Foto – Aurimas Šrubėnas
„Vokiško kino dienose“ rodomos dramos „Oh Boy“ atvyko pristatyti pagrindinis šio filmo aktorius Tomas Schillingas. Jis vaidina nuo ankstyvos paauglystės, yra nusifilmavęs maždaug keturiasdešimtyje filmų ir televizijos serialų, tad jam teko įsijausti į įvairius vaidmenis – tapti ar maištaujančiu paaugliu filme „Crazy“ (2000), ar Adolfu Hitleriu „Mano kovoje“ (2009). Aktorius jau yra buvęs Lietuvoje – prieš dvejus metus filmavosi vokiečių istoriniame filme „Mūsų mamos, mūsų tėvai“ („Unsere Mutter, Unsere Vater“), kuriame vaidino vokiečių armijos kareivį Antrojo pasaulinio karo metu. Tomo Schillingo prisiminimai iš Lietuvos tik patys gražiausi ir geriausi.
Jano Oles Geresterio debiutiniame filme „Oh Boy“ pasakojama apie Niko, kuriam maždaug trisdešimt metų, gyvenimą. Senokai metęs teisės studijas, jis dienomis slampinėja po Berlyną ir stebi gyvenimą tarsi likdamas nuošalyje, tačiau vieną dieną jį paprasčiausiai užgriūna gyvenimo bėdos – jį palieka mergina, tėvas nutraukia finansavimą, psichologas nustato emocinį nestabilumą, tad jam nepavyksta atgauti vairuotojo teisių. Visi iš jo tarytum ko nors laukia. O ir kavos niekaip nepavyksta atsigerti… „Oh Boy“ – tai juodai balta skoningu džiazu nuspalvinta tragikomiška Niko vienos keistos paros odisėja Berlyne. T. Schilingo nuomone, filmas dvelkia lengvumo ir gyvenimo jausmu.
Juosta Vokietijoje ir už jos ribų sulaukė nemažai publikos dėmesio, taip pat laimėjo daug apdovanojimų, vienas jų – „German Independence Award“ už geriausią vokiečių filmą ir žiūrovų simpatijų prizą, o Talino tarptautiniame „Black Nights“ kino festivalyje filmas taip pat pelnė žiūrovų simpatijų prizą bei „Red Herring“ premiją.
Kaip tapote pagrindinio vaidmens atlikėju?
Režisierius yra mano senas draugas. Pirmą kartą jį sutikau, regis, prieš dvylika metų, tada jis buvo režisieriaus asistentas Wolfgango Beckerio filme „Viso gero, Leninai“, o aš buvau pagrindinio aktoriaus Daniel Brühl draugas. Taigi mes susitikome filmavimo aikštelėje ir iškart labai susidraugavome. Dažnai kalbėdavome apie jo pirmąjį pilnametražį filmą. Prisidėjau prie filmo „Oh Boy“ gamybos – esu ir filmo asociatyvinis prodiuseris. Padėjau filmo komandai užmegzti reikalingų ryšių ir ieškoti finansavimo. Taip pat pasisiūliau vaidinti. Janas Ole tiksliai nežinojo, kas turėtų vaidinti Niką. Aš pasisiūliau parašydamas laišką. Laiškas buvo labai asmeniškas, jame bandžiau paaiškinti, kodėl esu geriausias aktorius šiam vaidmeniui. Pradžioje jis manė, kad galiu atrodyti kiek per jaunas, nes veikėjas turi atrodyti maždaug trisdešimties. Juk jei jam būtų apie dvidešimt ar dvidešimt penkeri metai, būtų kaip ir viskas gerai. Jis nežino, kuo užsiimti gyvenime ir yra pasimetęs, o kai tau jau trisdešimt – visuomenė nori, kad tu žinotum, ką tu nori daryti. Ši problema tampa netgi egzistencinė. Savo laiške parašiau režisieriui, kad daug svarbiau, kad aš galiu jaustis taip, kaip jaučiasi veikėjas, o ne tik atrodyti, kaip jis turėtų atrodyti.
Ar yra panašumų tarp Tavęs ir Niko?
Pagrindinis veikėjas apdovanotas gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, pastebėti mažus dalykus. Tai galbūt tuo ir panašūs. Vis dėlto mes gana skirtingi – aš savo kelią, profesiją atradau gana anksti, kitaip nei filmo herojus.
Galbūt šis vaidmuo buvo Jums kuo nors ypatingas?
Filmuojant šį filmą dirbau bene vien su draugais – operatorius, režisierius, jo asistentas ir visi kiti svarbiausi filmavimo grupės nariai buvo mano draugai. Darbas filmavimo aikštelėje priminė laisvalaikį.
Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi J. O. Gersteriu? Juk tai buvo pirmasis jo pilnametražis filmas.
Visiškai nejutau, kad tai pirmasis jo filmas. Jis labai pareigingas režisierius ir talentingas istorijų pasakotojas. Manau, kad režisieriaus profesija yra jo likimas. Niekada nejaučiau, kad jis nežino, ką daryti, o net ir tada, kai jis nebūdavo visiškai tikras, ką daryti, aplink save surinkdavo žmones, kurie žinodavo, kaip pasielgti. O svarbiausia – jis puikiai žinojo, ką nori pasakyti, kokia tai istorija, kokia jos esmė. Jis taip pat unikaliai talentingas darbui su aktoriais. Jūs matote tai filme – scenos, veikėjai visiškai neatrodo suvaidinti. Žmonės kartais klausia, ar kai kurios scenos improvizuotos, bet juk ne – tai tiesiog talentas režisuoti aktorius.
O ką jis veikia dabar? Gal jau turi naujų planų?
Jis turi įvairių idėjų, tačiau dabar jis tiesiog džiaugiasi filmo sėkme. Filmas daug kur keliauja ir priešakyje dar daug festivalių. Labai laukiame juostos pasirodymo Prancūzijoje. Belieka tikėtis, kad prancūzų žiūrovams jis patiks. Pažiūrėsime, koks bus kitas Jano Oles darbas. Manau, „Oh Boy“ buvo puiki pradžia, tad rasti finansavimą naujajam bus gana lengva. Dabar visi nori su juo dirbti. Jis yra kylanti kino žvaigždė. Žinoma, tai gali būti ir spaudimas. Čia kaip ir muzikantams antrasis albumas ar rašytojui antroji knyga – antrasis kūrinys visada sunkiausias.
„Oh Boy“ lyginamas su įvairiais meno kūriniais kaip, sakykim, „Rugiuose prie bedugnės“ ar Jimo Jarmuscho bei Woody Alleno darbais…
Manau, taip tiesiog atsitinka. Salingeris, Jarmuschas, Allenas, Truffaut yra J. O. Gersterio autoritetai. Jei jis verda savo sriubą, tai neišvengiamai jo dievaičiai tam tikra prasme tampa sriubos ingredientais.
Filme pastebėjau nuorodų į kitus meno kūrinius ar jų citatų. Ar jos atsidūrė ten specialiai? Tarkim jūsų veikėjo draugas Matze man primena Hunterio S. Thompsono prototipą Dr. Gonzo…
Manau, šis atvejis yra tik atsitiktinumas. Bet daugybė filmo epizodų citatomis ar nuorodomis nebuvo, bet vėliau jomis tapo. Pavyzdžiui, mergina, su kuria mano veikėjas išsiskiria pirmojoje scenoje, – ją vaidinusi Katharina Schüttler maždaug tuo metu filmavosi ir kitame filme, kur jos personažas serga vėžiu, tad ji turėjo nusikirpti plaukus. Taigi ir mūsų filme ji buvo labai trumpais plaukais bei su dryžuotais marškinėliais, todėl atrodė truputį kaip Jean Seberg iš Jean-Luc Godardo „Iki paskutinio atodūsio“. Tad tai tarsi tapo nuoroda į Godardo filmą. Bet daugelis tokių smulkmenų specialiai nebuvo sugalvotos kaip citatos, taip tiesiog atsitiko.
Ar manote, kad Berlynas filme pavaizduotas toks, koks yra iš tikrųjų?
Manau, Berlyno paveikslas ir objektyvus, ir atmosferiškas. Atmosferiškas, nes filmavome tik tam tikros nuotaikos miestą. Bet būtent taip, kaip Janas Ole jį jaučia. Kai žiūriu filmą, aš jaučiu, jog taip – tai mano gimtasis miestas. Berlyne, kaip ir kiekviename dideliame mieste, galima pamatyti įvairių dalykų, tad miestą matyti ar pavaizduoti galima taip pat skirtingai. Tai yra filmo kūrėjo Berlyno matymas, tad šis vaizdavimas yra subjektyvus, bet iš kitos pusės – tai tik viena miesto pusių. Kitose istorijose miestas gali atrodyti visiškai kitaip. Pavyzdžiui, pernai filmavausi amerikiečių režisieriaus debiutiniame filme, kuriame vaidinau amerikiečių tapytoją, kuris atvyksta į Berlyną. Tame filme miestas gana šviesus – elektroninė muzika, šokiai, klubai. Tai irgi dalis Berlyno, bet režisierius ja nebuvo susidomėjęs. Miestas filme „Oh Boy“ turi melancholijos prieskonį, gali susidaryti tam tikras jo dūlėjimo įspūdis. Janas Ole domėjosi Berlyno istorija, kuri tikrai ypatinga, smarkiai susijusi su karu ir politika. Jis norėjo tai parodyti. Žinoma, ta melancholiška nuotaika susijusi ir su tuo, kad Janas Ole filmavo nespalvotai, tai taip pat sudaro melancholišką įspūdį.
Kokia vokiško kino situacija? Ar yra kokių nors tendencijų? Ar dabar vyksta pakilimas ar smukimas?
Atrodo, kad vokiečių kinas visada toks pats. Kiekvienais metais sukuriame kokius 2-3 tikrai gerus filmus, kurie visiems patinka, kurie yra įdomūs ir kažkuo išsiskiriantys. Jokių unikalių vokiško kino judėjimų įžvelgti negaliu. Nors turime Berlyno mokyklą (Berliner Schule) su Christianu Petzoldu, kuris tikrai yra labai geras kino kūrėjas, ir kitais. Mūsų filmai yra tokie, kokie yra. Vokietijos televizija, manau, yra didesnė problema nei kinas.
„Oh Boy“ anonsas: