fbpx
1 Rekomenduojame, Festivaliai, Lietuviški filmai, Pokalbiai, Scanorama

Apie buriuotojus filmą sukūrusi režisierė Albina Griniūtė: jų gyvenimo laikas yra kokybiškas

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šiemet „Scanoramoje“ kaip niekad daug buvo lietuviškų premjerų. Vieną jų – trečiasis režisierės Albinos Griniūtės filmas „Šaukiniai iš tolimo uosto“. Dokumentinėje juostoje rodomi uoste sustoję buriuotojai – pavieniai, su šeimomis, jaunos ir pagyvenusios poros. Tai žmonės, kuriems keliavimas vandenynais yra gyvenimo būdas.

Plaukdami per Atlantą jie trumpam užsuka į uostą pailsėti. Toli nuo pasaulio problemų, paprastoje kasdienybėje ypač gerai matosi paprasti dalykai: draugystės ir išsiskyrimai, dvasiniai nušvitimai ir praradimai. Sezonas trumpas – uostas ištuštėja. Bet lieka jūreivių piešti piešiniai. Ir kito sezono laukimas.

„Labai patiko, kad jie nėra vartotojiški. Laive mažai vietos, jei kažką naujo nusiperka, turi išmesti kažką seno. Kitaip užsikrausi daiktais ir viskas netilpsi į laivą. Labai sąmoningas vartojimas ir mityba. Tai toks gyvenimo būdas, kurio nebemokame gyventi.

Jie turi laiko sėdėti kelias dienas ir kažką paišyti. Nors žino, kad to piešinio ant molo po kelerių metų nebebus. Jie tai daro, nes gyvena šią akimirką. Tai man buvo labai gražu. Turi daug ką paaukoti, kad gyventum tokį gyvenimą. Jų gyvenimo laikas yra kokybiškas“, – kalbėdama apie filme rodomus keliautojus teigia A. Griniūtė.

Kadras iš filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“

Po penkerių metų naujas filmas. Kokie jausmai prieš premjerą?

Labai keisti jausmai. Pradėjau kurti su draugu Mindaugu, kuris filmavo, nors nėra kino žmogus. Nuvažiavę į tą salą galvojome, kad filmą sukursime per kelis mėnesius, per vieną vasaros sezoną, kai jūreiviai ten atplaukia. Greitai prašvilpė tie trys mėnesiai. Supratome, kad ne, reikia kitais metais vėl atvažiuoti, nes medžiagos filmui dar neužtenka. Prabuvome antrą vasarą, o po to ir trečią.

Tai ypatinga vieta, kurioje kiekvieną dieną nežinai, ką sutiksi. Kai jau atrodo, kad sutikai beprotiškiausius keliautojus, kitą dieną dar kažkas atplaukia. Supratome, kad nereikia skubėti, tiesiog filmavome. Toji bendruomenė buvo visiškai nepažįstama ir nauja, juk užaugau Vilniuje, toli nuo jūros.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Rinkomės filmuoti žmones, kurie neišplaukia porai savaičių atostogų į jūrą, o laivelis yra jų namai. Yra plaukiojančių šeimų, ar pavienių žmonių. Jie plaukia per vandenyną ir gyvena laivuose.

Iš tikrųjų, kas tai per žmonės, filme neliečiate jų biografijų, rodote jų buitį, kasdienybę. Kokios jų profesijos, kokie socialiniai sluoksniai?

Dažnai tai būna prancūzai, švedai, kartais būna amerikiečių. Viena grupė yra žmonių, kurie tęsia šeimos tradiciją – senelis ir tėvas buvo kapitonai, tad ir sūnus nuo mažens užaugo tokioje aplinkoje, jam tai pažįstamas pasaulis. Tai būna nagingi žmonės, jie moka remontuoti laivus.

Bet yra ir kita žmonių kategorija, kurie kartais labai vėlai gyvenime nusprendžia išplaukti. Tai gali būti ir programuotojai. Pavyzdžiui, filme matome ukrainiečių šeimą su dviem mergaitėmis. Jų tėvas yra programuotojas ir vienas išlaiko visą šeimą. Turi kompiuterį, sėdi uoste ir kelis mėnesius dirba, o mama gamina valgyti, augina vaikus, jie turi seną laivą, kurį nuolat prižiūri.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Būna labai įvairių žmonių. Jauniausias, kurį sutikau, buvo 18-metis vokietis. Jis pasakojo, kad turėjo svajonę baigęs mokyklą bei susitaupęs pinigų nusipirkti mažą laivelį ir vienas išplaukti per Atlantą. Taigi labai įvairūs žmonės, iš įvairių gyvenimo sričių.

O lietuvių nesutikote? Mačiau filme, kad ant molo buvo nupieštos Latvijos ir Estijos vėliavos.

Yra uoste nupieštos trys Lietuvos vėliavėlės. Lyg šią vasarą nupiešė ir ketvirtą. Buvo nupiešta šviežiai, nes kai žiūrėjau anksčiau prieš kelias dienas, jos dar nebuvo. Ją nupiešė pora – lietuvė ir švedas, taigi buvo Lietuvos ir Švedijos vėliavėlės.

Įdomus atsitikimas. Kai pirmą kartą su Mindaugu 2015 m. ar 2016 m. atvažiavome į salą nuėjome į kavinukę. Sėdime nepradėję dar nieko filmuoti, tiesiog po skrydžio pasidėję daiktus. Mindaugui ir sakau, kad prie gretimo staliuko kalba lietuviškai. Neįtikėtina, kažkur viduryje Atlanto vandenyno. Turėjau būtinai prieiti ir užkalbinti, paklausti, ką jie čia veikia.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jie buvo iš laivo: kapitonas lietuvis, Jonas, įgula irgi buvo lietuviai, jie tiesiog su jachta ten atplaukė. Tiesiogine to žodžio prasme, jie buvo pirmi žmonės, kuriuos ten sutikau.

Kuo ypatinga sala ir uostas, kad iš viso pasaulio ten suplaukia laivai ir jūreiviai prabūti vasaros?

Azorų salyną sudaro devynios salos. Filme matomas uostas ypatingas tuo, kad yra beveik per vidurį Atlanto vandenyno, į jį patogu atplaukti. Tradiciškai taip susiklostė, kad visi laivai, kurie plaukia per Atlantą, ten prisišvartuoja. Dažnam reikia pasipildyti vandens, atsargų, maisto arba dėl to, kad patenka į audrą. Būna, kad kažkas sulūžta, reikia pasitaisyti. Mano minėtas vokietis jaunuolis plaukdamas atsitrenkė į banginį, tad turėjo laukti kelias savaites, kol jam sutaisys laivą.

Žmonės tiesiog sustoja pabūti, kažką pataisyti, pailsėti. Prabūna jie uoste nuo vienos dienos iki mėnesio ir ilgiau.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kai kuriems reikia pailsėti ir vienam nuo kito, nes dažnai būna, kad kartu plaukia šeimos nariai ar draugai. O kartais sulipę į laivą jie normaliai vieni kitų net nepažįsta. Laive vietos mažai, kai esi dvi-tris savaites kad ir su geriausiais draugais, vienas kitą pradedi užknisti.

Ten filmuoti dokumentinį filmą yra idealu, nes visi išlipę iš laivų labai nori bendrauti. Jiems esi naujas žmogus, o jie patyrę nuotykių. Nebuvo nei karto, kad kažkas nesutiktų su mumis bendrauti ir filmuotis.

Kaip tik ir norėjau klausti, kaip pavyko juos prakalbinti ir kaip jus priėmė ir atsivėrė?

Ta bendruomenė yra labai atvira. Visi norėjo bendrauti. Kartais atrodė, kad viskas einasi net per lengvai. Kadangi tie žmonės yra keliautojai, jie yra atviri. Laiviukas mažas, viduje vietos nedaug, tai vienintelė privati jų erdvė, bet tave priima, kviečia vidun. Jie yra be galo atviri. Taigi jokio iššūkio nebuvo, tad net truputį nusivyliau.

Norėjau į šiuos plaukiojančius žmones pažiūrėti ir parodyti juos kaip į reiškinį.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Supratome, kad norime padaryti kelis filmus, vieno neužteks. Nemėgstu, kai žmogų pasodina ir jis turi kažką pasakoti. Įdomiau žiūrėti į patį žmogų, koks jis yra.

Filme yra vieta, kai prancūzų vaikai eina ir spontaniškai pradeda dainuoti. Vaikai, kai atplaukia į uostą, vieni su kitais labai greitai susipažįsta. Jie gali kalbėti visiškai skirtingomis kalbomis, bet iš karto tampa geriausiais draugais ir pradeda žaisti. Jie žino, jog bet kurią dieną gali išplaukti, ir vėl laive sėdės su tėvais. Taigi vaikai moka išnaudoti laiką.

Sakėte, kad keliautojai yra iš įvairių šalių, o ar pasijaučia skirtingų šalių charakteriai?

Klišė, bet tikrai, prancūzai yra žavūs. Dažniausiai jie būna atsipalaidavę. Kartais galima ir pakraupti. Vieną kartą atplaukia pora su 6 mėn. kūdikiu, mažoje jachtukėje, vaikas tinkle pakabintas. Nieko, guli, supasi. Tėvai atsipalaidavę, tai ir vaikas ramus. Eilinio žmogaus požiūriu jie atrodo kaip bepročiai. Dauguma išgyveno uraganus, bet turi gyvenimo meile, jiems viskas lengvai einasi. Tai tokie yra prancūzai.

Įdomu tai, kad, kas atplaukia į salą, visi yra tikri jūreiviai. Juk turi perplaukti vandenyną, kad ten atsidurtų.

Albina Griniūtė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Daugelis plaukioja aplink pasaulį, vandenynus. Koks turi būti žmogaus charakteris, kad jis ryžtųsi taip plaukioti?

Visi jie nori iššūkių. Kol kas tai vyriškas pasaulis. Jei būna šeima, vis vien vyras būna kapitonas. Bet jau atsiranda ir moterų. Žinau kelias komandas, kurios susideda tik iš moterų. Manau, kad po 10-15 metų situacija bus kitokia. Bus daug daugiau moterų. Dabar yra lūžio taškas, dalykai keičiasi.

Taip gyvendamas negali būti egoistu. Jei manai, kad esi labai protingas, ir matai besiartinančią audrą, bet sakai – tikrai praplauksiu, nieko man nenutiks, tai gamta tave pastatys į vietą. Turi jai paklusti 100 procentų. Turi žinoti, ką darai, bet turi irgi žinoti, kad prieš ją nepakovosi.

Būna vandenyne štilis, vienoje vietoje plūduriuoja laivas savaitę ir laukia, kada pakils vėjas. Taigi turi būti kantrus, žinoti savo vietą, klausyti oro sąlygų.

Filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Filmuojama buvo prieš Covid-19 pandemiją. Keliautojai per ją galėjo išplaukti į jūrą, kol mes čia sėdėjome uždaryti. Kaip jiems praėjo pandemija?

2020 m. į salą neskridau. Uostą uždarė taip, kad buvo galima į jį įplaukti, išmesti inkarą, bet nebuvo galima prisišvartuoti. Visi įplaukdavo, išmesdavo inkarus ir plūduriuodavo. Nuo kranto žmonės jiems nuplukdydavo maisto, vandens, ko reikia. Bet jiems nebuvo leidžiama išsilaipinti krante.

Dažnas išgyveno kaip ir depresiją. Juk praleidus kelias savaites laive atplaukus norisi išlipti, bet negalima. Negali su niekuo bendrauti, turi sėdėti laive.

Šiemet sutikau portugalą, kuris vienas plaukioja aplink pasaulį. Jis išplaukė į kelionę aplink pasaulį tuo metu, kai viskas prasidėjo. Pasakojo, kad nuplaukia į vieną šalį, viską uždaro, kol nuplaukia į  kitą – ir ten viską uždaro.

Filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Aišku, laive būti geriau, nežiūri televizoriaus, nėra žinių pertekliaus ir baisios baimės. Jisai džiaugėsi, kad buvo gamtoje, o ne tarp keturių sienų. Tik kad trūko bendravimo, nes niekur negalėjo išlipti į krantą.

Šiemet vėl ten vykome filmuoti. Tai viskas buvo normalu, tik jautėsi, kad laivų buvo mažiau nei visada. Tikriausiai, dar daug žmonių šiemet liko namie ar atidėjo keliones. Kitais metais, tikriausiai, viskas grįš į savo vėžes.

Minėjote, kad jie turi būti kantrūs ir yra nuotykių ieškotojai, o ar pačią kažko jie išmokė?

Niekada nesupratau, kad visą gyvenimą ilgiuosi tokios vietos. Kai ją radau, supratau, kad to ir ieškojau. Labai apsidžiaugiau radusi šią bendruomenę. Jiems laikas eina kitaip. Tai buvo kažkas nuostabaus. Tas pasaulis yra toks, kurio niekur jau negali pamatyti. Jų gyvenimas supaprastintas iki visiškos būtinybės. Labai viskas paprasta ir išradinga.

Labai patiko, kad jie nėra vartotojiški. Laive mažai vietos, jei kažką naujo nusiperka, turi išmesti kažką seno. Kitaip užsikrausi daiktais ir viskas netilpsi į laivą. Labai sąmoningas vartojimas ir mityba. Tai toks gyvenimo būdas, kurio nebemokame gyventi.

Filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jie turi laiko sėdėti kelias dienas ir kažką paišyti. Nors žino, kad to piešinio ant molo po kelerių metų nebebus. Jie tai daro, nes gyvena šią akimirką. Tai man buvo labai gražu. Turi daug ką paaukoti, kad gyventum tokį gyvenimą. Jų gyvenimo laikas yra kokybiškas.

Jie daug skaito ir kiekviename laive yra po knygų lentynėlę. Dažnai plaukiant per vandenyną atsiranda daug laiko, tad daug kas skaito. Ne vienas sakė, kad pasiėmė skaityti knygą, kuriai anksčiau nerasdavo laiko. Kiekvienam linkėčiau turėti laiko pagyventi sau.

Deja, nemačiau antrojo jūsų filmo „Ateljė „Rojaus drabužiai“, bet turiu nuojautą, kad jis irgi lėto tempo kaip ir šis trečiasis. Sąmoningai renkatės lėtą tempą, gyvenimą, kuo jis jums įdomus?

Man patinka smulkmenos, patinka į jas žiūrėti. Kaip sužavėjo minėtas jūreivių laikas, kuriuo jie gyvena – lėtas, neskubus, taip yra ir su filmais.

Su „Ateljė „Rojaus drabužiai“ buvo taip, kad pati daug metų fotografavau. Labai mėgastu juodai baltą juostą. Suomijoje, ypač žiemą, kai jūra užšąla, plaukioja labai gražūs ledai. Juodai balta fotografija išryškina raštus, išeina gražūs kontrastai. Tą filmą iš karto ir norėjau kurti juodai baltą. Norėjau padaryti jį lėtą, vos ne kaip iš nuotraukų. Jį filmavo operatorius Saulius Lukoševičius. Ilgai jam aiškinau, ką noriu padaryti. Bet vėliau radome bendrą kalbą ir jis puikiai viską nufilmavo, o už filmą gavo „Ąžuolą“.

Filmo „Šaukiniai iš tolimo uosto“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Šaukiniai iš tolimo uosto“ lėtas, nes nenorėjau kalbančių galvų. Galima pasakoti apie audras ir nuotykius, bet man labiau norisi rodyti, o ne kalbėti. Jei žmogus nori, tai pats ir kalba, bet patys apie jų nuotykius per daug nekamantinėjome. Įdomu žiūrėti, kai žmogus daro kažkokią smulkmeną, o ne kai jis kalba.

Šiais laikais daug žmonių, kurie plaukioja turi savo kanalus „Youtube“. Galima jį atsidaryti ir prisižiūrėti nuotykių ir audrų. Dar to paties kurti nesinorėjo. Man buvo įdomiau pažiūrėti į pačius žmones.

Kitame filme, nes bus trilogija, žvilgsnis bus gilesnis, nes į juos nebežiūrėsime kaip į visiškai naują reiškinį. Visi trys filmai bus skirtingų stilių. Antrasis bus ir ilgesnis.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.