„Kino pavasaris“ 2016. KINFO rekomenduoja (I dalis)

Visiems, kurie dar neišsirinko į kokius filmus keliaus festivalio „Kino pavasaris“ metu KINFO komanda rekomenduoja:

„Kerol“ (Carol), 2015 m., rež. Todd Haynes

Alisa: Prieš trylika metų dramoje „Toli nuo rojaus“ (Far from Heaven, 2002) Toddas Haynesas pirmą kartą prisipažino meilę Douglaso Sirko stilistikos pripildytam šeštajam dešimtmečiui, o dar anksčiau pasirodžiusiame jo filme „Saugi“ (Safe, 1995), ko gero, neatsitiktinai pagrindinė herojė taip pat buvo vardu Kerol. Šį kartą režisierius, kartu su nuostabiąja Rooney Mara ir Cate Blanchett, subtilia savo nuolatinio bendražygio, Edwardo Lachmano, kamera, legendinės Sandy Powell sukurtais kostiumais bei skandalingu Patricia Highsmith romanu „Druskos kaina“ (The Price of Salt, 1952), vėl perkelia mus į epochą, kai pasipriešinti visuomenės nustatytiems tabu ir prietarams galėjo ryžtis tik ypač stiprios asmenybės.

Gabrielė: Filmas, kuris intriguoja savo siužetu, aktoriais, atgarsiais. Kuris gražus iki negalėjimo bei kuriame erotika skleidžiama subtiliai, bet kaip niekada stipriai – per žvilgsnius: stebinčius, tyrinėjančius, nuleistus ir pakeliamus, ilgai ilgai išlaikomus.

Aistė: Sukurtas pagal gerai žinomą Patricijos Highsmith romaną filmas giliai ir tikroviškai perteikia 6-to dešimtmečio Ameriką bei moterų meilės istoriją. Traukia tai, kad režisierius iki smulkiausių detalių sugebėjo atkurti XX a. vidurio atmosferą bei tai, kad istorija nėra politizuota, tai tiesiog meilė, nesvarbu, kam ji skirta, nesvarbu, tarp ko ji yra. Kiek teko susidurti su režisieriaus Todd Haynes kūryba, visai nestebina, kaip paprastai jis perteikia seksualumo tematiką, kaip gerai gvildena asmens vidinę dramą, tapatybės konstravimą. Tikiuosi, kad ir šįkart režisierius nenuvils ir šis filmas, kaip ir kitų porą jo juostų, pateks į mano mėgstamiausiųjų sąrašą.

Anonsas

„Aš, Olga Hepnarova“ (I, Olga Hepnarova), 2016, rež. Petr Kazda, Tomáš Weinreb

Aistė: Filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, prieš tai galima ja pasidomėti. Tačiau, jei norisi netikėtumo, geriau nesidomėti. Mane šiame filme domina ne tai, kad visa tai kažkada vyko iš tikrųjų. Traukia šio filmo estetika, baltos ir juodos spalvos kontrastai ir jame išnyranti keista būtybė – pagrindinė filmo veikėja Olga. Vieniša, įgrimzdusi į save, nepritampanti prie aplinkinio pasaulio, kažkodėl ši veikėja atrodo labai įdomi ir norisi ją stebėti kino ekrane.

Gabrielė: Su tiek daug pateikiamų probleminių aspektų į filmą žvelgti galima iš įvairių žiūros taškų: tai jauno žmogaus identiteto paieškos; valstybės priešiškumas savo piliečiams; visa griaunanti sistema. Be viso to, liks patenkinti ir kinomanai – ši juosta originali ir netikėta, jau sulaukusi puikių kritikų atsiliepimų.

„Komuna“ (The Commune), 2016, rež. Thomas Vinterberg

Gabrielė: Vinterbergo „Šventė“ ir „Medžioklė“ – nedėkingos realybės ir tamsios žmogaus pusės atspindžiai. „Komuna“ žada būti kitokiu filmu. Gal ne tokiu purvinu, gal ne tokiu paveikiu, tačiau ir vėl atskleidžiančiu režisieriaus talentą.

Lina: Komuna – tai maža bendraminčių bendruomenė, kurioje kartu ir gyvenama. Išties turėtų būti įdomi žmonių santykių analizė, juk kadaise pats T. Vitenbergas gyveno komunoje, kartu su tėvais.

Anonsas

„Iš toli“ (Desde allá / From Afar), 2015 m., rež. Lorenzo Vigas

Alisa: Be jokios abejonės, vienas labiausiai laukiamų debiutinių filmų šių metų „Kino pavasaryje“. Pradedantysis venesueliečių režisierius Lorenzo Vigas turėjo neįtikėtinai puikius pagalbininkus, kurie padėjo jam laimėti „Auksinį liūtą“ Venecijos kino festivalyje. Prie scenarijaus rašymo prisidėjo Guillermo Arriaga („Amorres Perros“, „21 grams“, „Babel“), jis taip pat ir prodiusuoja šį filmą kartu su Micheliu Franco („Después de Lucía“), o pagrindinį vaidmenį atliko Alfredo Castro, pažįstamas iš Pablo Larraíno filmų („No“, „Tony Manero“, „Post Mortem“). „Iš toli“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, mokantį vaikinams už kartu praleistą laiką.

Gabrielė: Šių metų Venecijos „liūto“ laureatas kalba apie stratas: socialines klases skurdžiame Venesuelos sostinės kampe, užgimusį romaną tarp vyresnio ir jauno, tarp turtuolio ir skurdžiaus, tarp verslininko ir kriminalinio veikėjo. Jie sujungiami Lorenzo Vigas talento nuostabiai išplėtoti herojų charakterius.

Anonsas

„Didesni purslai“ (A Bigger Splash), 2015 m., rež. Luca Guadagnino

Giedrė: Italų režisierius Luca Guadagnino ankstesniame savo filme „Aš esu meilė“ sugebėjo paprastą, atrodo tūkstančius kartų girdėtą meilės istoriją perteikti savitai, niuansuotai ir – ko negali pasakyti apie dažną filmą – įsimenančiai. Naujajame jo darbe rasime puikų aktorių ansamblį (Tilda Swinton, Ralph Fiennes, Matthias Schoenaerts, Dakota Johnson), 1969 metų „Baseiną“ priminsiančią istoriją, daug karščio, pavydo, intrigų, aistros ir humoro.

Gabrielė: Trys taisyklės: nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą; nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą; nėra to filmo su Tilda Swinton, kuris neišeitų į gerą. Ir dar gros gera muzika.

„Kalnai gali pasislinkti“ (Mountains May Depart/ Shan he gu ren), 2015 m., rež. Jia Zhangke

Giedrė: Istorinių – socialinių visuomenės pokyčių pulsą čiuopiantis Jia Zhangke yra vienas labiausiai vertinamų šiuolaikinių Kinijos režisierių. Jo filmams būdingos identiteto, kompleksiškos realybės temos, palytėtos siurrealumo ir absurdo potėpiais. Naujausias jo darbas, pasakojantis kelių žmonių gyvenimo istoriją, apimančią 1999–2025 m. yra žvilgsnis į individo būtį esminių ekonominių ir technologinių visuomenės lūžių kontekste.

Anonsas

„Omaras“ (The Lobster), 2015 m., rež. Yorgos Lanthimos 

Aistė: Savotiška distopija – sistema, kuri prievartauja visuomenės narį elgtis pagal tam tikras taisykles, nepaisant jo paties norų, interesų ar gyvenimo ritmo. Režisierius Yorgos Lanthimos ne pirmą kartą pateikia žiūrovui keistą, neįprastą filmą bei kaip visada paleidžia kritikos strėlę į mūsų visuomenę. Gal atrodo, kad tai vyksta kažkur kitur (ateity, alternatyviam pasauly), tačiau tai apie mus, apie stereotipus, apie tobulumą ir visuomenės funkcionalumą. Tačiau ar galima viską sudėlioti į lentynėles?

Lina: Laukiu, nes tai turėtų būti keistas, savitas, nestandartiškas filmas apie meilę, o tokius mėgstu labiausiai.

Anonsas

„Didybės kapinės“ (Cemetery of Splendor/Rak ti Khon Kaen), 2015 m., rež. Apichatpong Weerasethakul

Giedrė: Apichatpongo Weerasethakulo filmų visatoje pinasi realybė ir sapnai, praeitis ir dabartis, mirtis ir gyvenimas. Filmą, po mitologija ir simbolizmu slepiantį karinės chuntos valdomo Tailando politinio režimo kritiką, režisierius vadina atsisveikinimu – galbūt su savo šalimi, galbūt su savo kinematografiniu stiliumi.

Anonsas

„Čia visad šviečia saulė“ (Under The Sun), 2015 m., rež. Vitaly Mansky

Aistė: Šis filmas atitraukia nors mažą kraštelį „geležinės užuolaidos“, už kurios slypi Šiaurės Korėja. Intriguoja tas faktas, kad režisieriui buvo norima suvaidinti spektaklį, režisuotą valdžios pavadinimu „Šiaurės Korėja – nuostabiausia šalis pasaulyje“. Tačiau režisierius nepasimetė ir pradėjo filmuoti viską iš eilės, ne tik tuomet, kai parinkta šeima pradėdavo savo vaidybą. Įdomu dar ir todėl, kad tai labai panašu į Sovietų Sąjungą, kas lietuviui nėra tokia jau didelė egzotika, tačiau dėl to galima geriau suprasti, kas vyksta ten, toli rytuose.

Anonsas

„Lopšinė liūdnai paslapčiai“ (A Lullaby to the Sorrowful Mystery/Hele sa Hiwagang Hapis), 2016, rež. Lav Diaz

Giedrė: Kalbant apie šio Filipinų režisieriaus darbus dažnai pirmiausiai paminimas dalykas yra neįprastai ilga jų trukmė. Tai suprantama, nes Lavo Diazo kuriamam kinui reikia pasiruošti ir nusiteikti. Tačiau leidus sau panirti į neskubrų jų tempą, atsiveria nauji kinematografinio pasakojimo tėkmės ir laiko potyriai.

Anonsas

„Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ (B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979-1989), 2015 m., rež. Jörg A. Hoppe, Klaus Maeck, Heiko Lange

Aistė: 80-ieji, Vakarų Berlynas, muzika, pankas, miestas, bohema, naktinis gyvenimas, Nickas Cave`as, dekadentiškas jaunimas – visi šie žodžiai išsako tai, kodėl noriu pamatyti šį filmą.

Anonsas