmonėms nebereikėjo eiti žiūrėti kino kronikų. Taip pat kinas nėra ir pats patogiausias būdas naujienoms skelbti.

Antra, kinas buvo ir yra labiau kaip pramogos forma, o ne informacijos skleidimo būdas. Trečia – dėl didelės kainos. Sukurti filmą reikia didelio biudžeto, kūrybine komandą sudaro daug žmonių, kūrimo procesas užtrunka ilgai ir t. t.

O visgi kokie filmai yra laikytini propagandiniais? Juk kiekvienu meno kūriniu menininkas siekia primesti skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui meno kūrinyje pateikiamas tiesas. Taigi, ar kiekvienas meno kūrinys jau savaime yra propaganda?

Į šį klausimą galėtų atsakyti propagandos apibrėžimas. Jame teigiama, kad propagandą galima apibrėžti kaip sąmoningą, metodišką ir nuoseklų asmenų įtikinėjimą, siekiant priversti juos atlikti tam tikrus veiksmus, ugdyti propagandininko interesus atitinkantį mąstymą bei tapatybę, elgesio formas bei vertybes ir tai daryti dideliu mastu.

Dažniausiai ji pasižymi dviem savybėmis: nuslėptais arba nutylėtais pranešimo šaltiniais ir nuslėptais tikslais. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, propaganda skirstoma į tris rūšis: baltąją, pilkąją ir juodąją. Šių skirstymų žinojimas yra svarbus, nes visuomenėje propaganda suvokiama tik kaip daranti neigiamą poveikį. Iš tikrųjų taip nėra. Daugelis propagandinių filmų yra pilkosios propagandos apraiška.

Taigi baltoji propaganda susijusi su maksimaliai skaidriu ir atviru faktų pateikimu bei pozityviomis socialinėmis programomis. Naudojamas vieša, nepaslėpta informacija, aiškūs, žinomi, tiksliai identifikuojami šaltiniai. Ją pasitelkus norima suformuoti ir įgyti auditorijos pasitikėjimą, kuris gali būti panaudotas ateityje. Dažniausiai baltoji propaganda yra pozityvi.

Naudojant pilkąją propagandą sąmoningai susiejami patvirtinti faktai su nepatvirtintais, pateikiama tik sau palanki interpretacija, specialiai iškraipomas įvykių kontekstas. Tokio tipo propaganda aktyviai taikoma valdomuose informaciniuose, politiniuose ar ekonominiuose konfliktuose. Pateiktos informacijos šaltiniai neatskleidžiami, oficialiai nepatvirtinti, skleidžiama informacija – iškraipyta ir melaginga. Tokiu būdu skleidžiama informacija yra nekritiška ir ja visuomenėje formuojamas vienpusis požiūris į tam tikrą reiškinį. Tačiau kartu nepateikiamas ir vienpusis melas, paliekama galimybė keisti nuostatas. Taigi tarp kelių patikimų faktų įterpiama melaginga žinia, kuri propagandininkui naudinga linkme iškreipia perduodamos informacijos prasmę.

Visiškai nepatikimos ir pramanytos informacijos pateikimas yra laikomas juodąja propaganda. Ją pasitelkiant sąmoningai ir tikslingai kuriama užmaskuota apgaulė, naudojami klaidingi šaltiniai. Pateikiama informacija „gaunama“ iš neatskleisto šaltinio, ji dažnai būna sukurta ir išgalvota. Juodajai propagandai galima būtų priskirti totalitarinių režimų filmus.

Kinas ir propaganda

Pirmasis žinomas kino propagandos filmas buvo sukurtas „Vitagraph“ studijoje JAV. Tai – „Ispanijos vėliavos nuleidimas“ (Tearing Down the Spanish Flag). Veiksmas „vyksta“ Ispanijos ir Amerikos karo metu 1898 m. Karys nuleidžia Ispanijos ir pakelia Jungtinių Valstijų vėliavą.

Šio paprasto trumpojo filmo kūrėjai buvo Albertas E. Smithas ir J. Stuartas Blacktonas. Beje, pastarasis filme ir nuleidžia vėliavą. Šią trumpą propagandinę juostą jie nufilmavo ant Niujorke esančio studijos pastato stogo. JAV ši juosta sulaukė didelio populiarumo. Daugelio tyrinėtojų manymu, tai ir pirmasis karinis filmas.

O vienas pirmųjų pilnametražių propagandinių meninių filmų yra 1912 m. Rumunijoje sukurta tylioji juosta „Rumunijos nepriklausomybė“ (Independenţa României, rež. Aristide Demetriade). Tai buvo ir pirmasis rumunų pilnametražis filmas. Jo biudžetas buvo toks didelis, kad iki 1970 m., kai buvo kuriamas „Mykolas Drąsusis“ (Mihai Viteazul/Michael the Brave), niekas didesnio filmo biudžeto neturėjo.

1912 m. rumunų režisierius A. Demetriade nusprendė sukurti filmą apie 1877 m. vykusį Rumunijos karą į nepriklausomybę. Juostos kūrėjus aktyviai palaikė ir vyriausybė, kuri prisidėjo ir finansiškai. Jiems taip pat talkino armijos vadovybė, suteikdama visą reikiamą atributiką bei karinius konsultantus. Taigi valdžios investiticija buvo tikslinga – parodyti tautai, kaip buvo iškovota tautos laisvė.

Filmo siužetas ir dramaturgija – itin paprasta. Dviejų įsimylėjusiųjų gyvenimą sudrumsčia prasidėjęs karas. Vyrai, pašaukti į kariuomenę, entuziastingai išeina kariauti. Linksmą kasdienybę pakeičia karo ir kautynių vaizdai. Tarp kareivių – broliška ir tvirta draugystė. Kariuomenės moralė ir dvasia – pakili. Į kovą einama su daina ir muzika.

Juostoje matoma Rumunijos kariuomenės galybė – gausu artilerijos, ginklų, daug žirgų. Parodomos ne viena kautynių scena.

Galiausiai vyksta paskutinė kova, po kurios turkų armijos vadas pasiduoda, atiduodamas savo kalaviją rumunų valdovui. Juostos pabaigoje caras Aleksandas II garbingai išlydi ir atiduoda kalaviją Osmanui Pashai. Taip tarsi parodoma, kad rumunai vadovavosi aukščiausiais garbės standartais ir gerbė savo priešus. Filmas baigiamas kadru, kuriame sužeistas paprastas kareivis vos pajėgdamas atiduoda pagarbą pro jį žygiuojančiam pulkui. Atsakydamas pulkininkas paspaudžia jam ranką, visas pulkas taip pat atiduoda pagarbą.

Nors filmas buvo ir nelabai aukštos kokybės, tačiau kino teatruose dėmesio sulaukė nemažai. Kaip tuo metu teikė Rumunijos spauda, tai filmas, kuris leidžia šiandieninei kartai sužinoti apie tos dienos įvykius ir mūšius bei ateities kartoms pamatyti rumunų drąsą kovojant dėl savo šalies nepriklausomybės.

Juosta leido priartinti istoriją, parodyti, kokie drąsus, ryžtingi bei garbingi buvo jų kariai. Taigi pirmasis meninis propagandinis filmas turėjo aiškią šviečiamąjį ir tautos pasididžiavimą savo istorija skatinantį tikslą.

Kitas ryškus propagandos kine filmas – šiemet šimtmetį švenčiantis kino genijaus D. W. Griffitho filmas „Nacijos gimimas“ (The Birth of the Nation, 1915). Tai vienas kontroversiškiausių ir svarbiausių filmų JAV kino istorijoje. Taip pat tai buvo ir pirmasis 12-os ričių JAV sukurtas filmas. Tuo metu ši juosta buvo išskirtinė ne vien dėl kontroversiškos istorijos ir milžiniško tiems laikams biudžeto, bet ir dėl ne vieno inovatyvaus kinematografinio sprendimo.

Filme pasakojama dviejų šeimų – Kameronų ir Stounmenų – istorija. Stounmenų broliai lankosi pas savo draugus Kameronų šeimą Pidmonte, Pietų Karolinoje. Šią draugystę sugriauna prasidėjęs Pilietinis karas. Stonemensų bei Kameronų šeimos prisijungia prie kariaujančių vienas su kita armijų. Po karo Kameronų šeimos atstovas, pamatęs, kad jo tėvynę užvaldė afroamerikiečiai ir politiniai avantiūristai, kartu su keliais bendraminčiais organizuoja slaptą „budrumo komitetą“ pavadinimu Kukluksklanas. Ši organizacija paskelbia karą naujajai šiauriečių suformuotai vyriausybei ir galiausiai kartu su šiaurinių valstijų žmonėmis „įveda tvarką“ šalyje.

Filmo scenarijų D. W. Griffithas parašė remdamasis Šiaurės Karolinos baptistų pastoriaus rasisto Thomo Dixono jaunesniojo 1905 metų dramine pjese „Klano narys“ („The Clansman“). Todėl nekeista, kad daugelis rasistinių elementų atsidūrė ir filme. Kaip vėliau teigė režisierius, jis tuo metu nemanė, kad tam tikros scenos ar tam tikras vergų traktavimas yra rasistinio pobūdžio. Tai tik parodo, kad tuo metu buvo ganėtinai stiprios rasistinės nuotaikos, nes pats režisierius nieko bloga neįžvelgė.

Visgi D. W. Griffithas savo filme suformavo „juodųjų“ stereotipus, kurie buvo gajūs ateinančius 70 metų: taurų, ištikimą ir nuolankų tarną Tomsą, kvailus afroamerikiečius, sveiką ir drūtą mamytę bei agresyvų, brutalų juodaodį „patiną“.

Nors šie personažai ir anksčiau funkcionavo populiariojoje literatūroje, poezijoje, muzikoje ar prieš tai sukurtuose trumpametražiuose filmuose, tačiau niekas iki šio filmo jiems nesuteikė tiek daug dėmesio. Šie vaizduojami stereotipai buvo apgailėtini bei groteskiški taip pat ir dar dėl vieno dalyko – visus pagrindinius afroamerikiečių vaidmenis atliko baltaodžiai aktoriai, nugrimuoti juodai. Tik maži vaidmenys atiteko „tikriems“ afroamerikiečiams.

Biologinės paradigmos veikimas parodomas ir Pietų Karolinos valstijoje Senate vykstančio posėdžio metu, kuriame dalyvauja neseniai išrinkti afroamerikiečiai deputatai. Jo metu jie sėdi kojas pasidėję ant stalų, valgo, geria, aunasi batus ir geidulingai šnairuoja į baltaodes moteris, vietoje to, kad užsiimtų politiniais reikalais.

Toks buvusių vergų vaizdavimas žiūrovui suponavo, kad afroamerikiečiai nepajėgia nugalėti savo instinktų ir mąstyti, jie yra tiesiog primityvūs laukiniai. Taip buvo parodoma baltųjų rasinė viršenybė – jie tobulesni už buvusius vergus. Be jokios abejonės, visi šie „personažai“ neatitiko realybės ir buvo išgalvoti.

Nors filme buvo didelių istorinių bei su rase susijusių netikslumų, tačiau susitikimų scenos, vykusios Kongrese, Pilietinio karo mūšiai, prezidento Abraomo Linkolno nužudymas bei kostiumai buvo atkurti labai tiksliai. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl filmas buvo toks paveikus. Pateikti tikslūs istoriniai faktai suponavo, kad visi juostoje pateikiami faktai yra tikri, tikslūs ir neišgalvoti.

Kaip jau buvo minėta, šis filmas sulaukė tokio didelio populiarumo ne vien tik dėl emociškai paveikios istorijos, bet ir dėl techninių naujovių, kurias režisierius panaudojo kurdamas filmą. Kas dabar yra kino kūrimo standartas, tuomet kuriant filmą buvo panaudota pirmą kartą.

Verta paminėti keletą tų naujovių: natūralus gamtos peizažas naudojamas kaip filmo veiksmo fonas, autentiški ir tiksliai pagaminti tų laikų kostiumai, vienos scenos filmavimas keliais rakursais, paralelinis dviejų istorijų plėtojimas, kadrų spalvojimas draminiam ir psichologiniui efektui išgauti, efektyvus stambaus plano naudojimas, scenų filmavimas naktį, judanti-sekanti kamera, dviejų kadrų „perėjimas“ išnykstant ir atsirandant naujam kadrui, ilgas panoraminių kadrų naudojimas, tikslus istorinių įvykių vaizdavimas, įtampą išlaikantis montažas ir kita. Šios naujovės labai sustiprino pasakojamą istoriją, todėl propagandinis filmas turėjo didžiulį poveikį prie paprastų dramų pripratusiems žiūrovams.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus faktus nieko keisto, kad šis filmas buvo labai populiarus, labai paveikus ir žiūrovų vertinimai buvo teigiami. Nors filmas truko tris valandas, kai to meto juostos trukdavo apie 20 minučių, žiūrovai plūdo jo žiūrėti. Publika reagavo audringai ir emocionaliai. Kaip rašo to meto spauda, net vienas susinervinęs žiūrovas pradėjo šaudyti į ekraną, kad išgelbėtų persekiojamą Florą Kameron. Taip pat žiūrovai emocingai plojo matydami herojų atsisakant paspausti ranką mulatui intrigantui.

Tačiau nepaisant milžiniško filmo populiarumo jis sulaukė ir griežtos kritikos iš neseniai įkurtos žmogaus teisių gynėjų asociacijos. Dėl to vėliau buvo iškirptos dvi filmo scenos (meilės scena tarp Rekonstrukcijos Senatoriaus ir jo mulatės namų šeimininkės bei viena kovos scena). Po filmo pasirodymo Bostone, Filadelfijoje ir kituose didžiuosiuose miestuose netgi kilo riaušės, taip pat jis buvo uždraustas: Čikagoje, Ohajuje, Denveryje, Pitsburge, Sent Luise ir Mineapolyje.

Vėliau pats režisierius D.W. Griffithas labai gailėjosi, kad sukūrė šį filmą. Bandė iš naujo sumontuoti filmą, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.

Dar vienas svarbus faktas. JAV 1915 m. atsikūrė ir vėliau suaktyvėjo Kukluksklanas. Nekyla abejonių, kad prie šio atgimimo prisidėjo ir „Nacijos gimimas“. Po devynerių metų – 1924 m. – klano narių skaičius jau viršijo tris milijonus, o iki 1970 m. šis filmas buvo naudojamas naujiems Kukluksklano nariams užverbuoti.

Kino propaganda I pasaulinio karo metu

Prasidėjus I pasauliniam karui niekas dar gerai nemokėjo naudotis kinu taip efektyviai, kad jis paveiktų didžiules mases žmonių. Karo pradžioje buvo tik bandymai pasitelkiant kino kamerą pristatyti žmonėms karą, paveikti jų nuomonę. Tačiau jam besibaigiant atsirado gana kokybiškų ir paveikių kino juostų. Jau buvo išmokta paveikti visuomenės nuomonę bei manipuliuoti jos emocijomis.

Ryškiausios kino propagandą užsiėmusios šalys buvo Didžioji Britanija, JAV ir Vokietija. Jų kūrėjai geriausiai ir efektyviausiai išnaudojo kino propaganda I pasaulinio karo metais.

1915 m. lapkričio 2 d. Britų karo filmų komitetas (British Topical Committee for War Films), atstovaujamas britų kino kronikų prodiuserių ir remiamas Karo biuro, išsiuntė du operatorius į Prancūziją. Tai buvo Geoffrey Malinsas ir Johnas McDowellas. Jie turėjo nufilmuoti ir vėliau sukurti propagandinę juostą apie britų karius I pasauliniame kare. Jų darbo rezultatas – vienas žymiausių propagandinių karinių filmų „Mūšis dėl Somos“ (The Battle of the Somme, 1916).

Filmą jie kūrė Britų vyriausybės užsakymu, kuri reikalavo juostos, kuri galėtų padėti įgyti palaikymą už Britanijos sienų. Aišku, pirmieji „taikiniai“ buvo JAV ir Rumunija, kurios tuo metu buvo neutralios. Todėl Britanijai buvo svarbu, kad jos taptų jų sąjungininkėmis ir įstotų į karą prieš Vokietiją.

Taip pat Karo biuras turėjo ir dar vieną tikslą. Jis norėjo, kad žiūrovai matytų tokius vaizdus, kurie pakeltų piliečių moralę ir pradėtų pozityviai vertinti karą. „Mūšis dėl Somos“ atliko ir šviečiamąją funkciją – „gyvai“ rodė, kaip gyvena kariai mūšio lauke, rodė armijos pajėgumą, bei turėjo netiesioginį psichologinį poveikį – žiūrovai galėjo pamatyti, kaip atrodytų jų gyvenimas, jei į Didžiąją Britaniją įsiveržtų priešo kariuomenė.

Juosta svarbi kino istorijai ir tuo, kad buvo pirmoji dokumentinė pilnametražė juosta apie karą, nufilmuota karo lauke. Ji suvaidino svarbų vaidmenį ir rengiant metodologiją, kaip kurti dokumentinius bei propagandinius filmus.

Filme pasakojamos pirmosios mūšio prie Somos dienos. Tai vienas didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių, jo metu žuvo beveik 1.4 milijono žmonių. Fronto linija tęsėsi 40 km. Jungtinės Britanijos ir Prancūzijos pajėgos kovojo su Vokietijos kariuomene. Šio mūšio istorinė atmintis yra itin svarbi britams, nes vien per pirmą mūšio dieną jie neteko apie 30 000 kareivių, o sužeista buvo beveik 70 000.

Žuvusių ar sužeistų karių vaizdai „Mūšyje dėl Somos“ buvo šokiruojantys. Tuo metu žiūrovai tokių vaizdų niekada nebuvo matę, tačiau filmas vis vien sulaukė milžiniško pasisekimo. Per pirmąsias šešias savaites jį pamatė 20 milijonų žmonių, t. y. beveik pusė tuometinių Didžiosios Britanijos gyventojų. Net buvo rengiami papildomi filmo peržiūros seansai. Britanijoje jo kopiją užsisakė daugiau kaip 2000 kino teatrų. Tai vienas žiūrimiausių filmų britų kino istorijoje. Jo žiūrimumo rekordas buvo sumuštas tik po 60-ies metų. Tai padarė „Žvaigždžių karai“.

Prie juostos populiarumo prisidėjo ir tai, kad jis buvo stipriai reklamuojamas. Jį rekomendavo žiūrėti vieni garsiausių ir gerbiamiausių žmonių Britanijoje. Tai ir rašytojas Arthuras Conanas Doyle`as, Ministras pirmininkas Lloydas George`as bei Karalius Jurgis V-is. Propagandos poveikis ir patikimumas didėja, kai ją savo rekomendacija patvirtina visuomenėje gerbiami žmonės.

Beveik visi šio dokumentinio filmo kadrai yra autentiški. Tik keletas jų yra sumontuoti nechronologine tvarka ar nufilmuoti jau grįžus iš mūšio lauko.

Vienas netikro kadro pavyzdžių – žymusis karių atakos iš apkasų momentas. Jis nufilmuotas kelios dienos iki tikrojo mūšio. Dabar žiūrovas gali nesunkiai suprasti, kad karių „mirtys“ suvaidintos ir netikroviškos. Tai galima atpažinti iš to, kaip dirbtinai kareiviai krenta mūšio lauke. Tačiau tų laikų žiūrovai tikėjo matomu vaizdu ir jiems šis drąsus kareivių poelgis darė didelį įspūdį.

Verta paminėti ir kai kurių patrankų šūvių kadrus mūšių metu. Juostoje matoma, kaip patranka išauna ir sprogsta mūšio lauke.

Patranka tikrai iššauna mūšio lauke, tačiau manoma, kad sprogimai buvo nufilmuoti grįžus atgal į Angliją. Taip sprendžiama iš sprogimo pobūdžio – jis yra labiau sutelktas, nei turėtų būti iš tikrųjų.

Taip pat daugelyje epizodų matoma, kad tranšėjos yra švarios ir nesugadintos. Manoma, kad šios dokumentinio filmo scenos buvo filmuojamos dar prieš prasidedant mūšiams, o vėliau įdėtos į filmą.

Juosta, be jokios abejonės, kėlė psichologinį šoką bei žiūrovų pasipiktinimą. Buvo rodomi žuvę britų kareiviai. Dėl to, jog filmą matė labai daug žmonių, baimintasi, kad artimieji atpažins savo giminaičius.

Karo vadovybė vėliau pasimokė ir uždraudė rodyti žuvusius britų karius oficialioje filmuotoje medžiagoje. Todėl iki II pasaulinio karo pabaigos nebuvo rodomi kare žuvę britų kareiviai. Į vaizdus buvo įtraukiami tik lengvai sužeisti kariai.

Pirmas kartas, kai JAV valdžia panaudojo propagandą plačiu mastu, buvo I pasaulinis karas. Kai tik JAV įstojo į jį, iš karto buvo įkurtas Visuomenės informavimo komitetas. Jame 1917 m. rugsėjį įkurtas ir Filmų departamentas, kuris prižiūrėjo karo operatorių nufilmuotus filmus. Žinomiausi komitetui „padedant“ sukurti filmai: „Pershing’s Crusaders“, „America’s Answer“, „Under Four Flags“, „America Goes Over“, „The Kaiser, the Beast of Berlin“.

Įkurti tokį komitetą ir naudoti propagandą, kaip poveikio priemonę, paskatino kelios priežastys: noras parodyti, kaip JAV kareiviai kariauja kare, užsitikrinti piliečių palankumą karo atžvilgiu bei pakelti karinę ekonomiką. O vienas iš valstybės skatinamų būdų, kaip paremti karą finansiškai – pirkti valstybines „Laisvės obligacijas“.

Prieš šio karo rėmimo metodo prisidėjo ir garsusis Charlie Chaplinas savo lėšomis 1918 m. sukurdamas trumpametražį propagandinį filmą „The Bond“ (angl. bond – ryšys, obligacija). Filme parodoma, kokie yra reikšmingi ryšiai – draugystė, meilė bei ryšys su tėvyne. Tuomet „parodomas“ Kaizeris, norintis išniekinti laisvę, kurią simbolizuoja Laisvės statula. Tačiau ją apgina JAV kareivis.

Tėvynės ryšio mizanscenoje parodoma, kaip piliečių pinigai panaudojami karo reikmėms. Charlie Chaplino vaidinamas personažas nusiperka obligaciją, sumokėti pinigai perduodami industrijos atstovui, kuris kareiviui duoda tokį patį ginklą, su kuriuo buvo nugalėtas Kaizeris. Charlie Chaplino personažas, įsitikinęs, kad ši sistema patikima ir efektyvi, iš slėptuvės kelnėse išsitraukia dar pinigų ir nusiperka papildomų obligacijų.

Galutiniai filmo kadrai tarsi įasmenina mokėtoją-personažą. Juose matome Charlie Chaplino personažą su didžiuliu plaktuku, ant kurio parašyta „Laisvės obligacijos“, ir nukaunantį Kaizerį. Taip tarsi parodoma, kad kiekvienas pilietis, pirkęs obligacijų, asmeniškai prisideda prie pergalės prieš Vokietiją.

O oficialieji JAV I pasaulinio karo propagandiniai filmai neišsiskyrė originalumu. Reikia paminėti, kad JAV propagandiniai filmai gali būti įvardinami kaip baltoji arba pilkoji propaganda. Jais buvo siekiama informuoti ir pakelti visuomenės dvasią, parodyti, koks yra svarbus ir namie likusių darbininkų indėlis į laisvės gynybą. Dokumentinės juostos faktai nebuvo klastojami, dažniausiai tai būdavo karo lauke nufilmuoti tikri vaizdai.

1918 m. filmas „Pershing‘s crusaders“ (rež. Herbertas C. Hoaglandas) buvo sukurtas JAV Visuomenės informavimo komiteto Filmų skyriaus iniciatyva. Juostoje rodomas JAV įsitraukimas į Europoje vykstantį karą.

Šis filmas buvo aštuonių ričių, išleistas šešis mėnesius prieš I pasaulinio karo baigtį. Ne visa jame pateikta informacija buvo nauja, daugelis kadrų buvo parodyti savaitinėse kino kronikose. Tačiau tuo metu patriotinis nusiteikimas buvo didelis, todėl net ir panaudota medžiaga tiko.

Filmas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje prezidentas W. Wilsonas kreipiasi į Kongresą, rodomos ištraukos iš Vokietijos invazijos į Belgiją, skęstanti Luizitanija ir JAV karių pasiruošimas vykti į Europą. Antroje dalyje rodoma karių stovykla Prancūzijoje, fronto linija, JAV karinė aviacija ir jos manevrai.

Filme nebuvo propagandos, kaip mes ją suvokiame dabar, t. y. vaizdų klastojimų. Ji buvo dokumentinis filmas, kurį pasitelkiant buvo tikslingai siekiama paveikti visuomenės nuomonę.

Pirmojo pasaulinio karo metu dėl izoliacijos Vokietijos kino pramonė klestėjo – joje buvo uždrausta rodyti užsienietiškus filmus. Todėl jo metu nacionalinė kino pramonė sparčiai išaugo – nuo 25 iki 130 kino kompanijų. Visos jos buvo apjungtos į didesnes kompanijas, kurios glaudėsi po UFA „sparneliu“. Taip pat vokiečiai įgyvendindavo slaptas filmų programas, kad JAV išliktų neutralios ir neįsitrauktų į karą. Tam net buvo įkurta ir atskira agentūra.

Ryškus Vokietijos karinės propagandos kūrinys yra dokumentinė-propagandinė juosta „Magiškas žiedas“ (Der magische Gürtel, rež. Hans Brennert, 1917).

Šiame filme pasakojama Vokiečių povandeninio laivo U35 misija tikrinti, ar neutralūs laivai neplukdo kontrabandos. Povandeninių laivų „magiškasis žiedas“ apjuosia vandenyną ir tikrina visus laivus, kurie įplaukia į karo zoną.

Filmo vaizdai tikri ir nufilmuoti ant U35 denio jo penkių savaičių misijos Viduržemio jūroje ir rytiniame Atlanto vandenyne metu. Juostoje matoma, kaip kareiviai tikrina, apšaudo laivus, kaip jie po to nuskęsta. Filme detaliai aprašomas kiekvienas laivo patikrinimo atvejis. Dažniausiai laivuose randama kontrabandos ir jis negailestingai nuskandinamas. Filmo gale pateikiamas tikslus misijos rezultatas – nuskandintas 21 nelegalią kontrabandą plukdęs laivas, bendra masė – 80000 tonų.

Nuo šių laivo sprogdinimo ir nuskendimo kadrų to meto žiūrovams tikrai turėjo būti sunku atitraukti akis. Juk niekas tuo metu negalėjo „gyvai“ pabūti karo lauke, o tuo labiau karo zonoje vandenyne. Be jokios abejonės, kaip ir anksčiau minėtų propagandinių filmų, pagrindinis tikslas buvo parodyti Vokietijos laivyno galią.

Kuomet filmą parodė neutraliose Pasaulio šalyse, jis sulaukė prieštaringų vertinimų. Vietoje to, kad būtų giriami Vokietijos karinio laivyno pasiekimai, labiau buvo gailimasi nuskendusių laivų ir žmonių. Likimo ironija, kad po karo filmas buvo rodomas kai kuriose Sąjungininkų šalyse kaip kontrpropaganda ir buvo skatinama priešiškas nusiteikimas prieš vokiečius.

XIX a. pabaigoje atsiradusi nauja meno ir medijos forma – kinas – buvo panaudota ir politinių idėjų sklaidai. Iki I pasaulinio karo beveik visi ryškiausi propagandos kine darbai buvo susiję su tautos atminties ekranizacija ar karine tematika. Tačiau prasidėjus I pasauliniam karui ne iš karto suskubta kiną panaudoti politiniams tikslams. Galima manyti, kad politikai nebuvo iki galo įsitikinę kino, kaip meno masėms, galia, taip pat trukdė ir techninės galimybės. Tačiau baigiantis karui radosi ne viena svarbi kino istorijai propagandinė juosta, padariusi didžiulę įtaką formuojant visuomenės nuomonę.

Visi minėti pirmieji didieji bandymai buvo itin paveikūs dėl kelių priežasčių. Pirma – „judantys vaizdai“ buvo to meto naujovė ir savaime pritraukdavo dideles mases žmonių, kurios žiūrėdamos filmus linksminosi ir sužinodavo naujienas. Antra – novatoriški kinematografiniai sprendimai ir dramatiškas filmo turinys sukurdavo įtikinamą ir paveikų pasaulio modelį, kuriuo tikėjo kino kalbai dar neatsparios masės.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia: