„ACME Film“ archyvas
Gerokai po vidurnakčio parvykęs iš kino teatre demonstruoto naujausio Martin‘o Scorsese‘s filmo Tyla (Silence, 2016) dar kartą įsijungiu šio filmo reklaminį anonsą (trailerį)… Ne, tai visai ne tas filmas.
Klasikinis Hollywoodas mėgsta krikščioniškus epus kaip Quo Vadis (rež. Mervin Le Roy, 1951), Dešimt įsakymų (The Ten Commandments, rež. Cecil B. DeMille, 1956), ar rekordines 11 Oskaro statulėlių susižėrusį Ben-Hur (rež. William Wyler, 1959). Atrodo, būtent tokį epą mums ir nori parduoti filmo anonsas – įtemptas, orkestro atliekamas garso takelis papildytas kartas nuo karto sugriaudžiančiais būgnais; įspūdingų egzotinių peizažų nuotrupos; dažnos ekrano užsklandos, lyg ir žadančios greitą veiksmo tempą; galiausiai, kulminacija – veiksmą pranašaujanti scena, kurioje a la samurajus kardu nukerta galvą kokiam tai nelaimėliui.
Pradinį įspūdį dar labiau sustiprina filmui pasirinktų aktorių pavardės – naujausia Žvaigždžių karų žvaigždė Adam‘as Driver‘is (tėvas Garupe), tos pačios kosminės operos senbuvis, nūnai tapęs filmų Taken franšizėje savo paties sukurto kieto tėtušio įvaizdžio įkaitu, Liam‘as Neeson‘as (tėvas Fereira), ar Nepaprastasis žmogus-voras Andrew Garfield‘as (tėvas Rodrigesas). Tad į kino salę žengi nusprendęs, jog gyvasis kino klasikas Martin‘as Scorsese savo naujuoju filmu publikai vėl pasiūlys gerai sukaltą, tačiau galvos per daug pasukti nereikalaujantį ir ilgainiui užsimirštantį Hollywoodo produktą, kaip kad paskutiniai autoriaus darbai – bakchanališkasis Volstryto vilkas (The Wolf of Wall Street, 2013) ar sinefiliškai romantiškas meilės laiškas režisieriui Georges Melies Hugo (2011). Taip, Ben-Huras žengia į paskutinio samurajaus šalį – ne kitaip! Tačiau ne viskas taip paprasta…
„ACME Film“ archyvas
Iš tiesų, pagal 1966-aisiais pasirodžiusį japonų rašytojo Shusaku Endo romaną (2007-ais išleistą ir lietuviškai) sukurto filmo fabula puikiai tiktų epiniam filmui. XVII amžiaus jėzuitų misionieriai – tėvas Garupe ir tėvas Rodrigesas – išgirdę gandus, jog jų mokytojas tėvas Fereira vykdydamas misiją Japonijoje išsižadėjo katalikų tikėjimo, ryžtasi keliauti į nuo pasaulio užsidariusią šalį kurioje katalikai yra žiauriai persekiojami ir kankinami, surasti tėvą Fereirą, pakeliui išganyti šimtus nekrikštų sielų, dvasiškai susigrumti su „pagonių“ šalies religiniais tironais bei biurokratija ir, galiausiai, pasiekti herojų vertą finalą – tapti šventaisiais kankiniais.
Tačiau geram epui reikia tikro antagonisto – šiame filme jo nėra. Net legendomis apipinto krikščionių persekiotojo, inkvizitoriaus Inoue (akt. Issey Ogata), bandančio priversti jėzuitus išsižadėti savo tikėjimo, mintys neretai nuskamba racionaliai ir įtikinančiai ne tik žiūrovui, tačiau ir filmo herojams. Galiausiai ir jie patys toli gražu neatitinka tradicinių epo standartų. Jei į misionierių tematikos filmą pažvelgtumėm kaip į tradicinį kelio filmą, kuriame kelio pradžios taške „A“ filmo veikėjai yra paprasti katalikų dvasininkai, o pabaigoje „B“ – šventieji kankiniai ar, atvirkščiai, religiniai atsimetėliai, suprastume, jog šio filmo herojai užstringa kažkokiame tarpiniame taške „Ą“, mat kalbant apie tikėjimą ir dvasines patirtis, visos raidės, išgyvenimai ir asmeniniai pasirinkimai yra vienodai svarbūs ir naudingi.
Tą patį iš dalies galime pasakyti apie visus filmo veikėjus. Iš tiesų, nė vieno jų veikla ar pasirinkimai, net pirmojo misionierių sutikto japono Kichijiro (akt. Yosuke Kubozuka), kuris nuolat išsižada krikščionybės ir nuolat grįžta atgailaudamas ir prašydamas atleidimo, nepasiduoda tradiciniams dichotominiams vertinimams: teisinga-neteisinga, moralu-nemoralu, gerai-negerai. Taip filmas ne tik išeina iš tradicinių epinių filmų, tačiau ir iš apskritai Hollywoodinių filmų, taisyklių ribų.
„ACME Film“ archyvas
Nori nenori, filmas prašosi palyginamas su kitu ryškiu Martin‘o Scorsese‘s religinės tematikos filmu, pagal kontraversišką graikų rašytojo Nikos Kazandzaki romaną sukurtu, Paskutiniu Kristaus gundymu (The Last Temptation of Christ, 1988). Pastarasis filmas savu laiku susilaukė didžiulio dėmesio ir netgi tapo religinių fanatikų išpuolių taikiniu (per filmo demonstraciją viename Paryžiaus kino teatre sprogus padėtam užtaisui sužalota 13 žmonių). Tačiau filmą lydėjusi kontroversija kilo dėl nedogmatinio Kristaus paveikslo atvaizdavimo – režisierius rodė Kristų, gyvenantį šeimyninį gyvenimą su moterimi, turintį vaikų etc. Tačiau, pats filmas pateikė aiškų mesianistinį atsakymą – Kristus mirė dėl jūsų nuodėmių, tikėkite, ir jūs būsite išganyti („šeimyninis“ Kristaus gyvenimas buvo tik iliuzija, paskutinis jam skirtas šėtono išbandymas).
Tyla jokių atsakymų nepateikia. Nors filmą tikrai galima įvardinti kaip „krikščionišką filmą“ (tiesa, kai kurios radikalesnės religinės grupės jau pasmerkė šį filmą kaip „nekrikščionišką“), tačiau jis išeina už vienos religinės grupės pasaulėžiūros ribų ir kviečia svarstyti bendražmogiškus klausimus. Klausimus, aktualius ne vien religiniame kontekste. Klausimus apie idealo (religinio, politinio etc.) ir realybės santykį, prisitaikymą ir pasipriešinimą, šių pasirinkimų kainą bei kitus. Kaip teigė pats Scorsese „Kai tu sensti, idėjos ateina ir išeina. Klausymai, atsakymai, atsakymų praradimas ir dar daugiau klausimų. Tai ir yra kas mane domina. <…> Tyla tai yra kažkas, kas mane tiesiog traukia. Tai savotiška manija, ji turėjo būti padaryta… Tai stipri, nuostabi istorija, iš dalies net trileris, bet ji yra būtent apie šiuos klausimus“.
Žinant, jog filmo teisės buvo įsigytos dar 1990, t.y. praėjus dviem metams po Paskutinis Kristaus gundymas pastatymo, savotiškai džiugu, jog filmo kūryba užsitęsė veik tris dešimtmečius, mat per tą laiką ne kartą perrašytas scenarijus. Lyginant su Paskutiniu Kristaus gundymu, Tyla atrodo žymiai gilesnis, aktualesnis ir brandesnis Scorseses kūrinys. Tai – filmas, kuris dar ilgai nepaliks net ir užvėrus kino salės duris.
Parengė Audrius Dambrauskas