VTTFF archyvas
Sausio 18 d. startavęs Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis jau vienuoliktą kartą atiduoda pagarbą mažosioms kino formoms ir suteikia progą pamatyti itin platų spektrą trumpametražių filmų iš Lietuvos ir viso pasaulio. Žiūrovų laukia net aštuonios tarptautinės, dvi nacionalinės konkursinės programos ir dvi specialiosios programos.
Pirmojoje nacionalinėje konkursinėje programoje šiemet varžosi šešetas filmų. Tiesa, lietuvišku kinu aktyviai besidominčių žiūrovų laukia mažai staigmenų – daugiau nei pusė programos filmų jau buvo pristatyti didžiuosiuose praėjusių metų kino festivaliuose „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“. Kita vertus, progų kine išvysti trumpametražius lietuviškus filmus ne tiek ir daug, tad trumpųjų filmų festivalis – puiki galimybė užkamšyti spragas ir pamatyti svarbiausius praėjusių metų darbus. Šių metų programa itin eklektiška – repertuare greta lygiomis teisėmis nugula lėlinė animacija, dokumentinis, vaidybinis, eksperimentinis kinas ir netgi mišrios technikos – animacijos bei vaidybinio kino elementus derinti bandantis pasakojimas.
Kinematografiškiausias ir labiausiai įsimenantis programos filmas – Dovilės Šarutytės „8 minutės“ – akimirksniu išsiskiria koloritu, įtaigiais kameros rakursais, kadrų tekstūriškumu. Žiūrovo akis suviliojama ir išlieka prilipusi prie ekrane besiliejančių vaizdų visas aštuonias minutes. Į jas telpa viskas – vaizdas, garsas, keletu štrichų perteiktas portretas, ironija, intriga ir netikėtumas. „8 minutės“ – glaustas, išgrynintas, subalansuotas pasakojimas apie pabėgimą. Kas galėjo pagalvoti, kad apsilankymas soliariume taps vienu įsimintinesnių trumpametražio lietuviško kino nuotykių.
VTTFF archyvas
„Mimikrija ir jos sindromai“. Nyderlandų kino akademijoje studijavusios Anastasijos Piroženko magistrantūros baigiamasis darbas intriguoja vien jau tuo, kad tai filmas, įkvėptas akademinio straipsnio. Visada įdomu stebėti, kaip idėjos skleidžiasi, transformuojasi ir kokius pavidalus įgyja keliaudamos per skirtingas raiškos formas. „Tarp mimezės ir nebūties“, 2008-aisiais žurnale „Kultūros barai“ publikuotas Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros docentės dr. Rasos Baločkaitės darbas, kuriame kalbama apie vakarietiškų socialinių ir politinių praktikų bei institucijų imitaciją, atsiradusią sovietinės sistemos griuvimo palikto vertybinio vakuumo vietoje.
„Mimikrija ir jos sindromai“ dėlioja šias vakarų kultūros imitaciją, provincialumą, neatitikimą tarp formos ir turinio, desperatišką bandymą peršokti į šviesesnę ateitį, nepraėjus viso ilgo ir sudėtingo natūralios kaitos mechanizmo iliustruojančias vinjetes. Galime užčiuopti iš situacijų kylančią ironiją, bet transliuojama emocija jokiu būdu nedvelkia pajuoka. Statiška kamera stebi, tiria, nebyliai klausia ir tarsi paliudija, jog ši imitacija buvo ne laisvavališkas pasirinkimas, o būtinybė, siekiant išgyventi pereinamąjį laikotarpį, kai vienos vertybės žlugo ir tapo nebeadekvačios, o jų pakeisti dar nebuvo kuo.
VTTFF archyvas
Lauryno Bareišos „Kupranugaris“ paperka natūralia, ritminga pasakojimo maniera. Du jauni zoologijos sodo darbuotojai – Paulius ir Indrė – susiduria su problema – nugaišo vienas iš kupranugarių. Norėdami palaidoti gyvūną jaunuoliai patenka į absurdišką biurokratijos, tingumo ir abejingumo labirintą. Distanciją išlaikančios, statiškos kameros darbas, ko gero, pasirinktas kaip vizualinė sustabarėjusios sistemos metafora, tačiau tuo pat metu kuria distanciją žiūrovui – taip ir nepavyksta iki galo susitapatinti su gerai savo darbą norinčiu atlikti pagrindiniu veikėju, patikėti jo motyvacija, įsitraukti ir patikėti jo mažytės misijos svarba.
VTTFF archyvas
„Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ sukurtas Paryžiaus Pompidou modernaus meno centro prašymu ir parodytas ten pat vykusioje režisieriaus Šarūno Barto retrospektyvoje. Filmas primena, kad Bartas išties yra visų pirma vizualiai komunikuojantis kūrėjas. Bandymai verbalizuoti, įžodinti savo santykį su kūryba, realybe, skamba dirbtinai. Visa kino kūrėjo kūno raiška byloja apie šį nenorą kalbėti. Režisierius neslepia – žodžiais pasakyti galime tik paviršutinius, ribotus dalykus. Kita vertus, Bartas momentais pasirodo skausmingai atviras ir pažeidžiamas. Tomis akimirkomis filmas priartėja prie tiesos ar gelmės, bet taip laukiamas lūžis galiausiai ir neįvyksta.
VTTFF archyvas
Danijoje gyvenančio šeimyninio dueto Urtės ir Johan Oettingerių lėlinės animacijos trumpametražis filmas „Nuopuolis“, apdovanotas „Sidabrinę gervę“ už geriausią animacinį filmą, žavi įdėtu darbu, sudėtingos technikos panaudojimu, dėmesiu detalėms. Tai mažas preciziškas perliukas, tačiau dėl itin abstraktaus siužeto vargu ar turintis galimybę ilgam išlikti žiūrovo atmintyje. Tačiau darbas neabejotinai pradžiugins visus bent kiek besidominčius įvairiomis animacijos technikomis.
VTTFF archyvas
Tomo Gvozdo „Sigis“ – tragikomiškas vaidybinio filmo ir animacijos hibridas. Pagrindinis veikėjas Sigis yra nelaimingas. Gyvenimas nedžiugina. Darbas nedžiugina. Seksas su žmona nedžiugina. Kassavaitinis palėbavimas su draugu prie alaus butelio irgi ne itin. Nedžiugina gyvenimas Vilniuje, nedžiugina ir alternatyva Ispanijoje. Kas gi toks yra Sigis? Apšepęs nevykėlis? Rutinos užspaustas nelaimėlis? Depresija sergantis žmogus? Filme regime keletą smagių elementų, tačiau neapleidžia jausmas, kad pasakojimas galėjo būti bent dvigubai trumpesnis, labiau išgrynintas – tiek vaidybinė filmo dalis, tiek ir animacijos intarpai šlubuoja, stokoja išbaigtumo. Tiesiog norėtųsi, kad Sigis būtų bent kiek įdomesnis nevykėlis.
Festivalis vyks 2017 m. sausio 18–22 dienomis Vilniuje ir sausio 26–29 dienomis Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje. Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt
