Kokių savybių reikia norint įgarsinti filmą? Savo balsus animacinio filmo personažams paskolinę aktoriai Gytis Šimelionis ir Renata Idzelytė sutartinai sako, kad norint pajusti bei suprasti savo herojus tenka ne kartą peržiūrėti įgarsintą filmą. Pasak jų, tai tarsi pjesės analizavimas – kuo daugiau kartų žiūri, tuo labiau personažai atsiveria.
Klaipėdos dramos teatre vaidinanti R. Idzelytė įsitikinusi, kad nors ir garsinant filmą aktoriaus judesių nesimato, vis tiek šiame procese jie niekur nedingsta.
„Dramos aktorius visada naudoja savo kūno kalbą, o garsinant tavo judesiai tampa visai nebesvarbūs. Svarbu, kaip viską perduodi balsu. Bet net jei ir nesimato, o tik girdisi, vis tiek mosikuoji rankomis, šokinėji, suraukus nosį šnypšti, juokiesi ar verki. Kartais pagauta emocijų per garsiai rėkdavau, o kelis kartus ir patį mikrofoną numušiau. Judesių istorija nedingsta, nors jos ir nesimato“, – filmo garsinimo niuansus atskleidžia R. Idzelytė.
asmeninio archyvo nuotrauka
Aktorė sako, kad perprasti ir savais paversti personažus, kuriems suteiki tik balsą, leidžia daugkartinis filmo žiūrėjimas. Pasak jos, tai tarsi pjesės analizavimas – kuo daugiau kartų žiūri, tuo labiau personažai tau atsiveria, o pats garsinimas aktoriui atveria plačias galimybes.
„Tačiau „prisilietus“ prie mikrofono, jau įrašinėjant, personažas suspindi dar kitomis spalvomis. Tokiomis, kurių nesitikėjai ir neplanavai. Tarsi pats herojus veda. Scenoje pasakojant istoriją, žiūrovai personažą visada tapatina su jį vaidinančiu aktoriumi. Garsinant galimybės atsiveria daug plačiau. Pats garsinimas praplečia ribas. Tu gali būti visai kitoks žmogus, nei tavo garsinami personažai. Tiek savo išvaizda, tiek charakterio bruožais“, – pasakoja R. Idzelytė.
Pasak aktorės, scenoje įkūnytus ir įgarsintus personažus sieja vienas dalykas – jiems turi jausti meilę. Aktorius turi suprasti ir rasti pateisinimą tiek geriems, tiek blogiems herojų darbams. Nors žiūrovas to gali ir nematyti, bet tai svarbu pačiam aktoriui.
G. Šimelioniui garsinimas nėra nauja sritis, jis yra įgarsinęs ne vieną audio reklamą. Tačiau aktorius prisipažįsta, kad įgarsinti animacinio filmo „Ernestas ir Selestina: kelionė į Šaradiją“ vieną iš pagrindinių herojų buvo tam tikras iššūkis.
„Nors filme girdisi tik mano balsas, tačiau įrašinėjant naudoju visą kūną, tai labai padeda. Stengiuos atlikti panašius veiksmus garsindamas, kaip ir personažai matomi ekrane, tai leidžia tiksliau atkartoti ne tik personažų balsą, bet ir jų emociją, charakterį“, – pasakoja G. Šimelionis.
Stodamas prie mikrofono, aktorius iš anksto buvo atlikęs pagrindinius namų darbus – susipažinęs su filmo istorija ir išklausęs originalų animacinio filmo įgarsinimą – po kurių jau sekė laikas improvizacijai.
Kestučio Meliausko nuotrauka
„Kadangi Ernestas yra didelis lokys, tai ir jo balsas turėjo atitikti jo dydį, tam, kad žiūrovai, ypač vaikai, galėtų patikėti, kad tai iš tikrųjų jo balsas. Kai pirmą kartą peržiūrėjau šį filmą, man jis iškart patiko dėl savo paprastos ir nuoširdžios istorijos, su kuria kiekvienas žiūrovas gali lengvai susitapatinti. Tai, kaip jis gražiai nupieštas ir man asmeniškai labiausiai patinka tai, kad ši istorija yra apie muziką. Kiekvienas animacinis filmas, kuriame yra kalbama apie muzika, daug grojama ir dainuojama, man visada yra labai artimas“, – šypsosi aktorius.
Animacijos ir videožaidimų festivalyje BLON pirmą kartą pristatytas filmas „Ernestas ir Selestina: kelionė į Šaradiją“ pasakoja istorija apie tikrą draugystę ir nepaprastus bendrakeleivių nuotykius pakeliui į egzotiškąją Šaradiją – šalį, kurioje ne tik gyvena geriausi pasaulio muzikantai, bet ir dėl ten skambančios muzikos ore nuolat tvyro džiaugsmas. Pasiekus kelionės tikslą, herojus pasitinka netikėta žinia – čia jau daugelį metų muzika uždrausta, todėl Ernestas ir Selestina turi gerai pasistengti, kad į meškų šalį grąžintų laimę.
„Suaugusieji turėtų paskanauti smagiu filmo humoru, o vaikai atras nuoširdų norą padėti draugui, neįtikėtinus apgaulių būdus ir didelę meilę muzikai“, – priduria R. Idzelytė.