Sunku patikėti, tačiau brolių Michaelo ir Peterio Spierigų režisuotas „Vinčesterio košmaras“ (Winchester, 2018) turėjo potencialo būti visai įdomia, tebūnie ir ne pačia geriausia, gotikinio romano standartus ekranizuojančia juosta. Tačiau žiūrovas gauna prastą košę apie vaiduoklius ir vinčesterio šautuvus. Taip taip, šis gotikinis vaiduoklių filmas apie vinčesterio šautuvus. Košmaras čia virsta snauduliu, o vinčesteris – lūzčesteriu. Taip, tai blogas juokelis, bet apsiginčiau tuo, jog jis atitinka bendrą filmo kokybę. Bet apie viską iš eilės.
Filme bandoma papasakoti tikru pavyzdžiu paremtą gotikinę istoriją. Neseniai žmonos netekęs ir pats nuo (spėkite, kokio ginklo?) kulkos vos nemiręs daktaras Erikas Praisas (Jasonas Clarke‘as) leidžia savo dienas XX a. pr. Kalifornijoje, savo liūdesį malšindamas moterų ir laudanumo (tuo metu populiarios opijaus tinktūros) draugijoje. Vieną dieną prie jo durų pasirodo šaunamuosius ginklus gaminančios „Winchester Repeating Arms Company“ teisininkas, atstovaujantis mažuosius firmos akcininkus. Pasirodo, jog kompanijos savininkams, kuriems priklauso 49 proc. akcijų, staiga parūpo pagrindinė kompanijos akcininkė Sara Vinčester (Helen Mirren). Iš savo didelio rūpesčio, kurį slepia elementarus noras perimti jos valdomą 51 proc. kontrolinį akcijų paketą, teisininkas paprašo apsilankyti Vinčesterių dvare ir įvertinti kliedinčios šeimininkės psichinę sveikatą. Už „tinkamą“ vertinimą pažadamas solidus atlygis, tad Erikas išsiruošia į Vinčesterių dvarą San Chosė mieste. Čia jo racionalus ir faktų reikalaujantis protas (kankinamas praeities kaltės) susiduria su apie dvasias ir prakeiksmus kalbančia ponios Vinčester logika.
Tokiame kontekste pradedama megzti istorija, kurios pagrindinė ašis yra vos ne seksualinį pobūdį įgaunantys vinčesterio šautuvai. Pasirodo, jog Vinčesterių dvarą yra apsėdę nuo šio ginklo mirusių aukų dvasios, bendraujančios su ponia Vinčester per transo priepuolius, kurių metu ji autorašymo būdu nupiešia naujų dvaro kambarių planus, atkuriančius dvasių mirties aplinkybes. Dėl šios priežasties dvaras yra tapęs labai keistu ir nuolatos statomu labirintu su durimis į tuščius kambarius, laiptus į niekur ir kitus smagumynus. Na, ir žinoma šiame dvare, ką tik atvykus Erikui, pasirodo iki šiol neregėtos galios konfederato Benjamino Bloko (Eamonas Farrenas) dvasia, grasinanti sugriauti dvarą ir sumaišyti visą Vinčesterių šeimą su žemėmis.
Per daug nesigilinant į jau iškart pasimatantį siužeto nelogiškumą (Negi visi nuo vinčų mirę žmonės žuvo tik uždarose patalpose? Kodėl jie negali kitaip bendrauti su ponia Vinčester nei tik per automatinį namo planų braižymą?), sukuriama visai nebloga atmosfera atmosferiškam ir psichologija žaidžiančiam filmui – logika juk ne visada yra būtina geram suspense filmui. Atmosferiškam šiurpuliui, atrodo, puikiai paruošia ir nebloga filmo vizualinė dalis – tamsesni tonai, makabriškas dvaro vidus. Tačiau tuo geresni filmo aspektai ir pasibaigia.
Vietoje to, kad pats dvaras taptų atmosferiniu veikėju, žaidžiančiu su pagrindinių veikėjų ir dvasių tamsia praeitimi, broliai Spierigai pasirenka greito maisto kine metodą – netikėtus, tariamai išgąstį keliančius momentus, kuriuos siaubo kino fanai žino jumpscare‘ų pavadinimu. Jie praktiškai ir sudaro visą filmą. Ekrane matote bent šiek tiek tylesnę ir labiau įtemptą sceną? BAM, baisus snukis veidrodyje! Gotikinio siaubo klasika, ne kitaip. Friedrichas W. Murnau savo kape turbūt eilinį kartą klausia, kam po velnių pradėjo visą siaubo filmų istoriją.
Dėl masturbacijos jumpscare‘ais kenčia ir filmo veikėjai. Visi jie turi kažką tamsaus savo praeityje, ar bent jau galvose, tačiau filmo kūrėjams labiau rūpi pusę sekundės su dideliu garsu parodyti dar vieną vaiduoklį-pabaisą. Dėl šios priežasties net žiūrovų mylima Helen Mirren ir šiaip jau beveik visada kompetentingas Jasonas Clarke‘as atrodo pasimetę ir ne visai suprantantys, kur link viskas eina. H. Mirren atveju tai kartais pavirsta į vos ne atvirą emocijų „perspaudimą“, paverčiantį jos veikėją panašesne į „Tvin Pykso“ moterį su medžio trinkele, o ne baimę perteikiančia gotikine žiniuone. Nors apie abiejų (ypač Eriko) istorijas lyg ir norisi sužinoti daugiau, galiausiai net ir pateikiami aiškinimai netenka jokios prasmės, nes viskas sukasi aplink velnišką vinčesterių gebėjimą gaminti neramiai nusiteikusias dūšeles.
Viena ranka režisieriai lyg ir bando sukurti ginklų smurto kritiką. Viena scena į tai apeliuoja tiesiogiai. Joje Sara Vinčester sardoniškai Erikui pareiškia, jog vinčesterių pranašumą prieš kitus ginklus sąlygoja ne Eriko minimas greitis, tikslumas, ar atatranka, o efektyvumas žudant. Tačiau tuo pat metu režisieriai Spierigai nesusilaiko parodydami, kaip visgi kietai žmogus atrodo rankose laikydamas vinčesterį (ypač jį užtaisant!). Bet kokia kritika galutinai nubraukiama filmo kulminacijoje, kuomet pasirodo, jog geriausias būdas naudoti vinčesterį yra… šaudyti užsimerkus! Tiktai taip galima „pamatyti tiesą“, ypač kai šaudai tik tau ir dar vienam pakvaišėliui matant priešus. Puiku. Nuostabus moralas. Turbūt labai patiktų JAV Nacionalinei ginklų asociacijai (National Rifle Association) ir kai kuriems lietuvių fanatikams, besireklamuojantiems soc. tinkluose su konfederatų atributika.
Tuo viskas, kalbant apie „Vinčesterio košmarą“, ir pasibaigia. Potencialo filmo idėja turi. Buvo galima žaisti su atmosfera, psichologija ir kitais aspektais. Bet visi šie elementai yra paliečiami tik iš reikalo vėliau jų neišplėtojant. Tai reiškia, jog žiūrovas apdovanojamas ne gotikiniu pasakojimu, o pseudogotikiniu jovalu, kuris turbūt nėra vertas net ir piratinio peržiūrėjimo. Žinoma, kai kas mėgsta žiūrėti ir jovalą. Tai jų pasirinkimas, tačiau savo laiką galite praleisti ir su daug geresniu filmu apie vaiduoklius. Kad ir neseniai Lietuvoje pasirodysiančia Jeremy Dysono ir Andy Nymano „Vaiduoklių byla“ (Ghost Stories, 2018). O kalbant apie Vinčesterius – geriau paskaitykite tikrą istoriją apie jų dvarą ir venkite šio filmo.
Filmo anonsas: