Šie metai Lietuvos kinui ypatingi. Kūrėjai pagaliau suprato, jog be dramų ar istorinių filmų egzistuoja ir kiti žanrai.
Emilio Vėlyvio trileris „Redirected“ parodė, jog nereikia bijoti kviestis ir garsių užsienio aktorių; Igno Jonyno drama-trileris „Lošėjas“ savo scenarijumi ir aktorių kokybe pakėlė kartelę tikrai aukštai. Negana to, visai neseniai ekranuose pristatytas pirmasis Lietuvoje 3D animacinis filmas „Gustavo nuotykiai“, o kitų metų pradžioje – ir pirmsis vesterno tipo darbas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Jo vienas iš režisierių – Ričardas Marcinkus – labai greitai parodys kelio filmą „Pakeliui“, kuriame rutuliojama blogiuko ir mergaitės draugystės istorija. Žinoma, nereikia pamiršti darbo, dėl kurio visi ir skaitote šią apžvalgą. Lietuviškas siaubo filmas „Rūsys” oficialiai pristatytas šį antradienį ir buvo pirmasis šio žanro atstovas Lietuvoje.
„Rūsį” mačiusiems žiūrovams po filmo pirmiausia rūpėjo atsakyti į du klausimus:
- Ar buvo baisu?
- Ar filmas apskritai buvo geras?
Į pirmą klausimą atsakymas teigiamas – taip, žiūrovams buvo sukeltas siaubo jausmas. Į antrą klausimą atsakymas neigiamas – „Rūsys”, nors ir priverčia krūptelėti, nebuvo geras bendrąja prasme. Didžiausią koją jo kūrėjams pakišo noras būti pirmiems tiek sukuriant pirmą lietuvišką siaubo darbą, tiek su juo pristatant ir pirmąją pasaulyje mobilią filmo programėlę, tiek išnaudojant gausybę įdomių bei Lietuvoje nepropaguotų techninių sprendimų. Kuomet pirmų kartų vienu metu padaroma per daug, rezultatas gaunasi pernelyg skausmingas.
Paprastumas ir jo žavumas
Sena gera taisyklė sako, jog paprastume slypi genialumas, kuris, jei turi talentą, matysis ir per paprastumo klodus. „Rūsiui” būtų pakakę būti tiesiog pirmu lietuvišku siaubo filmu, nesiekiant įrodyti, kiek visokių šiame sviete nepraktikuotų įdomybių kūrėjai sudėjo į vieną vietą. Tačiau „Rūsio” režisierius Ričardas Matačius savo pirmą kurtą pilnametražį darbą panardino būtent į tokį klaidų liūną. Norėdamas filmą padaryti kuo įmantresnį ir modernesnį, jis pasitelkė gausybę techninių bei kūrybinių įmantrybių, kurios žiūrovų galvose sukėlė siaubingą sumaištį. Buvo bandyta suderinti komplikuotą tiek laiko maišymo, tiek logine prasme scenarijų su nevientisu filmavimo bei montavimo stiliumi. Bandyta, bandyta ir tiek visko pribandyta, jog net sunku prisiminti. Jei turėčiau trintuką, drąsiai ištrinčiau „Rūsyje” visas šias įmantrybes ir palikčiau paprastą pagrindą – tapytojos Ievos (vaidina Jurga Šeduikytė) ir orlaivių piloto Tomo (Marius Jampolskis) šeimos istoriją. Kai sutuoktinių namo rūsyje paslaptingai dingsta nekviestas svečias, o ant rūsio laiptų Tomas randa C formos vinį, pradeda dėtis protu nesuvokiami dalykai. Skamba išties paprastai ir intriguojančiai, visgi gaila, jog ši pirminė filmo istorija buvo pamiršta; koncentruotasi į kitus, dar aukštesnius, dalykus bei kosmines materijas.
Visaip pafilmuojam, pamontuojam ir pašviečiam
Negana to, jog visas filmas žiūrovui pateikiamas iš (ne)slaptos kameros perspektyvos, režisierius įpina įdomius sprendimus herojams esant ne jų stebimame name, bet ir lauke. Ten jie lieka už kadro, ir žiūrovai girdi tik balsus arba mato veiksmą tik herojų akimis. Atsiprašau, jei pagal scenarijaus idėją kameros buvo paslėptos herojų galvose, ir aš to nesupratau.
Kitas filmą visiška painiava paverčiantis aspektas – filmo scenarijus, kuris tikrai prasilenkia su elementarios logikos ribomis. Didžiausias visa ko nesusipratimas yra vėl tų visur name sukaišiotų kamerų, kurios sunkiai įtikina savęs logišku buvimu. Negana to, žiūrovas mėtomas pagrindinių herojų gyvenimo įvykių nechronologiškame istorijos išdėstyme, jis pagardinamas protingu lotynišku užrašu, skaidančiu filmą į keletą dalių, tačiau visiškai neturinčiu prasmės jau nekalbant, jog nedera su visu siaubo filmu. Sakyčiau, nesėkmingas Davido Fyncherio mėgstamo nechronologiško pasakojimo ir Larso Van Trieso simbolizmo rinkinys.
Techninių problemų rinkinį filme užbaigia toks nereikšmingas ir ne visada filmuose pastebimas dalykas kaip apšvietimas. „Rūsyje“ apšvietimo apsektą teko prisiminti, nes visas filmas skendėjo tamsoje ir iškėlė retorinį klausimą, ar filmavimo metu name neveikė nei viena normali lempa, ar elektra buvo atjungta dėl finansinių problemų?Kitaip ir nepaaiškinsi, kodėl net ir būdami didžiausio siaubo apimti, net ir tamsoje Ieva su Tomu niekada neįsijungia šviesos – pirminio reflekso, atliekamo baimės apimto žmogaus. Ir nežinau, ar filmo kūrėjai pastebėjo, tačiau net ir nakties metu vykstant veiksmui herojų salione, pro jo langus švietė dienos spinduliai, o patys veikėjai vistiek skendėjo stalinės lempos šviesoje.
Tačiau nors ir kiek čia pripeikiau „Rūsį“, vistiek rekomenduoju pamatyti šį pirmą lietuvišką siaubo filmą. Visų pirma, pagrindiniai aktoriai Marius Jampolskis ir Jurga Šeduikytė pasirodė tikrai gerai ir tie, kurie siaubo filmuose neieško per didelės logikos ar vientisumo, „Rūsiu“ tikrai pasimėgaus. O ypač siaubiakas patiks tiems, kurie net kino seanso metu negali sėdėti be savo išmaniųjų telefonų. Mobilioji filmo programėlė išties nauja patirtis visiems geekams, tačiau ir čia iškyla klausimas – ar naudojimasis mobiliuoju telefonu kino seanso metu neblaško kitų žiūrovų? Ar čia tiesiog buvo paskutinis bandymas šalutinėmis priemonėmis padaryti „Rūsį“ bent kiek geresnį ir atitraukti žiūrovo dėmesį nuo skylėtos esmės?
p.s. o kur minėtasis siaubo jausmas, kuris, pasak pavadinimo, filme tikrai egzistuoja? Taip, taip, „Rūsys“ sukelia siaubą, nes kitaip ir nepavadinsi jausmo, kuris ištinka žiūrint tokį padriką ir visiškai nebaisų siaubo filmą.