Šių metų pavasarį Lietuvą trumpam nuplovė animacijos „potvynis“. Žinoma, kalbu apie tokio paties pavadinimo kaimynų latvių sukurtą animacinį pilnametražį filmą „Potvynis“ (latv. „Straume“, angl. „Flow“, rež. Gints Zilbalodis, 2024), kuris 2025-ųjų kovą pelnė „Oskarą“ geriausio animacinio filmo kategorijoje. Sudominti šios sėkmės filmo masiškai traukė pažiūrėti ir maži, ir dideli, ir išvydo tikrai puikų animacijos kūrinį visai šeimai, kuris net suaugusį vyrą galėjo priversti išspausti ašarėlę (kalba patirtis).
Atrodo, jog animaciniams filmams apskirtai gan neblogai sekasi Lietuvos kino ekranuose. Pažvelgę į metinius sėkmingiausių šalyje rodytų filmų dešimtukus, juose visuomet rasime bent kelis animacinius filmus, tiesa, prieš kokį dešimtmetį jų tuose dešimtukuose būdavo daug daugiau. Praktiškai visada – tai filmai, skirti vaikų auditorijai. Animacija šalyje vis dar dažnai matoma kaip išskirtinai vaikams skirtas kino žanras, tad net į kino teatrus nevaikštantys suaugusieji kartais nusprendžia padaryti vaikams šventę ir juos nusivesti pažiūrėti kokio animacinio „filmuko“. Bilietai vaikams ir tėveliams, ir žiūrėk – filmas jau puikuojasi pelningiausių Lietuvoje rodytų filmų sąrašuose.
Tačiau, jeigu tokia šeima netyčia pamatytų kitą latvių animaciją – 2026-ųjų „Oskarams“ Latvijos deleguotą „Dievo šuo“ (latv. „Dieva suns“, angl. „Dog of God“, rež. Lauris Ābele, Raitis Ābele, 2025) – ją, tikriausiai, filmas šokiruotų. Jau pačioje pradžioje pasitiktų trankus roko muzikos takelis, o ekrane ji išvystų milžinišką vyriškų formų dievybę su didžiuliu peniu – dievybė būtų kastruota prieš jų akis. Jei pirmosios scenos pasirodytų tik nesusipratimas, tai toliau išvystų ištvirkusių Latvijos vokiečių baronų porą, kuri ekrane užsiims gana atvirais seksualiniais žaidimais, bei gašlų kunigėlį, varvinantį seiles dėl gražuolės smuklininkės apvalumų. Tėveliams ir mamytėms neliktų nieko kito – tik dangstyti vaikų akis rankomis ir raudonuojant bėgti iš kino teatro.
Būtent tam, ko vaikams skirtoje animacijoje dažnai neišvysime – nuogybės, erotikos ir sekso vaizdinių, skirta ir naujausia animatoriaus, vadovėlių autoriaus, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) dėstytojo dr. Tomo Mitkaus monografija „Aseksualaus nuogumo, erotikos ir pornografijos estetika 2D animacijoje“ (Vilnius : Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2025, 266 p.).
Išgirdęs, jog animaciją vadinate žanru, ar (neduok Dieve) vaikams skirtu žanru, Tomas Mitkus veikiausiai jums išdėstytų griežtą paskaitą, kurią atskaitė jau ne kartą gyvenime. Animacija – tai ne žanras, o medija, kuria galima papasakoti bet kokio žanro istoriją. Pasitelkiant animatoriaus darbo priemones galima sukurti ir mielą edukacinį filmą, skirtą pradinukams, ir kruviną vesterną ala Sergio Leone, ir… intensyvų pornografinį filmą, kuriame bus daugiau dūsavimų, nei dialogų.
Visgi, kaip pastebi pats monografijos autorius, įsitikinimas, jog animacija yra vaikams skirtas žanras, yra gajus visame Vakarų kultūros pasaulyje. Jis senas kaip pirmieji Walto Disney‘aus filmai ir paplitęs ne tik tarp atsitiktinių žiūrovų, bet vis dar stipriai įsišaknijęs ir pačioje kino industrijoje. Tačiau pastaruosius kelis dešimtmečius Vakaruose pasirodo vis daugiau animacijos, skirtos išskirtinai suaugusiųjų auditorijai. Neabejoju, jog ir šio teksto skaitytojai yra girdėję tokių populiarių suaugusiesiems skirtų animacinių serialų kaip „Pietų parkas“ (angl. „South Park“, 1997-), „Šeimos bičas“ (angl. „Family Guy“, 1999-), „Rikas ir Mortis“ (angl. „Rick and Morty“, 2013-) pavadinimus.
Paradoksalu, nors suaugusiesiems skirtos animacijos kiekis gan sparčiai auga, nors tokioje animacijoje dažnai atvirai vaizduojamas smurtas, naudojama necenzūrinė kalba, tačiau atviras nuogo kūno vaizdavimas neretai vis dar yra laikomas tabu. Jį retai peržengia tiek animacijos kūrėjai, tiek apie ją rašantys tyrėjai (palyginimui, publikuotų tyrimų apie smurtą animacijoje – nors vežimu vežk). Tad T. Mitkaus monografijos pavadinimas skamba šviežiai ir intriguojančiai ne tik Lietuvos, bet ir bendrame pasauliniame animacijos tyrimų kontekste, į ką knygos įvade nevengia pabaksnoti ir pats, iš kuklumo tikri nesirengiantis mirti, autorius.
Monografijoje T. Mitkus svarsto, kodėl susiklostė tokia padėtis, trumpai apžvelgia (savi)cenzūros reiškinį animacijoje, požiūrių skirtumą į animaciją JAV, Europoje ir Japonijoje ir pan. Visgi svarbiausi klausimai autoriui yra estetiniai – kaip atviras nuogumas yra vaizduojamas animacijoje ir kaip jį galima vaizduoti, siekiant įtaigiau papasakoti istorijas žiūrovui. Išskiriami trys nuogumo vaizdavimo lygiai – aseksualus nuogumas, kai nuogumas tarnauja animacijos naratyvo tikslams, tačiau nesiekia sužadinti žiūrovui seksualinių jausmų; erotika – kai nuogumas tarnauja animacijos naratyvo tikslams ir siekia sužadinti žiūrovui seksualinius jausmus; pornografija – kai seksualinių jausmų sužadinimas yra pagrindinis animacijos tikslas ir tam tarnauja animacijos naratyvas.
Medžiagą autorius dėsto sklandžiai ir nuosekliai, aiškiai apsibrėždamas naudojamas sąvokas ir metodologinius tyrimo įrankius. Prie labiausiai skaitytoją intriguojančių vietų judama lėtai – lyg devyniasdešimtųjų internetas, linija po linijos atidengiantis pornografinę nuotrauką. Pirma bendrai apžvelgiama animacijos medijos padėtis ir istorija (I skyrius), toliau bendrai aptariama estetika animacijoje (II skyrius) ir konkrečiai estetika suaugusiesiems skirtoje animacijoje (III skyrius), kol galiausiai prieinama prie animacijos estetikos vaizduojant atvirai nuogą kūną (IV skyrius).
Skaitant susidarė įspūdis, jog prie kelių vadovėlių kūrimo prisidėjęs autorius ir rašydamas šią monografiją neišvengė savotiško „vadovėliškumo“. Štai, nors visiškai suprantu, kam autoriui atrodė reikalinga pateikti net 15-ką pornografijos žanro apibrėžimų (p. 116–117), bet aiškinti, kad terminas formatas „buvo vartojamas siekiant įvardyti knygos dydį bei formą“ (p. 16) tyrimo kontekste atrodo visai nebūtina. Tokios perteklinės informacijos, atrodo, nebūtinų paaiškinimų ir patikslinimų man pasirodė kiek daugoka.
Prie „vadovėliškumo“ jausmo prisideda ir kiekvieno skyriaus pabaigoje atskirai pateikiamas jo apibendrinimas, dažni teiginių pakartojimai jų užtvirtinimui. Antra vertus, tai turi ir teigiamų aspektų – monografija nesunkiai bus įkandama ir suprantama ne tik medijų tyrėjams, kino ir animacijos specialistams, bet ir kiekvienam elementarų mokslinį tekstą sugebančiam įveikti skaitytojui. Dabar, atrodo, monografijoje esančią informaciją gali imti ir iš karto perteikti auditorijai – dėstyti ją mažai ką animacijoje besigaudantiems klausytojams.
Tačiau monografijos autorius T. Mitkus yra ne tik tyrėjas, mokslinių tekstų ir vadovėlių autorius, jis yra ir ilgus metus praktikuojantis animatorius, animacinių filmų, komiksų autorius. Ir jeigu pirmuosiuose keturiuose monografijos skyriuose girdime nutolusį, temą saugiu atstumu iš „dramblio kaulo bokšto“ tyrinėjančio mokslininko balsą, tai penktajame monografijos skyriuje, „Animacinė erotika ir animatoriaus gėda“, netikėtai viskas apsiverčia 180 laipsnių kampu. T. Mitkus drastiškai pakeičia tyrimo metodologiją ir mastelį. Vietoje globalių animacijos tendencijų pradeda tyrinėti savo, kaip praktikuojančio animatoriaus, patirtis ir jausmus kuriant (tyrimo tikslais) atvirą nuogumą vaizduojančią animaciją.
Pasiremdamas autoetnografinio tyrimo metodais, savo asmeninę patirtį žyminčiais darbo dienoraščiais kūrėjas įrodė (ir įsitikino), jog iš nuotolio tirti pasiriktą temą yra ženkliai lengviau, nei pačiam kurti erotinę animaciją, ją pristatyti kolegoms, bandyti atvirą nuogumą vaizduojančios animacijos idėjas „parduoti“ kitiems industrijos dalyviams. Tokia prieiga prie tyrimo reikalavo drąsos – autoriui ne tik teko prieš skaitytoją apnuoginti (žodžių žaismas tyčinis) savo jausmus, jo galėjo laukti ir teisinė atsakomybė, jei jis kritiškai nebūtų įvertinęs ir nepagrindęs savo veiklos – Lietuva yra reta Europos šalis, kurioje pornografijos gamyba su tikslu platinti vis dar yra kriminalizuota.
Rizikuoti buvo verta! Ši tyrimo dalis pakelia monografiją į ženkliai aukštesnį lygį. Suteikia „kūną ir kraują“ anksčiau teoriškai nagrinėtai problematikai bei aktualizuoja monografiją Lietuvos skaitytojui – perteikia vietinio animatoriaus patirtį, globalių klausimų kontekste. Sveikinimai autoriui!
Žinoma, esant norui būtų galima ir pasikabinėt. Monografijoje gan dirbtinis ir nepagrįstas pasirodė autoriaus koncentravimasis į „komercinius“ animacijos projektus. Juk jei svarbiausia yra nuogo kūno vaizdavimo formos, estetika, tuomet projekto komerciškumas ar meniškumas (skirtis labai slidi…) neturėtų būti kūrinių atrankos kriterijumi? Kaip istorikui pritrūko ir gilesnės istorinės apžvalgos (kada, kur, animacijoje pirmą kartą pasirodė tas nuogas kūnas?).
Nežinau, ar pirmas, ar antras dalykas lėmė, jog, atrodo, tokie svarbūs suaugusiųjų animacijos ir seksualinio turinio vaizdavimo joje kūrėjai, kaip animatorius Ralphas Bakshi, paminimi tik atsitiktinai (autoetnografinėje tyrimo dalyje). Pasitaiko ir gramatinių klaidų, techninių nesusipratimų (pvz., nespalvotai atspausdintomis iliustracijomis kviečiama įvertinti animacinių filmų spalvų pokyčio svarbą (p. 127)), na – bet kur jų nepasitaiko?
T. Mitkaus monografijos „Aseksualaus nuogumo, erotikos ir pornografijos estetika 2D animacijoje“ pasirodymas gan tuštokame lietuviškų publikacijų apie animaciją lauke yra džiugus ir sveikintinas įvykis. Norėtųsi, jog ji būtų pamatyta plačiau – monografija verta ir įkandama paskaityti ne tik animatoriams ir medijų tyrėjams, bet ir visiems rimčiau kinu besidomintiems asmenims. Verta ji būti publikuota ir anglų kalba, tiesa, tuomet siūlyčiau ją paversti mažiau „vadovėline“, o labiau „knygine“.
Pabaigai – idėja Lietuvai: kodėl neatsisakius to pornografijos kriminalizavimo ir nepradėjus kurti animacijos industrijos suaugusiesiems? Jei suskubsime specializuotis dabar, gal pasirodžius kokiam „Oskaro“ atitikmeniui už animacinę pornografiją, jį nučiuptumėme greičiau nei latviai?