Antrąjį Berlinalės savaitgalį paskelbti apdovanojimai ir išdalintos Lokių statulėlės. Trumpai apžvelgsiu ryškiausius konkursinės programos laureatus bei dėmesio vertus, nors ir neapdovanotus filmus, kurie, tikiu, pasieks ir Lietuvos kino teatrų sales. Didžiuliame, net 24 filmus pristačiusiame konkurse netrūko stiprių ir formos požiūriu labai skirtingų kūrinių, tačiau galiausiai viršų paėmė politinės temos ir užtikrinta režisūra.
Nuo pat filmo premjeros buvo pranašaujama, kad „Auksinį lokį“ pelnys politine tema kalbantys filmas „Geltonieji laiškai“ („Yellow Letters“). Tai Berlyne gimusio, turkų kilmės režisieriaus İlkerio Çatako darbas, 2023 m. pasižymėjo filmu „Mokytojų kambarys“.
„Geltonuose laiškuose“ teatro režisierius Azizas ir jo žmona, aktorė Derija, dėl viešos prezidento kritikos pradedami persekioti: pirmiausia atleidžiami iš darbo, vėliau išprašomi iš namų. Azizas, turėsiantis stoti prieš teismą, įsidarbina taksistu ir netrukus imasi statyti naują pjesę. Derija iš pradžių įsitraukia į spektaklio kūrimą, tačiau ilgainiui kūrybą nustelbia nerimas dėl išgyvenimo.
Azizas ir Derija filme priešpastatomi: Derija atsiduria kontroliuojamos televizijos, kompromiso ir komforto pusėje, o Azizas renkasi pasipriešinimą bei nepriklausomą kūrybą – nors filmas subtiliai duoda suprasti, kad jo motyvaciją labiau nei politiniai įsitikinimai kursto noras išsaugoti režisieriaus statusą. Ironiška, kad Berlinalėje netylant diskusijoms apie meno ir politikos atskyrimą bei festivalio vangią poziciją, konkurse nugalėjo filmas, kalbantis apie meną kaip pasipriešinimo priemonę ir kartu klausiantis, ką jis gali pakeisti. Abu filmo veikėjai pasirodo kaip priimantys kompromisus, štai Azizo politinis menas Derijos požiūriu gimsta ne tiek iš pilietinės laikysenos, kiek iš ego ir statuso troškimo.
Konceptualiai įdomus İ. Çatako sprendimas – filmuoti Vokietijoje, Berlyną ir Hamburgą paverčiant Ankara ir Stambulu. Viena vertus, per išieškotas turkų diasporos vietas reflektuojama Vokietijos kultūrinė tapatybė, kita vertus, tai aštrus gestas, rodantis, kad ši politinio persekiojimo istorija – ne tik apie Turkiją, bet ir apie pačią Vokietiją bei Europą.
„Sidabriniu lokiu“ apdovanotas JAV režisieriaus Lance’o Hammerio („Balastas“) stiprus filmas sudėtinga tema „Karalienė prie jūros“ (Queen at Sea). Amanda (Juliette Binoche) – rašytoja, besirūpinanti demencija sergančia mama Lesli, gyvenančia su jos patėviu Martinu. Martinas ir toliau palaiko intymius santykius su Lesli, tačiau Amandos bei psichologų požiūriu, motina nebėra pakankamai sąmoninga, kad galėtų duoti sutikimą seksui. Kamerinėje, minimalistinėje dramoje susikerta dukros, patėvio ir socialinių darbuotojų požiūriai į žmogaus orumą ir poreikius.
Režisierius atvirai ir netradiciškai žvelgia į šeimos santykius, globos, atsakomybės ir meilės sampratas, pastebėdamas neaiškias ribas tarp sveiko ir žalingo rūpesčio. Demencija kine dažnai vaizduojama iš sergančiojo perspektyvos, ieškant, kaip perteikti pakitusį realybės suvokimą.
Šis filmas, rodydamas globėjų žvilgsnį, suteikia temai sveiko realizmo ir atskleidžia ligos sudėtingumą daug giliau. Taikliai ir drąsiai artikuliuojamas sekso klausimas leidžia režisieriui universaliai kalbėti ir apie kūniškumo, meilės ir privatumo ribas. Jautriame filme brėžiama paralelė tarp fizinių poreikių nebekontruoliuojančios Lesli ir Amandos dukros, iš paauglės virstančios moterimi, persiskaito kaip pasvarstymas apie žmogaus gyvenimo etapų cikliškumą, tačiau visgi iškrenta iš bendro subtilaus tono.
Konkurse išsiskyrė režisieriaus Markuso Schleinzerio filmas „Rouzė“ („Rose“) – tikra istorija apie XVII a. moterį, apsimetusią vyru. Už pagrindinį vaidmenį Sandra Hüller pelnė žiuri apdovanojimą.
Konvencinės dramaturgijos filme įtampą kuria vien Rouzės saugoma paslaptis, kurią be jos žino tik žiūrovai. Tačiau Rouzės rimtis nepalaužiama – netgi meškai įsliūkinus į kadrą, ji nė nekrusteli. Visgi jos pastangų neužtenka – kilus įtarimams dėl Rouzės lyties, jai nesutikus apsinuoginti ir išrėžus kalbą apie savo nusipelnymą ūkyje, kaimo gyventojas demonstratyviai nusimauna kelnes, iškalbingai purtydamas falą. Ši scena ko gero taikliausiai filme reprezentuoja vyrų pasaulyje gyvenančios moters dramą ir absurdą.
Akimirkos iš filmo pristatymo, fotografė Vytautė Ribokaitė:
Įtraukianti šeimos santykių drama, vaizduojanti nepasiturinčios turtingojo Singapūro visuomenės sluoksnį. Filme pasakojamos dviejų porų istorijos – nuo romantinių pirmųjų susitikimų iki kasdienės buities ir tragiškų lūžių. Savo neskubiu tempu ir necentruotu pasakojimu filmas primena Taivano režisieriaus Edwardo Yango kuriamą kiną: personažų linijos čia netikėtai atsiranda ir nutrūksta, į liūdesį netikėtai įsiterpia humoras, o svajones nutraukia tragiškos pasekmės. Anthony Chenas meistriškai sugeba parodyti laiko tėkmę ir jo neišvengiamybę.
Kitas smagus konkurso atradimas – „Vienišiausias žmogus mieste“ („Loneliest man in town“) – garsių hibridinės dokumentikos Austrijos režisierių dueto Tizza Covi ir Rainerio Frimmelio („Vera“) filmas apie Vieną ir joje gyvenantį bliuzo muzikantą, Elvio pasekėją Aloisą Kochą, sceniniu vardu Alas Cookas.
Alas – ko gero vienas paskutiniųjų bliuzui ištikimų muzikantų Vienoje, o kartu paskutinis savo daugiabučio gyventojas. Pastatą ruošiantis nugriauti, jis pasiryžęs iš jo nesitraukti, nors prieš jį taikomos įvairios išstūmimo priemonės: siūlomi pinigai, atjungiama elektra, bute apsilanko komiški, pagyvenę nekilnojamojo turto „mafijos“ atstovai. Akivaizdu, kad stebime gentrifikacijos procesą.
Tik pusiau fikcinė situacija tampa pretekstu pažvelgti į protagonisto Aloyso tragikomišką figūrą ir jo kasdienybę. Elvį imituojantis Aloysas sustojęs laike, jo ryšys su aplinka – sentimentalus ir materialus, nuoširdžiai mezgamas per daiktus, įrašus, atvaizdus, ir žinoma, muziką. Be galo paveikus filme vaizduojamas jo ramus atsisveikinimas su savo praeitimi, jaunesniajai kartai išnešiojant iš seno buto daiktus, tarp jų ir patefonus, apie kurių mechanizmą be Alo, regis, daugiau niekas nenusimano.
„Džozefina“ („Josephine“), rež. Beth de Araújo, – jau „Sundance“ kino festivalyje apdovanota drama apie aštuonerių metų mergaitės susidūrimą su trauma, šiai tapus išprievartavimo liudininke.
Filmas nuo pat pirmosios scenos, mergaitei patyrus nedidelį išbandymą išbėgti iš garažo prieš nusileidžiant automatinėms durims, praneša, tyrinėsiantis baimę ir jos įveikimą. Pamažu įsismelkianti baimė priverčia Džozefiną imtis pavojingų priemonių su ja susidoroti, tačiau jos lieka nesuprastos suaugusiųjų.
Pasirodė svarbu, kad filme seksualinė prievarta ir teisinės procedūros demistifikuojamos, o mergaitei suteikiama galimybė tiek išsigąsti, tiek įveikti baimę bei apginti kitą. Kita vertus tėvų rodomi veiksmai, ypač Damiano (Chaning Tatum) personažas, problemą mėginant išspręsti tyla ir jėga, atrodo per daug stiprūs ir paverčia filmą manipuliatyviu. Panašiai neįtikina ir Džozefiną nuolat mintyse persekiojančio užpuoliko figūra, kuomet vietomis drama tampa trileriu.