
Adresas 112-ka Oušeno aveniu mažame Amitvylio miestelyje, JAV, yra tapęs neatskiriama šiuolaikinės Amerikos siaubo legendų dalimi. 1974-aisias šiame name įvyko kraupi žmogžudystė, kurios metu 23-ejų metų Rolandas DeFeo Jr. nužudė naktį miegančius savo tėvus, dvi seseris ir du brolius. Mįslingomis aplinkybėmis įvykusios žmogžudystės kaltininkui buvo skirta 150-ies metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atlieka ir šiandien.
Lyg kraupios masinės žmogžudystės būtų negana – namas pagarsėjo ir kitomis istorijomis. Netrukus po nusikaltimo į jį gyventi įsikėlusi Lutzų šeima pabėgo praleidę jame vos 28-ias dienas. Šeima pasakojo, jog namuose jie jautė nepaaiškinamą, slegiančia atmosferą, name vyko paranormalūs reiškiniai, visiškai išvedę šeimą iš kantrybės ir privertę palikti namą. Kraupi žmogžudystė ir paranormali istorija tapo puikiu kokteiliui žiniasklaidai, greitai 112-uoju numeriu pažymėtas namas tapo žinomas visoje Amerikoje, jame lankėsi daugybė „mediumų“ ir „vaiduoklių medžiotojų“. Tuo tarpu Lutzų šeimynėlė susikrovė neblogus turtus pardavinėdama savo istoriją spaudai, televizijai, rašytojams ir kino filmų kūrėjams.
Nors Lutzų istorija kasmet vis didėjo ir baisėjo, vėlesni namo gyventojai nepranešė apie jokius paranormalius reiškinius, o vietiniai miestelio gyventojai teigė, jog žiniasklaidoje linksniuojama vaiduoklių istorija tėra paprasčiausia apgavystė. Tačiau, „Amitvylio siaubo“ istorija vis dar masina visokio plauko šiurpulių mėgėjus ir sėkmingai traukia banknotus iš jų piniginių. Naujausia siaubo istorijos reinkarnacija – režisieriaus Francko Khalfouno filmas „Amitvylio siaubas. Prabudimas“ (Amityville: The Awakening, 2017), neseniai pasirodęs ir Lietuvos kino teatruose. Tačiau ar gali ką naujo ir įdomaus pasiūlyti jau 19-tą kartą didžiajame ekrane statoma siaubo istorija?

Filmas prasideda dokumentine įžanga, kurioje pompastiškai papasakojama apie DeFeo‘ų šeimos nužudymą, parodomos nusikaltimo ir namo fotografijos. Tuomet susipažįstame su naujaisiais namo šeimininkais – jau šiomis dienomis į namą atsikrausčiusia šeima. Be tėvo likusios šeimos galva – motina Džoana (akt. Jennifer Jason Leigh) – ir jos vaikai: sunkaus būdo ir gotiškos išvaizdos paauglė Bela (akt. Bella Thorne), jos brolis dvynys, komos prie lovos prirakintas Džeimsas (akt. Cameron Monaghan) ir jų mažoji sesute Džiuljieta (Mckenna Grace).
Naujoji šeima į namą įsikrausto, nes jis itin pigus, o jų reikia komos surakinto Džeimso gyvybei palaikyti. Tiesa, šeimos galva žino apie šiurpią namo praeitį, tačiau to nepasako savo vaikams. Visgi Bela greitai išsiaiškina tiesą, mat visi Amitvylio miestelio žmonės žino šiurpią namo istoriją – DeFeo ir Lutzų šeimų pasakojimus. Filmas nesėkmingai bando pažvelgti į klasikinę Amityvlio siaubo medžiagą saviironiškai.
Naujoje mokykloje atsidūrusi Bela greitai stigmatizuojama ir pašiepiama dėl bauginančios namo praeities. Namas jau yra tapęs Amerikos legenda, tad Belos draugais tapę panašūs, ale neformalūs atsiskyrėliai jos klasiokai džiaugiasi galimybe pažiūrėti vieną iš daugelio „Amitvylio siaubo“ ekranizacijų originaliame Amitvylio name.


Toks saviironiškas požiūris sukelia rimtų loginių problemų – jeigu Amitvylio namas yra legenda, kodėl jis nusiperkamas pigiai (realusis Amitvylio „siaubo“ namas buvo kelis kartus parduotas jau jam išpopuliarėjus – visus kartus gerokai didesne, nei panašių aplinkinių namų, rinkos kaina). Jeigu jis yra legenda, kodėl tamsios, gotikinės muzikos gerbėja Bela apie jį nieko nežino prieš įsikeldama į kultinį namą?
Tačiau per daug sukti galvos tokiais loginiais prieštaravimais nebūtina, filmas to nevertas. Paradoksalu, tačiau tai išsako patys filmo herojai – originaliame Amitvylio name naktį susirinkusi „atstumtųjų“ trijulė besirinkdama, kurią iš „Amitvylio siaubo“ ekranizacijų žiūrėti, vienbalsiai nutaria už filmo originalą (šiuo atveju tai būtų 1979-aisiais pasirodęs režisieriaus Stuarto Rosenbergo filmas „Amitvylio siaubas“), nes visi filmo perdirbiniai yra „šlamštas“. Šio filmo atžvilgiu – negaliu su jais nesutikti.
Naujoji Amitvylio istorijos ekranizacija yra banaliausių klišių rinkinys, nepraturtinantis šios siaubo istorijos niekuo vertingu – nei technine puse, nei naratyvu.

Tiesa, filmo naratyve bandoma suteikti šiek tiek originalumo Džeimso personažui. Šis, prie lovos prirakintas vaikinas šiurpiajame name pradeda atgauti jėgas ir kilti iš neva nepagydomos ligos patalo. Ši istorija, leidžia šiek tiek skirtingai plėtoti ir naujo namo savininkų šeimos santykius bei jų tamsiąsias puses. Tačiau galimybė nėra išnaudojama ir galiausiai liekame su jau daugelį kartų girdėta istorija ir visomis jos sudėtinėmis dalimis – musių spiečiais, lojančiu šunimi, su kažkokiomis būtybėmis bendraujančia maža mergaite, savaime besivarstančiomis namo durimis ir, galų gale, daugmaž iššaudyta namo šeima.
Technine prasme filmas taip pat paprastas kaip dvi kapeikos. Pamatome kelis visai vaizdingus namo interjero ar eksterjero kadrus, tačiau tai yra tik jau ne kartą matytų panašių kadrų aidas. Aktorių vaidyba taip pat nestebina. Quentino Tarantino filme „Grėsmingasis aštuonetas“ antraplaniu vaidmeniu sužibėjusi Jennifer Jason Leigh šiame filme atrodo vaidinanti tik todėl, jog jai reikia papildomo čekio už darbą. Tuo tarpu Bella Thorne vaidinama gotiška paauglė Bela tiek savo vaidinamu charakteriu, tiek aktorės vaidybos sugebėjimais, atrodo, gali lygintis su Kristin Stewart personažu žymiojoje „Saulėlydžio“ sagoje. Šiek tiek nustebina tik jaunoji Mckenna Grace – aktorės veide, atrodo, kartais galime pamatyti tikrai įtikinančio siaubo išraiškų.
Prasta vaidyba, nuspėjamas, šabloniškas scenarijus, nevykusi saviironija nulemia, jog jokio psichologinio siaubo filme ir nebelieka. Išgąsdinti jis gali tik šimtmečių senumo triukais – nuvalkiotais jump scare‘ais (čia kai kažkas baisaus netikėtai išlenda į ekraną ir priverčia publiką krūptelti).

Visa savo esme „Amytvilio siaubas. Prisikėlimas“ yra pasenęs filmas. N-tąjį kartą kartojama istorija tapo savo paties parodija, kurioje sūris (skaityti „cheesy“) varva per kraštus. Filmas nevalingai primena blogiausias dešimtojo praėjusio amžiaus ar pirmojo šio amžiaus siaubo filmų tradicijas ir tokius pavadinimus kaip „Šauksmas 3“ (Scream 3, 2000, rež. Wes Craven), kadaise buvusių baugių ir originalių franšizių dalimi, tačiau likusius tik juokingais savo paties sėkmės šešėliais.
Antra vertus, šis prastas filmas puikiai tiktų amerikietiškam Helovino vakarui – visiškai kvailas ir neįpareigojantis, tad susirinkus su gerų draugų kompanija visai sėkmingai galima paprunkšti iš filmo klaidų, vaidybos ar idiotiškų šablonų, tuo pat metu pasijuokiant ir iš šalia sėdinčio kolegos, netikėtai „pasimovusio“ ant eilinio jump scare‘o. Juolab, jog filmo trukmė (1 val. 27 min.) puikiai tinka didelei spragėsių porcijai ir limonadui pabaigti.
Galbūt taip mano ir filmo prodiuseriai. Filmas kino ekranus turėjo pasiekti dar praeitų metų pavasarį, tačiau dėl neigiamų reakcijų po išankstinių peržiūrų ir kitų problemų jo premjera buvo vis atidėliojama. Ir dabar. Filmo premjeros data JAV vis dar neaiški, kol kas jis pasiekė tik Europos kino teatrus. Vargu ar filmas ir už Atlanto sulauks gerų vertinimų, tačiau Helovinui gali ir „sueiti“.
Filmo anonsas: