fbpx
1 Rekomenduojame, Filmų apžvalgos, Lietuviški filmai

Ar „Piligrimai“ pasiekė savo galutinį tikslą? (filmo apžvalga)

Kadras iš filmo „Piligrimai“

Pauliui nėra gerai. Ne tik dėl to, kad kažkas nutiko su koja ir savijauta neatrodo itin sveika. Jam nusiraminti neduoda įvykis, prieš kelerius metus nutikęs Karmėlavoje. Būtent prie jo nuolatos grįžta jauno vyro mintys.

Indrei – šiek tiek geriau, bet irgi negerai. O viduje gal net ir blogiau, tik nėra linkusi to rodyti, išskyrus kartas nuo karto prasiveržiantį nemandagumą. Ar tai kažkuo susiję su Karmėlava? Kas žino…

Kad ir kaip ten būtų, kadangi abu pažįsta vienas kitą nuo mokyklos laikų, o Paulius dėl savo kojos turi problemų vairuoti, du žmonės patraukia į Karmėlavą, kurioje po truputėlį atsiskleidžia vis daugiau paslaptingo praeities atsitikimo aplinkybių.

Kadras iš filmo „Piligrimai“

Čia turbūt yra viskas, ką iš esmės galima pasakyti apie apdovanojimus rinkusio ir jau vietine legenda tapusio režisieriaus Lauryno Bareišos pilnametražio debiuto „Piligrimai“ siužetą. Visa kita reikštų per daug detalių apie filmo istoriją ir jos aplinkybes. O būtent palaipsniui besiskleidžiančios istorijos aplinkybės yra filmo varomoji jėga, nepaisant to, kad linkstama prie moralinės atsakomybės, kaltės, keršto ir bailumo tematikos.

Veikimo blogio akivaizdoje problema filme paliečiama ne kartą ir ne du, taip tik sustiprinant akcentą, jog šis klausimas tebėra aktualus kiekvienam iš mūsų (visuomenės ar individualiame lygmenyje) net ir šiandien.

Piligrimystės tema taip pat atrodo pasirinkta ne veltui. Nepaisant to, jog „Piligrimai“ ir neparodo tradicine prasme suprantamos kelionės erdvėje ir/ar laike, susidaro įspūdis, kad būtent dėl pasirinktų temų pagrindiniai filmo veikėjai, nors ir būdami kartu, kiekvienas juda savo tikslo link.

Kadras iš filmo „Piligrimai“

Koks tas tikslas – ne visada yra aišku, ir tai turbūt yra spręstina žiūrovui. Tačiau būtent tai sukuria filme pakankamai, jei ne siužetinės, tai emocinės įtampos stygą, kurios įtempimas yra neblogai išlaikomas visą gana kompaktišką ir gaiviai nepretenzingą 90 minučių trukmę.

Žinoma, „Piligrimai“ kartu turi ir nemažai tipiškam lietuviškam filmui būdingų elementų. Ilgos  pauzės (bet neprailgstančios), tyla, iš pirmo žvilgsnio jame tikrai rasite ir statikos. Kaip ir mūsų kine pasitaikančių „medinių“ dialogų, verčiančių klausti, ar tai buvo režisieriaus sumanymas, ar tiesiog scenarijuje pritrūko logikos vystant vieno ar kito veikėjo elgesį. Tai prisideda ir prie kartais, atrodo, kylančio filmo neužbaigtumo jausmo, ypač pabaigoje. Tai nėra kritika iš esmės, greičiau pastebėjimai stilistikos atžvilgiu.

Kartu tai nereiškia, kad „Piligrimai“ yra prastas filmas. Tai greičiau filmas, kuriame patiems teks atsakyti į ne vieną klausimą, kuris kyla besisukant juostai ekrane. Turbūt tie atsakymai ir nulems tai, kaip galiausiai jis bus įvertintas.

Kadras iš filmo „Piligrimai“

Šia prasme „Piligrimai“ atrodo puikiai, nes kažkuria prasme leidžia kiekvienam žiūrovui savitai suprasti tai, apie kokią „piligrimystę“ bando kalbėti Laurynas Bareiša savo kompetentingame režisūriniame debiute. „Piligrimai“ nenuveda iki kelionės tikslo. Jis greičiau nuveda iki galutinio kelionės taško, o tame taške išsiskleidžiantį pasiektą (ar nepasiektą) tikslą teks rasti kiekvienam iš mūsų.

Šia prasme turbūt nelabai galima daugiau prašyti – „Piligrimai“ tikrai nėra trileris, tačiau vidinės įtampos žiūrovas nestokos.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai