„Gautas iškvietimas“ – subalansuotas „MinusIQ“ piliulės vartotojams (apžvalga)

Kai prieš gerą mėnesį pasirodė „Gauto iškvietimo“ anonsas, buvo sunku apsispręsti, ko turėčiau tikėtis. Režisierius ir vienas iš scenarijaus autorių – Tadas Vidmantas – yra gerai žinomas trumpametražių filmų ir reklamų kūrėjas. Iš vienos pusės, sumanus ir išradingas humoras, ypač puikiai realizuotas „trumpukuose“, kaip „MinusIQ“ arba „Question For God“ demonstruoja kūrybinę savistabą ir skonį, o dramos elementų turintis „Juniper Crescent“ puikiai realizuoja Vidmanto kitą, mažiau pažintą kūrybinę formą. Vis dėlto „Redirected“ kvapeliu atsiduodantis anonsas, primenantis laidos „Farai“ iškarpas, prisodrintas bereikalingais keiksmažodžiais ir genitalijų juokeliais, sukėlė rimtą nerimą. Ir ne veltui.

Žinoma, kokią teisę turi šios apžvalgos autorius, kuris gyvenime dar nėra nieko pasiekęs, kritikuoti kūrybą žmogaus, kuris, būdamas beveik tokio paties amžiaus, gali pasigirti prikalbinęs jo pirmame filme suvaidinti Algimantą Čekuolį? Kokią teisę turi šis savamokslis kino kritikas kretinas durti purvinu pirštu į aistros projektą, sumanytą prieš metus, nufilmuotą per vieną gražų vasaros mėnesį tikrame policijos komisariate? Pasinaudodamas spaudoje aptiktais autorių teiginiais, sau nebūdingu asmenišku stiliumi, pabandysiu paaiškinti savo viziją, kodėl „Gautas iškvietimas“ yra vienas labiausiai nuviliančių filmų, pastaruoju metu matytų Lietuvos kino padangėje.

Norėjau sukurti puikų reginį su daug nestandartinio humoro ir pakelti lietuviškų komedijų kartelę į viršų.

Kai į lietuviško kino platumas yra paleidžiami tokie benamiai, kaip „Kunigo naudą velniai gaudo“ ar „Patriotai“, niekas iš jų ir nesitiki kokybės. Tai yra tiesiog Lietuvos kinematografinis dugnas. Kai kurie produktai, kaip „Tarp mūsų berniukų“, net sugeba tam tikrais aspektais viršyti lūkesčius. Tačiau kai autoriai drįsta mėtytis skambiomis frazėmis, kaip „kartelės kėlimas į viršų“, tu, kaip kassavaitinį filmų davinį priimantis vartotojas, esi priverstas tikėtis daugiau. Ir ne, niekas nesitiki, jog lietuvių tauta staiga atrado aukštos prabos humoro pajautą. Bet kai eilinės „Farų“ serijos epizodai yra labiau maitinantys autentiška komedija, nei tie, kuriuos galima pripildyti neribotos fantazijos dialogais ir fizinėmis situacijomis, esi priverstas skaudžiai primerkti akį ir pakuždėti sau po nosimi: „Kitąkart…“

„Gautas iškvietimas“ yra labai improvizacinis filmas – neverčiau aktorių aklai laikytis scenarijaus. Todėl filmavimo metu buvo daugybė netikėtumų ir labai daug juoko.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Jei reikėtų išrinkti vieną kertinę filmo koloną, dėl kurios griūva visas filmas, kaip potencialiai originali koncepcija, tai būtų filmo scenarijus. Improvizuotas, ar ne, jis stokoja Tadui Vidmantui būdingo inovatyvumo ir skonio pajautos. Net tokie autoriaus škicai, kaip „Eastern European Lady School“ ar „Eastern European Men School“, turi savyje balanso apraiškas tarp absurdo ir aiškios idėjos sufokusavimo. Lietuvos socialinės problemos, alkoholizmas, nesaugus elgesys prie vairo, lyčių lygybė, homofobija ir t.t. yra potencialiai tobulos temos, kurias galima kūrybingai išnaudoti juodo humoro kontekste. Tačiau vietoj to, beveik kas antras gautas iškvietimas baigiasi lytinių organų juokeliais ar tiesiog pasiuntimu „ant trijų raidžių“, tarsi karštu štampu išdeginant lietuviškam kinui ant pasturgalio – „išradingumo krizė“.

Filmo konstrukcija – dokumentiniu stiliumi papasakoti pagrindinę istorijos arką, apipinant ją individualiais gautų iškvietimų epizodais – pati savaime nėra bloga. Esmė – kaip šis gremėzdas yra apšlifuojamas scenarijaus įgyvendinimo lygmenyje. O čia ir ryškėja konkretesnės problemos, ilgainiui nuviliančios visą žiūrėjimo patirtį. Dauguma aktorių (tikriausiai gabių teatro scenoje, ar prie mikrofono) yra visiškai nepajėgūs vaidinti prieš kamerą, sukuriant akivaizdaus netikrumo pojūtį, o tie, kurie galėtų išties realizuoti save prieš objektyvą, kaip Algis Ramanauskas-Greitai, net nepasitelkiami dialoge, apribojant juos idiotiškomis gestikuliacijomis.

Čia, atlaidus skaitytojas galėtų įsiterpti ir pasakyti: „Bet Vaidotai, tai tėra lengva komedija, skirta masėms ir niekas į tai pernelyg rimtai nežiūri.“ Ir jie būtų teisūs, tačiau net ir tokį fenomeną galima atlikti tvarkingai tiek aktorių, tiek ir scenarijaus departamentuose. Apsilankius Tado Vidmanto internetiniame puslapyje ir peržiūrėjus bent keletą jo darbų, tai tampa akivaizdu. Kur tada šio fiasko (finansiškai filmas bus pasisekęs, kaip ir visi kiti jo pirmtakai) priežastys?

Režisieriaus teigimu, nors komedijos apie policiją visame pasaulyje yra populiarios, lietuviai tokios kažkodėl dar neturi, todėl norėjosi sukurti iškart gerą ir juokingą.

Galbūt paaiškinimas slypi pačios idėjos šaknyse – iš esmės filmas stokoja aiškios motyvacijos egzistuoti kaip kas nors daugiau nei pinigų gaminimo mašina. Policijos būklė Lietuvoje yra adaptuotinas šaltinis, tačiau tik jeigu jos problemos ir privalumai yra išties afišuojami, tegul ir absurdišku humoru. „Gautame iškvietime“ to beveik nėra. Viso labo pasinaudojama išoriniu temos masalu, žinomais veidais ar draugais, kaip nuspėjamu rinkodariniu triuku, papasakoti istoriją, kuri net nėra pakankamai solidi, jog galėtų pati išlaikyti savo svorį. Žinoma, tą patį galima pasakyti apie beveik visą kino industriją, tačiau kai idėjos potencialas yra didelis, o rezultatai maži, natūraliai imi ieškoti tokios amplitudės paaiškinimų. Ir jie bene akivaizdžiausi tarp požiūrio į viziją ir galutinio rezultato.

Filme pavaizduoti policijos pareigūnai patenka į pačias kvailiausias situacijas. Žinoma, jie ir patys nėra aštriausi pieštukai dėžutėje. Tačiau filmas iš policininkų nesityčioja. Atvirkščiai – parodo, kad pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip mes, dirbantys sunkų, svarbų darbą ir atiduodantys jam šimtą procentų savęs.

Tačiau žiūrint į provincialų personažų elgesį ir to elgesio argumentacijas, nenutolstančias nuo rusiškų keiksmažodžių ir televizijos melodramų išmonės, tai nepanašu į nieką kitą, kaip tik į šios profesijos satyrą. Ir skirtingai nei, tarkim, „Policijos akademijos“ personažai, kurie, filmo eigoje, patiria visiškas transformacijas ir pilnas veikėjų arkas, čia dauguma personažų ir lieka prie savo stereotipinio tipažo geldos. Ir jei tai yra mūsų, kaip visuomenės, atspindys, tada filmas akivaizdžiai yra skirtas tai publikai, kuri, nurijusi „MinusIQ“ piliulę, garsiai kvatojo ir spardė mano kėdės atlošą, kiekvieną kartą Timūrui Augucevičiui riebiai nusikeikus, ar Mantui Katleriui numetus nešvankų juokelį.

Aktoriai turėjo didelę kūrybinę laisvę, daug improvizavo, todėl po kiekvienos scenos filmavimo visi pratrūkdavome kvatotis.

Ne viskas su „Gautu iškvietimu“ yra beviltiška. Žiūrint filmą yra akivaizdu, jog kolektyvas išties smagiai ir turiningai leidžia laiką, todėl filmo procesas nėra kinematografinė kančia. Tam tikri gautų iškvietimų momentai tiek dialoge, tiek vaidyboje, akimirkai žybteli išradingumu (kaip pavyzdį galima paminėti žegnojimosi čempionato škicą) primindami Tado Vidmanto potencialą. Bet čia pat jis yra numarinamas vulgariais, emocinės įkrovos ir krypties neturinčiais apsižodžiavimais. Vėlgi tai yra minusas ne todėl, kad juodas, vulgarus humoras yra blogis pats savaime, o todėl, kad kokybiškas juodas humoras turėtų būti intelektualus socialinių aktualijų panaudojimas išradingo, sumanaus, motyvuoto ir subalansuoto scenarijaus erdvėje, ko „Gautas iškvietimas“ neturi.

Pasibaigus filmo pagrindinės istorijos arkai, kuri savo išmone primena abiturientų paskutinio skambučio pjesę, žiūrovams dar mestelėjama keletas individualių gautų iškvietimų epizodų, taip tarsi tik patvirtinant nuojautą, jog filmas tarnauja kaip pačių primityviausių kinematografinių poreikių dirgiklis, nei akimirkai nemetantis žiūrovams sodraus, emociškai užtarnauto humoro iššūkio, ką jau kalbėti apie intelektualinį.

Ir taip, Vaidotai (kreipiuosi pats į save), lengva filmo nemėgti ir jį kritikuoti, kad ir koks jis būtų asmeniškas jo autoriams. Tačiau nemėgstu ir kritikuoju „Gautą iškvietimą“ todėl, jog ši koncepcija galėjo būti kažkas daug, daug, daug ypatingesnio, tačiau tapo dar viena „Farų“ serija. Tik mažiau juokinga. Ir net šiek tiek nepagarbia išradingesnės Tado Vidmanto kūrybos gerbėjams.

Solidarumo sumetimais, duodu savo apžvalgai tokį patį įvertinimą, kaip ir filmui – du bananus iš penkių. Atleisk, Tadai, bet iki režisūrinio projekto su Tomu Hardžiu dar reikės luktelėti.

Tačiau ši apžvalga iš autorių nesityčioja. Atvirkščiai – parodo, kad režisieriai ir scenaristai yra tokie patys žmonės kaip mes, dirbantys sunkų, svarbų darbą ir atiduodantys jam šimtą procentų savęs.

Filmo anonsas: