Fotografė Vytautė Ribokaitė
Debiutinis Karolio Kaupinio pilnametražis filmas „Nova Lituania“ kino teatruose turėjo pasirodyti pavasarį, deja, premjera įvyko jau po karantino. Šia juosta Lietuvos kino teatrai ir atvėrė duris jų salių išsiilgusiems sinefilams. Kaip teigia filmo apie tarpukario Lietuvą režisierius, jam įdomus praeities laikas, leidžiantis reflektuoti dabartį: „Matau prasmę kurti filmą praeities laike todėl, kad šiandieninis žiūrovas į save galėtų pažiūrėti per saugų atstumą, kaip į veidrodį.“
Kaip atradai šią istoriją, kaip gimė filmo idėja? Ar pačiam įdomi Lietuvos tarpukario istorija, ar juo susidomėjai atsitiktinai?
Taip, man istorija įdomi. Apskirtai, labai įdomus praeities laikas. Manau, kad iš laiko perspektyvos dalykai visai kitaip matomi ir laikas turbūt yra pagrindinis žmogaus mokytojas.
Iš vienos pusės matau prasmę daryti filmą praeities laike todėl, kad šiandieninis žiūrovas į save galėtų žiūrėti per saugų atstumą, kaip į veidrodį. Kita vertus nemėgstu, kai filmai praeities laiką traktuoja, kaip kažką, kas buvo, kad jo metu gyveno kitokie žmonės, kad mes esam protingesni. Vienintelis dalykas yra tas, kad žinome, kas buvo praeityje, o žmogus, kuris gyvena tame laike, to nežino. Mane domina daug periodų, kuriais remdamasis matyčiau prasmę kurti filmus. Net nežinau, ar kada prieisiu iki dabarties.
Kuo patraukė Kazio Pakšto asmenybė ir tarpukario laikotarpis?
Kazio Pakšto asmenybė patraukė keliais dalykais. Politikoje jis yra balta varna. Egzistavo tuometinė Lietuviška politinės filosofijos mokykla. Taigi yra žmonės teoretikai, yra ir politikai kaip praktikai. Ir yra K. Pakštas, kuris nėra nei politikas, nei politikos teoretikas. Jis yra žmogus, kuriam rūpi valstybės reikalai.
„Atsarginės Lietuvos“ idėja, nors yra utopiška, vis dėlto yra bandymas rasti trečią kelią iš dviejų pasirinkimų. Trečiojo kelio paieška man visada atrodo aktuali ir kaip žmogui, ir kaip valstybei. Aktuali todėl, kad Lietuvai, turint omenyje jos dydį, geografinę padėtį, reikia rasti labai specifinius sprendimus problemoms spręsti. Todėl ir buvo įdomi ši idėja.
Kai pradėjau gilintis, kokioje aplinkoje ši idėja egzistuoja, kokiame laike ji gimsta, tuomet pasidarė daug įdomiau pats laikotarpis, paskutiniai tarpukario metai. Valstybė klesti, nusistovėjęs ramybės laikas bei žmogaus gyvenimo įpročiai – labai panašu į šiandienos Lietuvą – ir po dvejų metų nieko nebelieka. Nebelieka nei tos visuomenės, nei tų žmonių, nei santvarkos.
1938 m. yra žmonių, kurie nujaučia, kad taip nutiks. Yra žmonių, kurie nujaučia ir nenori to pripažinti. Yra žmonių, kurie nujaučia ir bando save guosti, kad tai paranoja. Ir yra K. Pakštas, kuris sako, jog reikia kažką daryti. Aišku jis yra pasmerktas, kad jo neišgirs.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kodėl „Atsarginės Lietuvos“ idėja niekas nesusidomėjo? Jei Lietuva būtų 10 kartų didesnė, ji galėtų nesudėtingai ją įgyvendinti.
Susidėjo daug dalykų. Ši idėja keitėsi. K. Pakštas raštuose skirtingai kalba apie ją 1923-26 m., 1938 ir galiausia 1958-59 m. Nuo lengvų svajonių apie galimybę susirasti teritoriją, kur būtų galima siųsti nepramintančių gyventojų prieaugį. Iki geopolitinės idėjos – vietos atsarginei Vyriausybei.
Jo paties galvoje ši idėja kinta, keičiasi jos paskirtis. Išlieka tik tikėjimas, kad kažkur galima rasti teritoriją, kurioje būtų galima pabėgti nuo problemų.
Mano manymu, tai yra neteisinga prielaida. Manau, dėl to ir nepavyksta šios idėjos įgyvendinti, nes pasaulyje nėra tuščių plotų. Nėra gerų neapgyvendintų teritorijų, į kurias galėtum atvažiuoti ir įleisti šaknis kažko neišstumdamas arba su kažkuo nedarydamas kompromisų. Vienintelė žemė, kurią ši tauta turi, yra šita. Ir niekur iš jos negalima pabėgti.
Kaip kūrėte tiek K. Pakšto, tiek kitus personažus. Kiek tuose veikėjuose, personažuose yra tikrumo, autentikos?
Tiesiog domėjausi asmenimis. Skaičiau jų pasisakymus, kalbas, laiškus, prisiminimus, liudijimus ir istorikų surinktą medžiagą. Mane labiau domino kasdienybės istorija, kuri nebūna užfiksuota pagrindiniuose istorijos naratyvuose. Ji būna užrašyta žmonių memuaruose.
Juos skaitydamas ieškojau bruožų, kurie mane domintų, ir iš kurių galėčiau sukurti konfliktą, ašį, ant kurios viskas veriasi. Leidau sau selektyviai viską atsirinkti. Dėl to filme yra Prezidentas, bet tai nėra tas prezidentas, kuris buvo. Kad yra Premjeras, bet tai nėra tas premjeras. Tai tam tikri bruožai žmonių, kuriuos radau skaitydamas. Išeina fikcionalizuotas personažai.
Vieninteliai objektyvūs filmo faktai, kurių negalima paneigti, tai – buvo aneksuota Klaipėda, Lenkija ir Sovietų sąjunga Lietuvai buvo iškėlusios ultimatumus. Bet visa kitą – fikcionalizuota istorija, kuri užpildo juodas dėmes. Žinau, kad buvo susitikimas tarp Juozo Tūbelio ir K. Pakšto, bet nežinau, kas buvo kalbama, ar jie vėliau dar susitiko.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Nepavojinga kurti filmus apie tarpukario Lietuvą, kuri yra šiek tiek idealizuojama? Ir ar dabartinis žiūrovas šio filmo nesupras kaip istorinio, nes jis nušviečia tą laikotarpį gan neryžtingus politikus, kaip nesugebėjimą veikti.
Man atrodo, kad reikia rodyti visą tikrovės vaizdą. Žiūrėjome fotografo Vytauto Augustino nuotraukas. Norėjosi autentiško žvilgsnio. Tuo laikotarpiu gyvenančio ir į tą laikotarpį žiūrinčio žmogaus žvilgsnio.
Jo nuotraukose matomi abu komponentai. Šalia dūminės pirkios su šiaudiniu stogu yra modernistinio stiliaus pastatų, tai šiandien yra laikoma tarpukario architektūriniu paveldu. Sovietinė propaganda nuo pat pradžios tą rodė. Net ir Lietuvos kino istorijoje tai galime pamatyti. Kamera yra nusukama į dūminę pirkią ir apsimetama, kad tos modernistinės mokyklos nebuvo. Bet lygiai taip pat būtų klaida nusukti kamerą tik į modernistinę mokyklą ir pasakyti, kad nebuvo dūminės pirkios. Tarpukaris yra žavus, nes egzistuoja abu dalykai.
Iš kur ateina idealizavimas? Aiškiai tai suprantu. Jei 50 ar 60 metų rodoma tik dūminė pirkia, tai žmonės mano, kad lygiai tiek pat laiko reikia rodyti kitą pusę. Kad suprastume visą vaizdą, reikia rodyti abu dalykus. Tą filme ir norisi padaryti.
Dėl istorinio filmo. Galiu paskatinti daugiau paskaityti apie Lietuvos istoriją, kad žmogus suprastų, kuri filmo dalis yra istorinė. Jei žmogus filmą žiūri kaip istorinį, reiškia, jis menkai išmano šį laikotarpį.
Filme nėra stiprių emocijų, veikėjai išgyvena savo viduje. Prisiminiau „Triukšmadarį“. Susisieja personažų laukimas, neišvengiamos grėsmės nuojauta. Specialiai renkiesi neišreiškiamas emocijas, veikėjai gyvena viduje, nelabai daug kalba?
Turiu ribotas galimybes kurti veiksmą. Žinau, kad darydamas šį filmą, turiu tam tikrą kiekį interjerų ir eksterjerų. Filmo veiksmas, nori nenori, yra kamerinis ir jame taškytis emocijomis, man atrodo, yra neproporcinga.
Dar vienas dalykas, nelabai mėgstu stiprių emocijų kaip esminio veiksmo pagrindo. Man labiau patinka čechoviškas, ne šekspyriškas veikėjas. Labiau patinka žmogus, kuris yra savyje, ir kartais jis nebeišlaiko, išsipasakoja, pasako kažką, kas mums leidžia pažvelgti į jo vidų. Pravėrus tą langelį kyla noras susitapatinti su veikėju. Kad tai pasiektum, kad žiūrovas pajustų tą patį, reikia labai gerai rašyti.
Galima išsigryninti, kad niekam daug nevykstant vyktų labai daug. Mano idealas sukurti mikroklimatą, kuriame kiekvienas plauko pajudėjimas, piršto pajudinimas ar žvilgsis turėtų didelė reikšmę.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Buvo labai gražu žiūrėti į Kauną. Kaip pavyko rasti tokį detalų tarpukario Kauną?
Daug ieškojom ir selektyviai atsirinkinėjom. Veikėm principu: iš pradžių imi viską, ką gali panaudoti, viską, kas yra likę. Tuomet žiūri, kas yra filmuotina, kam nereikės nežmoniškų pinigų filmo dailei sutvarkyti, ką galima naudoti, kaip yra, ir nereikės didelių pakeitimų.
Paskui vėl grįžtame prie scenarijaus ir viską perrašinėjame jau konkrečioms vietoms. Keičiant veiksmą, keičiasi kameros darbo principas ir tai, kas vyksta tose erdvėse. Kiekvienu nauju etapu reikėjo visus iki to buvusius etapus keisti.
Siekėme, jog žiūrovas „neuždustų“, kad nors kelis kartus filme būtų išeinama iš kambarių, kabinetų ar koridorių. Norėjome, kad viskas atrodytų taip, kaip atrodė tuometiniam žmogui.
Filmas nufilmuotas juodai baltai ir pasirinktas nestandartinis formatas 4×3. Kaip gimė idėja taip filmuoti?
Prie to laiko esu pratęs per istorinę vaizdo medžiagą ir fotografijas, tad spalvotas laikas iki Antrojo pasaulinio karo man atrodo netikriau negu nespalvotas. Nespalvotame vaizde iš dalies nematau ir savęs, todėl turiu ieškoti kitokių kameros kampų ir kitokio jos darbo principo.
Filmuojant nespalvotai kamera tai juda, tarsi būtų ant peties, tai būna statiška. Taip parodau, jog tai yra šiuolaikinis kameros judėjimas, kokį esam įpratę matyti dabartiniame kine. Dariau „miksą“, kad tos dvi spalvos nesukurtų naftalininės pabaigos, to, kas jau neegzistuoja, jausmo.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Filmas pirmiausiai keliavo po pasaulį ir dabar grįžta į Lietuvą. Užsienyje dar mažiau žinoma Lietuvos istorija nei čia. Kaip filmas buvo suprastas ir įvertinas?
Keista, nes filmas kurtas pagal mažos šalies istoriją. Bijojau, kad nesugebėsiu įveikti universalumo kartelės ir jis susisies su specifine istorija ir tik tie, kurie ta istorija dalinasi, galės jį suprasti. Tiesą sakant išėjo net atvirkščiai.
Po Karlovi Varų kino festivalio filmas dagiausiai keliavo į pačiam netikėtas šalis. Negalvojau, kad jį rodys Irane ar Egipte. O ten, kur galvojau, kad keliaus, jis nekeliavo. Sakykime Lenkijos festivaliai jo neėmė. Gal esame vieni kitiems per daug panašūs ir per daug žinome vieni apie kitus bei matome vienas kitame save pačius.
Šalyse, kuriose „Nova Lituania“ buvo parodytas, rūpėjo visai ne tai, kas Lietuvoje. Nežinant istorijos daugiau dėmesio buvo kreipiama į veikėjus ar į politinės klasės bejėgystę, ir paaiškėjo, kad ji pranoko Rytų Europos problemą. Kai kur filmą suvokė kaip patriarchato kritiką . Visai to nesitikėjau, nes man atrodo, jog tai ne filmo tema.
Filmas pritaikytas silpnaregiams ir neregiams. Kaip kilo mintis jį pritaikyti neįgaliesiems ir kaip sekėsi daryti audiovizualinį vertimą. Ar numatyti seansai?
Festivalis „Kino pavasaris“ pasiūlė idėją filmą pritaikyti neregiams. Tik nuėjęs į interviu su žurnaliste Irma Jokštyte laidoje „Aklas pasimatymas“ supratau, kaip aklas žmogus žiūri kiną. Ji man paaiškino, kaip viskas vyksta.
Kai tai išsiaiškinau, paprašiau, kad atsiųstų transkribuotą audiovizualinio vertimo tekstą. Norėjau jį šiek tiek pažiūrėti ir „perrežisuoti“. Pasakyti žmogui, kuris nemato, apie sceną keliais žodžiais taip, kad jis ją suprastų. Tai man pačiam buvo atradimas. Malonus atradimas.
Kalbantis su Irma pasakiau, kad kinas yra vaizdas. Ji atsakė, kad nori eiti į kino teatrą kartu su žmonėmis, kurie mato. Nori patirti tą pačią kolektyvinę patirtį, dėl kurios norime eiti į kino teatrą, o ne žiūrėti filmą namie per kompiuterį. Norėčiau sulaukti šios peržiūros kino teatre neįgaliesiems, kad galėčiau jį paklausyti.
Dėl seansų nieko dabar negaliu pasakyti. Kol kas, apskritai, nežinau, kaip seksis rodyti filmą – ar žmonės ateis į kino teatrus, ar ne. Galbūt bus aiškiau po kelių savaičių.
Filmo anonsas:
