fbpx
Filmų apžvalgos

„Aistrų vulkanas“ – prancūziška kelio komedija

Kadras iš filmo „Aistrų vulkanas“  „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Aistrų vulkanas“
„Du Kine“ archyvas

Vasara – laikas, kai kino teatruose praktiškai išimtinai karaliauja vien tik tai komedijos bei blokbasteriai. Beje, šių taisyklių laikosi ne tik Holivudo produkcijos, bet ir europietiško kino kūrėjai. Ne išimtis ir „Neliečiamųjų“ (Intouchables, 2011) prodiuserių komandos projektas – „Aistrų vulkanas“ (Eyjafjallajökull, 2013), kuris, praėjus beveik metams po premjeros gimtinėje, pasiekė ir mūsų didžiuosius ekranus.

Jeigu Benui Stilleriui savo bandymais „Volterio Mičio slaptame gyvenime“ (The Secret Life of Walter Mitty, 2013) dar nepavyko jūsų išmokyti pasakyti sunkiai ištariamo Islandijos ugnikalnio pavadinimą, prancūzų režisierius Alexandre‘as Coffre tokių tikslų pavadindamas savo naujausią filmą „Ejafjadlajokudlis“ neabejotinai turėjo. Tik įsivaizduokite, kaip priėję prie bilietų kasos turėtumėte ištarti: „Du bilietus į… E… Eja… Ejafja…“ Matyt, pasigailėję tiek bilietų pardavėjų, tiek vasarą į kino teatrus užklydusių žiūrovų, mūsų filmų platintojai parinko šiai juostai gerokai paprastesnį pavadinimą. Kita vertus, galima sakyti, kad prarasta ir galima reklamos strategija. Jeigu originalus pavadinimas bent jau sužadina norą perskaityti filmo aprašymą ar susipažinti su jo anonsu, išgirdus „Aistrų vulkano“ pavadinimą – mintyse iškyla eilinės telenovelės vaizdinys.

Bent jau iš pirmo žvilgsnio, „Aistrų vulkane“ laikomasi visų holivudinių filmų standartų. Ko gero, sunkiai rastume labiau banalesnį siužetą negu du priešus, priverstus kartu siekti bendro tikslo. Pasiskolinę kelio filmo struktūrą, kino kūrėjai priešais nusprendė paversti buvusių sutuoktinių porą, kurios planus nusigauti į judviejų dukros verstuves sujaukia ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje. Priverstinai nusileidus lėktuvui tampa aišku, kad taip paprastai ši kelionė nesibaigs. Atrodytų, jiems reikėjo viso labo tik išsinuomotu prabangiu automobiliu su navigacijos sistema pasiekti galutinį kelionės tikslą, tačiau dėl neįtikėtinų peripetijų, į kurias patenka pagrindiniai herojai, juostos siužetas vos netampa visišku farsu.

Kadras iš filmo „Aistrų vulkanas“  „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Aistrų vulkanas“
„Du Kine“ archyvas

Mielai vienas kita pribaigti pasiruošusi porelė spėja pasinaudoti beveik visomis įmanomomis transporto priemonėmis: nuo pavogto lėktuvo iki buvusio kalinio vairuojamo „Nojaus laivo“. Vis tik didžiausia filmo problema – nesėkmingas Alexandre‘o Coffre bandymas suderinti sentimentalius epizodus bei visiškai nutrūktgalviškas scenas. Filmui trūksta bent šiek tiek saviironijos, kuri leistų suprasti, jog kino kūrėjai suvokia, jog neįmanoma patikėti, kad šuns išgelbėjimas trumpam gali išgebėti nuo gresiančio kalėjimo.

„Aistrų vulkaną“ iš dalies gelbsti operatoriaus Pierre‘o Cottereau kamera, leidžianti didžiąją filmo dalį mėgautis įspūdingais vasariškais peizažais bei nors ir ne itin įsiminančiu, tačiau apgalvotai parinktu garso takeliu, sudarytu iš įvairių muzikinių žanrų samplaikos. Be to, tarp daugybės šabloniškų siužeto vingių išsiskiria iš aktorių sklindanti neįtikėtina energija. Akivaizdu, kad visas dėmesys sutelktas į dviejų žmonių konfrontaciją – nesibaigiančios rietenos tarp vairavimo instruktoriaus, svajojančio tapti lakūnu, ir vien savimi besirūpinančios vienišos veterinarės galėtų tęstis gerokai ilgiau negu jos trunka filme. Atmintyje įsirėžia ir kai kurie antro plano aktoriai. Vieni įsimintiniausių – Denisas Menochetas ir Albertas Delpy. Vienas – iš kalėjimo išėjęs Eizikelis su „bažnyčia ant ratų“, kitas – rietenų vengiantis dėdė, tarp kitko, aktorės Julie Delpy tėvas.

Suprantama, kad „Aistros vulkanas“ nepretenduoja į geriausios metų komedijos titulą, tačiau reikia pripažinti, kad lengvos prancūzų komedijos dažniausiai turi savotiško žavesio net ir tuo atveju, jeigu sudarytos iš daugybę kartų matytų štampų. Tad jeigu nors valandėlę po peržiūros iš jūsų veido vis dar nedings šypsena, galima sakyti – kino kūrėjų tikslas pasiektas.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.