Šaltinis – cinemamonamour.com
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Rumunijoje veikė daugiau negu 400 kino teatrų, dabar jų liko tik kiek mažiau negu 30. Nedideliame Piatra Niamco miestelyje įsikūręs „Cinema Dacia“ kino teatras yra vienas iš jų. Būtent apie jį savo naujausią filmą sukūrė jaunas rumunų režisierius Alexandru Belcas, prieš tai dirbęs kitų garsių savo tautiečių Cristiano Mungiu ir Corneliu Porumboiu asistentu.
Per dvejus su puse metų Alexandru Belcas nufilmavo daugiau negu 900 valandų apie „Cinema Dacia“ kovą dėl išlikimo. Režisierius nesistengia žūtbūt atsakyti į klausimą, kokių priemonių reikėtų imtis mažų kino teatrų vadovams, kurie neturi jokių galimybių konkuruoti su dideliais kino teatrų tinklais, norint išlikti ar kokiais būdais pritraukti daugiau žiūrovų. Filmas veikiau konstatuoja faktą, kad žiūrovų įpročiai neišvengiamai pasikeitė ir kartais nelieka nieko kito tik su tuo susitaikyti.
„Cinema, mon amour“ prasideda epizodu, kuriame vaikai žaidžia su senomis juostomis, bandydami iš skirtingų atkarpų sudėlioti siužetą. Nesunkiai galime įsivaizduoti, kad panašiai savo dienas vaikystėje leido ir „Cinema Dacia“ vadovas Victoras Purice‘as. Greitai sužinome, kad Victoras nutarė pašvęsti savo gyvenimą kinui dar 1970 metais, išvydęs šio kino teatro atidarymo metu rodomą „Gulbių ežero“ premjerą. Šis sprendimas nulėmė, kad ilgainiui jis ne tik pradėjo vadovauti „Cinema Dacia“, bet ir tapo jo mechaniku, ūkvedžiu bei valytoju.
Šaltinis – cinemamonamour.com
40 metų operatorinėje praleidusiam Victorui, šaltas kino teatras tapo antraisiais jo namais. Kartu su ištikimomis padėjėjomis Cornelia ir Lorana, jie ruošia maistą (net jeigu vietoj staltiesės tenka panaudoti filmo plakatą), šoka, linksminasi bei žaidžia stalo tenisą. Net kai jo žmona su vaikais išvažiavo dirbti į Italiją, neretai „išprotėjusiu kvailiu“ save vadinantis merdėjančio kino teatro vadovas pasiryžo likti gimtajame Piatra Niamce.
Victoro atmintyje dar gyvi laikai, kai prie „Cinema Dacia“ įėjimo driekėsi milžiniškos eilės, tačiau jis puikiai suvokia, kad šlovės valandos jau seniai liko praeityje. Monotonišką kasdienybę praskaidrina nebent vienas kitas užklydęs taktiškumu nepasižymintis žurnalistas ar kvietimas į vietinę televiziją. Sprendžiant iš į kadrą patekusių filmų plakatų, „Cinema Dacia“ repertuarą daugiausiai sudaro Holivudo produkcija. Kino teatro sienas puošia „Gladiatoriaus“, „Trojos“, „Van Helsingo“ ir kitų populiarių pradžios filmų afišos. Tik jie ir leidžia nepamiršti, kad veiksmas vyksta jau XXI amžiuje.
Savotišką „Cinema Dacia“ rinkodaros strategiją atstoja žaidimai vaikams, galimybė nusipirkti du bilietus už vieno kainą, pačiam pasirinkti, kokį filmą nori pamatyti, paaugliams skolinama gitara, dalinami pledai bei karšta arbata. Victoro svajones apie 3D filmų rodymą, nustelbia būtinybė atsikratyti žiurkių, nors dalinai išspręsti šildymo problemas bei įsigyti naujas kėdes.
Šaltinis – cinemamonamour.com
Nepaisant visko, „Cinema Dacia“ kolektyvas geriau nei bet kas kitas moka džiaugtis smulkmenomis. Nesvarbu, tai būtų penkiais laipsniais salėje pakilusi temperatūra, ranka nupieštas kino teatro logotipas, pamaitinti balandžiai ar kvietimas į Vokietiją. Juk kinematografiškų elementų galima atrasti ir kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, plaunant grindis.
Vis dėlto jėgos kartais gali apleisti ir labiausiai atsidavusius žmones, o geri pavyzdžiai kartais ne tik užkrečia ir verčia stengtis dar labiau, o priešingai – priverčia nuleisti rankas. Vieną dieną tiesiog nustoji laukti, kad kažkas pasikeis, o viso gyvenimo darbas staiga gali pasirodyti laiko ir pinigų gaišimu. Victoras atvyrauja, kad jau būdamas jau pensininku, nebenori apsiverkti kiekvieną kartą einant pro kino teatrą.
Skirtingai negu neseniai „Sofoklio“ išleistame Nicolas Barreau romane „Vieną vakarą Paryžiuje“, kur senojo kino teatro „Cinéma Paradis“ vadovą išgelbsti žymusis Niujorko režisierius atvykęs statyti savo naujausio filmo, stebuklai realiame gyvenime, deja, vyksta daug rečiau.
Šaltinis – cinemamonamour.com
Victoras Purice‘as kiek primeną ilgametį Urugvajaus sinematekos darbuotoją iš Federico Veiroj filmo „Naudingas gyvenimas“ (La vida útil / A Useful Life, 2010). Abiejose filmuose kinui svarbios įstaigos uždarymo reikšmė perteikiama pasitelkiant asmeninę žmogaus tragediją. Tik jeigu Federico Veiroj pasakojo apie būtinybę mokėti gyventi abiejose ekrano pusėse, Alexandru Belcas nesuteikia žiūrovams galimybės pamatyti, kaip prie pokyčių prisitaikė Victoras, priverstas palikti vietą, kurioje praleido daugiau negu pusę savo gyvenimo.
Vis dėlto labiausiai atmintyje įstringa momentas, kai pačioje filmo pabaigoje Victoras netikėtai randa seną „CinemaScope“ juostą su Howardo Hawkso vesternu „Rio Bravo“, kruopščiai suklijuoja ją bei paruošia rodymui. „Filmų juostos atneša mums tiek daug džiaugsmo ir laimės“, – sako Victoras, o jo žvilgsnis apie meilę kinui tuo metu atskleidžia daugiau negu visas Alexandru Belco filmas.
Filmo anonsas:
