Šaltinis – metrotimes.com
Kai kino teatro salės šviesos užgęsta, o ekranas plyksteli, apgobta jaukios prieblandos publika tarytum pasineria į tą patį sapną. Dažnai sakoma, jog kinas ir sapnai kalba ta pačia kalba. Sapnų poetika būdinga Andrejaus Tarkovskio, Alaino Resnais, Ingmaro Bergmano, Davido Lyncho ir daugeliui kitų kino kūrėjų darbams. Orsonas Wellesas kiną apibūdino kaip sapnų kaspiną. Federico Fellini, kurio filmų užburiančios, ekscentriškos sapnų scenos tapo kino istorijos klasika sakė: „Kalbėti apie sapnus, tai tarytum kalbėti apie filmus, nes kinas naudojasi sapnų kalba; metai gali pralėkti per sekundę ir tu gali šokinėti iš vienos vietos į kitą. Tai kalba, sukurta iš vaizdinių. Tikrajame kine, kiekvienas objektas ir kiekviena šviesa turi prasmę, kaip ir sapne.“ Pristatome septynis filmus, sapnus perkeliančius į kino ekraną.
- „Andalūzijos šuo“ (Un Chien Andalou / An Andalusian Dog), 1929 m., rež. Luis Buñuel
Pirmasis Buñuelio filmas, tapęs kone siurrealistų manifestu, gimė iš Buñuelio ir Salvadoro Dali sapnų. Jam būdingas suiręs laikas, įprastinės logikos atsisakymas, asociatyvų sapnišką mąstymą atkartojanti pasakojimo tėkmė. Filmas buvo įvairiai aiškinamas ir interpretuojamas, tačiau Buñuelis ne kartą pabrėžė, jog kuriant „Andalūzijos šunį“ siekta išvengti visų racionalų paaiškinimą galinčių turėti vaizdinių ir filme nesama konkrečias reikšmes turinčių simbolių.
- „Pabusti gyvenimui“ (Waking Life) 2001 m., rež. Richard Linklater
Įstrigęs nesibaigiančiuose sapnuose jaunas vaikinas klaidžioja, stebi, klausosi ir dalyvauja platų klausimų ratą apimančiose filosofinėse diskusijose su filosofais, intelektualais ir įvairiausiais keistuoliais. Kokia gyvenimo prasmė? Kas yra sąmoningumas? Kas yra realybė? Iš kur žinome, kada sapnuojame? Kaip sapnuoti? Ir kaip pabusti?
- „Sapnai“ (Dreams) 1990 m., rež. Akira Kurosawa
Vienas paskutiniųjų Kurosawos filmų, sudarytas iš atskirų epizodų, įkvėptų, pasak režisieriaus, jam besikartojusių sapnų. Keistos lapių vestuvių ceremonijos, atgijusios lėlės, persikų žiedlapių lietus, verkiantys demonai, pasivaikščiojimai ekspresyviais Van Gogo paveikslų potėpiais – epizodai, susiliejantys į šmaikštų, magišką, mitologinę, sapno, pasakų ir realybės erdvę supinantį vizualų pasakojimą.
- „Pradžia“ (Inception), 2010 m., rež. Christopher Nolan
Į populiariosios kultūros kanoną ir kasdienį žodyną įėjęs filmas – puota akims – paklaidinantis žiūrovą daugiasluoksniuose sapnų ir fantazijų labirintuose. Sapnai sapnuose, akyse gimstantys ir griūvantys miestai, gyvenimai ir svaigus tirpstančios realybės pojūtis.
- „Didybės kapinės“ (Cemetery of Splendor), 2015 m., Apichatpong Weerasethakul
Senoje kaimo mokykloje, virtusioje ligonine, miega keisto sutrikimo užklupti kareiviai. Lengvesnius sapnus sapnuoti jiems padeda neoninės besimainančių spalvų šviesos, o bendrauti su artimaisiais – jauna mediumė. Apichatpongo Weerasethakulo filmų visatoje kasdienybės erdvė susilieja su mistiniais, mitologinės sąmonė sukurtais elementais, pinamas netiesioginių asociacijų tinklas, žaidžiama šviesa, spalvomis, garsu, įviliojant žiūrovą į alternatyvią kino tikrovę.
- „Miego mokslas“ (Science of Sleep), 2006 m., rež. Michel Gondry
Michelis Gondry it išprotėjęs skrybėlininkas iš didžiulės kepurės traukia keisčiausias, ekscentriškiausias idėjas ir drąsiai kuria savitą, siurrealistinį, vaizduotės ribas nuolat tikrinantį pasaulį. Galima sutikti su tuo, jog režisierius kartais (o gal net ir labai dažnai) perlenkia lazdą, tačiau visiems mėgstantiems lengvą absurdą, besižavintiems „pasidaryk pats“ filosofija, retro estetika ir mėgstantiems sapnuoti keistus sapnus atviromis akimis filmas bus smagi atgaiva.
- „Paprika“ (Paprika), 2006 m., rež. Satoshi Kon
Turbūt daugelis kartais pasvajoja apie galimybę skaityti kito žmogaus mintis (ir pamąstę, veikiausiai, apsidžiaugia, jog tokios galimybės neturi). Tačiau kas nutiktų, jei pavyktų apsilankyti kitų žmonių sapnuose? Gydymui skirtas eksperimentinis prietaisas DC Mini būtent tokią galimybę ir suteikia, tačiau patekęs ne į tas rankas ima kelti didžiulę grėsmę. Animacinis filmas nukelia į chaotišką, ekspresyvų sproginėjančių spalvų, garsų, keistų personažų, vizijų (ar net haliucinacijų) pasaulį. Na, bet sapnai niekada ir nebūna tvarkingi. O jei būtų, kokia tuomet iš jų nauda?
