Thomas Andersenas, labiausiai išgarsėjęs kritišku žvilgsniu į holivudinio kino kuriamas miesto reprezentacijas filme-esė „Los Andželas vaidina save“ (Los Angeles Plays Itself, 2004) šįkart ėmėsi versti kino istorijos lapus, į pagalbą pasitelkęs ne ką kitą, o savo išrastomis sąvokomis intriguojantį ir kartais į neviltį vedantį prancūzų filosofą Gilles‘į Deleuze‘ą.
Šaltinis – grasshopperfilm.com
Priešingai nei ankstesniuose filmuose, naujausiame darbe „Mus kadaise aplankiusios mintys“ (The Thoughts That Once We Had, 2015) Andersenas atsisako išsamių komentarų ir leidžia kalbėti filmams. Režisierius projektą pristato kaip asmenišką kino istoriją, iš dalies įkvėptą Gilles‘io Deleuze‘o ir jo vaizdinio-judėjimo ir vaizdinio-laiko koncepcijų. Tai nėra nei naratyvinis, nei tradicinis informatyvus dokumentinis kinas. Čia neišvysime „kalbančių galvų“. „Kalbės“ nebyliojo kino veidai – Lillian Gish ir Mary Pickford, naujosios prancūziškosios bangos ikonos Anna Karina ir Jean Seberg, dokumentiniai kadrai – Leningrado blokada, Korėjos ir Vietnamo karo vaizdai, vyks dialogai tarp netikėtai sugretinamų filmų, personažų bei koncepcijų – Jeanne Moreau neramiai klajojanti Paryžiaus gatvėmis ir tame pačiame mieste pasirodantis triumfuojantis Hitleris, Chaplino Valkata, atsitiktinai palaikytas protesto iniciatoriumi ir Randallas Dale‘as Adamsas, kurio istorija pasakojama Errolo Morriso „Plonytėje mėlynoje linijoje“ (The Thin Blue Line, 1988) neteisingai apkaltintas ir nuteistas už žmogžudystę.
Nors „Mus kadaise aplankiusių minčių“ jokiu būdu negalimai laikyti paskaita, kurioje pristatomos ar aiškinamos Deleuze‘o idėjos, filmo atsiradimui įtakos turėjo daugiau nei du dešimtmečius Kalifornijos menų institute (California Institute of the Arts) Thomaso Anderseno dėstomi kursai apie kiną. Režisierius iliustruoja, interpretuoja, pratęsia Deleuze‘o mintis tuo pat metu dėliodamas įspūdingų kino istorijos momentų mozaiką. Vaizdinius turinčias struktūrinti citatas jis atsirenka drąsiai, neapsiribodamas svarbiausiomis prancūzų filosofo idėjomis ir jo minimais filmais. „Mus kadaise aplankiusios mintys“ pratęsia filosofo interpretacijas, į filmo lauką patenka režisieriai, kurių filmų Deleuze‘as nematė ir/ar nekomentavo, tarp kurių išvytame Wimo Wenderso, Johno Cassavetes‘o, Pedro Costos, Hou Hsiao-hsieno ir kitus darbus.
Šaltinis – grasshopperfilm.com
Iššūkis kinematografiškai perteikti Deleuze‘o idėjas taip, kad jos nedvelktų drastišku supaprastinimu ir subanalinimu – nemenkas. Andersenas užima nuosaikią poziciją jungdamas filosofines koncepcijas, skirtingus kadrus, pindamas asociacijų, dviprasmybių, paralelių, atsikartojimų, paradoksų tinklus. Laisvos asociacijos ir vaizdas gali padėti užčiuopti esmę taip pat sėkmingai kaip ir žodžiai, tačiau daug pagalbos iš režisieriaus laukti neverta. Už rankos žiūrovas nebus vedamas – pats turės atlikti namų darbus, stebėti, mąstyti, interpretuoti.
Filmas išaugo iš asmeninio projekto ir tai – jo stipriausia ir tuo pačiu metu silpniausia vieta. Atrodo, kad jis ir buvo kurtas sau ir bendraminčiams. Kas yra šio filmo auditorija? Tai vienas iš tų filmų, apie kuriuos nevalingai norisi tarti – ne kiekvienam. Ir nors ši frazė kelia tam tikrą įtarimą dėl suponuojamo kūrinio elitiškumo, savaime ji nesako nieko blogo. Darbas neabejotinai patrauks sinefilo akį bei filosofija, šiuolaikiniu menu besidominčių žmonių dėmesį. Taip pat filmą drąsiai galima rekomenduoti visiems, norintiems patirti kino istorijos nuotykį. Išvysti, pajusti, patirti ir tiesiog paklajoti jos paraštėmis.
